Namų renovavimo programa, atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra, naujos atominės jėgainės projektas. Tai Vyriausybės programos punktai. Tačiau – sveiki sugrįžę į praeitį – tai pirmosios Vyriausybės programa, patvirtinta prieš dvidešimt su puse metų! Penkioliktosios Vyriausybės – taip pat. Labai įnirtingai ieškant pozityvumo, galima pasidžiaugti, kad jei šiandien “tinka” dviejų dešimtmečių senumo valstybės prioritetų planas, vadinasi, prioritetai teisingi – mokame planuoti, išsikelti valstybės tikslus.
Tačiau gal mes visi buvome evakuoti į kokią atsarginę tėvynę, pagal Kazį Pakštą, jei per tuos dvidešimt su puse metų terenovuota vos 380 namų, atsinaujinančių energijos šaltinių plėtros dar tik žadama imtis, o naujos atominės statybos planai nusikėlė neaišku kokiam laikui, nes nugarą parodė vienintelis lyg ir norėjęs Lietuvoje statyti jėgainę investuotojas. Be kita ko, skirtumas tarp 1990-ųjų ir 2011-ųjų dar ir tas, kad anuomet turėjome branduolinę jėgainę, o dabar – nebe.
Praktiškai nė nepradėję realizuoti beveik prieš dvidešimt vienus metus užsibrėžtų gyvybiškai svarbių valstybei tikslų, jau svaičiojame, kad tuoj tapsime regiono moderniųjų technologijų lyderiais, o 2030-aisiais apskritai jau gal būsime Europos bamba.
Štai Vyriausybė inicijavo dar vieną futuristinį projektą “Lietuvos ilgalaikės pažangos strategija “Lietuva 2030″, sudarė Valstybės pažangos tarybą, prašo ir piliečių pateikti savo siūlymus. Tačiau tų strateginių planų jau buvo dešimtys, o liko iš jų šnipštas. Dabar žadama, kad šis planas jau bus tikrai kažkoks superekstra. Bet vien nuo gražių žodžių maža kas keičiasi. Kas, kad Vyriausybė savo biurokratinį aparatą moderniai perkrikštijo į reformų, strateginio valdymo planavimo ir stebėsenos, krizių valdymo, ekonomikos pažangos padalinius, – dėl to savaime pažangos nepadaugėjo. O nors atsirado Piliečių ir atviros Vyriausybės padalinys, per visus Lietuvos nepriklausomybės metus piliečiai dar niekad nebuvo taip nusivylę Vyriausybe.
Taip, valstybei būtina prognozuoti savo ateitį bent kelerius metus į priekį. Būtina, kad kompaso smaigalio krypčiai pritartų ekspertai, politikai, visuomenė. Priešingu atveju valstybės laivas klaidžios tai dešinėn, tai kairėn, priklausomai nuo eilinių rinkimų baigties. Bet, kaip išmintingai pasakė vienas Valstybės pažangos tarybos vizionierių, svarbiausia strateginio planavimo srityje – ne tik užsibrėžti tikslus, bet ir judėti jų link.
Ar judame? Pagal “Prognozių” ekspