Scanpix

Praėjusią savaitę iš Strasbūre dirbančio Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) pasiekė nemaloni žinia – nuspręsta, kad Lietuva su okupacija kovojusių partizanų naikinimą nepagrįstai pripažino genocidu, o buvęs sovietų NKGB karininkas Vytautas Vasiliauskas Lietuvoje nuteistas pasiremiant teisinėmis nuostatomis, kurios 1953-iaisiais negaliojo nei vidaus, nei tarptautinėje teisėje. Todėl taip buvo pažeista Europos žmogaus teisių konvencija.

Dovaidas PABIRŽIS

„Tai tikrai labai sudėtinga ir nemaloni diskusija. Nemalonu, kad formalumai nuvertina kančios lygį, bet tarptautinė teisė turi savo formalias taisykles, prie kurių reikia prisitaikyti“, – sako Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir ES teisės instituto profesorius Justinas Žilinskas.

Ką galima laikyti genocidu?

Buvęs sovietų enkavedistas nuteistas už tai, kad 1953-iųjų kovą, veikdamas su Šakių rajono MGB skyriaus vadais, Jankūnų kaime esančioje sodyboje dalyvavo suimant Lietuvos partizaną Joną Būrininką, kuris vėliau buvo nuteistas 25 metams laisvės atėmimo ir išsiųstas į lagerį.

Šių metų vasarį Aukščiausiasis Teismas (AT) priėmė galutinį ir neskundžiamą nutarimą, kad V.Vasiliauskas yra kaltas dėl genocido, ir nuteisė jį ketveriems metams laisvės atėmimo, dėl senyvo amžiaus ir ligos nuo bausmės jį atleidžiant.

AT galutinį sprendimą priėmė po pernai pateikto Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimo dėl genocido sąvokos. Į KT 2011-aisiais kreipėsi 34 Seimo nariai, suabejoję, ar genocido sąvokos praplėtimas socialinių ir politinių grupių terminu atitinka tarptautinę teisę.

KT išaiškino, kad sovietų trėmimus ir represijas, vykstant partizaniniam karui, Lietuvos teismai gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais buvo siekiama sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį. KT pabrėžė, kad sovietų represijos prieš Lietuvos gyventojus nebuvo atsitiktinės ir chaotiškos, jomis siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą, buvusią Lietuvos valstybės socialinę ir politinę struktūrą.

Kaip aiškino KT teisėjas Dainius Žalimas, teismai turi įvertinti, ar partizanų naikinimas kėlė grėsmę visiškai ar iš dalies sunaikinti lietuvių tautą: „Teismai turi įvertinti, ar jų bylose Lietuvos partizanai nesudarė tokios reikšmingos nacionalinės lietuvių tautos grupės, kad jų veiksmai galėtų būti laikomi genocidu ta prasme, kad tai reikšmingos grupės dalies sunaikinimas.“

Pasak D.Žalimo, daugiau kaip 20 valstybių baudžia už politinės grupės naikinimą taip, kaip ir už genocidą, todėl, įvertindamas ir istorines aplinkybes, KT manė, kad Lietuva taip pat turėjo tokią teisę.

Taigi KT iš esmės nurodė, kad jei konkreti politinė grupė, pavyzdžiui, rezistencijos kovų dalyviai, priešinęsi Lietuvos gyventojų trėmimui, yra svarbi tautos išlikimui, tuomet tos grupės naikinimą galima laikyti visos tautinės grupės genocidu. Bet ir šis aiškinimas, pasak teisininko J.Žilinsko, turi rimtų problemų, nes vis tiek reikia įrodyti tautinės grupės naikinimo faktą, o tai, kaip rodo EŽTT sprendimas, padaryti sudėtinga.

Lenkijos teisininką Rafalį Lemkiną žodį „genocidas“ 1944-aisiais pirmą kartą pavartoti paskatino du siaubingi nusikaltimai, neturintys atskiro pavadinimo: tai, ką Adolfo Hitlerio naciai padarė žydams, ir tai, ką Osmanų imperija padarė armėnams. Šiandien genocido sąvoka pasitelkiama apibūdinant ir įvairius kitus žiaurius nusikaltimus, taip siekiant atkreipti didesnį pasaulio bendruomenės dėmesį.

Istoriniai ir atminties karai šiandien pasaulyje yra ne mažiau nuožmūs nei realieji. Šių metų balandį, nenorėdamas pabloginti santykių su Turkija, JAV prezidentas Barackas Obama nepavartojo žodžio „genocidas“, apibūdindamas Osmanų Turkijos įvykdytas masines armėnų žudynes. Tačiau jos NATO sąjungininkėje Prancūzijoje už armėnų genocido neigimą jau keletą metų yra numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Nesuskaičiuojamą daugybę iečių sulaužė ir bosniai bei serbai, vieni kovodami, o kiti priešindamiesi, kad genocidu būtų pripažintos serbų įvykdytos bosnių žudynės 1995-aisiais Srebrenicoje. Tai nepalengvino kančių 10 tūkst. ten nužudytų aukų artimiesiems.

J.Žilinskas sako, jog genocido sąvokos, kuri yra suprantama kaip pats didžiausias nusikaltimas, preziumuojantis pačią di­džiausią atsakomybę, svoris lemia, kad kai tik norima užaštrinti vieną ar kitą nusikaltimą, visada pasirenkama ši sąvoka. Todėl tai iš esmės labai politizuotas klausimas, o genocido sąvokos vartojimas dažnai yra kur kas platesnis, nei nurodo tarptautinė teisė.

Nuėjo lengviausiu keliu

Plačiau nei įprasta tarptautinėje teisėje genocido sąvoka vartojama ir Lietuvoje. J.Žilinsko nuomone, vos prasidėjus byloms prieš asmenis, kurie pokariu vykdė represijas prieš Lietuvos gyventojus, paaiškėjo, kad įrodyti, jog Sovietų Sąjunga naikino lietuvius kaip tautinę grupę, yra gana sudėtinga, nes pagrindinis dėmesys tada buvo kreipiamas į „klasinį elementą“ ir tai, kas jam yra priskirtina ir kas ne.

Matydami šią problemą, įstatymų leidėjai nuėjo lengviausiu keliu – į tradicinę genocido sąvoką, apibrėžiamą kaip veiksmai, kuriais ketinama visiškai ar dalinai išnaikinti tautinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, įtraukė ir socialinę bei politinę grupę.

Problema ta, kad pastarąjį kartą taip genocido sąvoka buvo išplėsta 1946-aisiais Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos priimtoje rezoliucijoje, kuri buvo tarsi įvadas, rengiant 1948 m. Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Tačiau šioje konvencijoje politinė grupė nebuvo išskirta – tam priešinosi daugelis valstybių, o ypač įnirtingai – Sovietų Sąjunga. Tokia nuostata tarptautinėje teisėje išliko iki šiol.

„Politinės ir socialinės grupės įtraukimas į genocido sąvoką labai palengvino Lietuvos teismų darbą, nes bet kokį faktą, kai buvo naikinami Lietuvos piliečiai, buvo galima iš esmės laikyti genocidu. Bet tai anksčiau ar vėliau turėjo sukelti problemų tarptautinėje teisėje, ir dabar galiausiai tai ir įvyko“, – aiškina J.Žilinskas.

Sprendimas buvo nulemtas iš anksto?

Lietuvai nepalankų sprendimą priėmęs Strasbūro teismas nurodė pasigedęs istorinių ir faktinių duomenų, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai. Teismas esą nebuvo įtikintas, kad V.Vasiliauskas, net su advokato pagalba, 1953-iaisiais būtų galėjęs numatyti, jog Lietuvos partizanų žudymas gali būti prilygintas lietuvių genocidui. Teismas nurodė, kad Lietuva V.Vasiliauskui turi sumokėti 10 tūkst. eurų turtinės žalos atlyginimo ir padengti bylinėjimosi išlaidas.

EŽTT Didžioji kolegija sprendimą priėmė vos vieno balso persvara, 9 balsais prieš 8. Pasipiktinimą Lietuvoje sukėlė ir faktas, kad kaip trečioji šalis EŽTT dalyvavo Rusija, pateikusi savo rašytines pastabas, kurios buvo įtrauktos į teismo sprendimą.

J.Žilinsko teigimu, nors šis pralaimėjimas yra nemalonus, tai galima traktuoti tik kaip pralaimėtą mūšį, o ne karą. Kadangi šis sprendimas priimtas vos vieno balso persvara, tai rodo, kad aiškaus konsensuso nėra ir jei atsirastų kita panaši byla, o tokios galimybės tikrai realios, sprendimų ratas ir diskusijos vėl galėtų tęstis, teismui būtų galima pateikti daugiau istorinės medžiagos.

Tačiau, teisininko teigimu, tai turėtų būti ir rimtas postūmis mūsų teismų sistemai nustoti kiekvienu įmanomu atveju implikuoti genocidą, tiriant nusikaltimus, kurie pagal tarptautinę teisę traktuojami kaip karo nusikaltimai ar nusikaltimai žmoniškumui. Pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo genocidu buvo pripažįstami kone visi tokio pobūdžio nusikaltimai – trėmimai, žudynės, kova su partizanais. „Tai būtina išdėlioti į skirtingas lentynas. Manau, kad tai turėtų būti geras postūmis mūsų teisinei sistemai“,  – tvirtina J.Žilinskas.

Apie tai, kad šis Strasbūro teismo sprendimas netiesiogiai yra nulemtas Lietuvos teisėsaugos ir įstatymų leidėjų nekompetencijos, kalbėjo ir kiti politikai.

Pasak Vytauto Landsbergio, mūsų teismai taiko platesnį genocido apibrėžimą, nei numato Stalino laikais suformuluota JT koncepcija, todėl atsargumas būtų reikalavęs kaltinimuose pabrėžti ne tik genocidą, bet ir karo nusikaltimus.

Seimo konservatorius Arvydas Anušauskas pabrėžė, kad tiriant tokio pobūdžio nusikaltimus teisėtavarka nesugeba naudotis istorikų medžiaga, bylose trūksta faktinių įrodymų, todėl pasipiktinimą Strasbūro teismo sprendimu pirmiausia turėtume adresuoti sau.

Galiausiai juk niekas iš esmės neneigia fakto, kad enkavedistas padarė nusikaltimą, o ginčo esmė tėra kategorija, kuriai šis nusikaltimas yra priskirtas. Tačiau ar jis pateks į vieną, ar į kitą kategoriją, nuo to bendras Lietuvos istorijos vertinimas nepasikeis, kaip lengviau netaps ir nusikaltimų aukoms bei jų artimiesiems.

Nuvertėję žodžiai

Kaip 2008-aisiais rašė filosofas Leonidas Donskis, šiandien gyvename ne tik pinigų, bet ir sąvokų bei vertybių infliacijos laikotarpiu – visuomenėje nuvertėjo ne tik žmogaus duota priesaika, garbės žodis ar parašytas rekomendacinis laiškas, bet ir sąvokos, vartojamos unikaliai žmonijos patirčiai nusakyti. Tokia galima pavadinti ir genocido sąvoką, kurią aiškiai apibrėžia JT dokumentai ir tarptautinė teisė.

Pasak L.Donskio, nemenkinant sovietinio teroro ir komunizmo įvykdytų nusikaltimų Baltijos šalyse, būtina pripažinti, kad gyventojai čia turėjo galimybę pereiti į okupanto pusę, o genocidas yra naikinimas be jokios atrankos, kada niekas nei teoriškai, nei praktiškai negali išgelbėti žudomojo. „Būkime sąžiningi ir garbingai pripažinkime faktą, kad tikro genocido mes vis dėlto nepatyrėme“, – teigė L.Donskis.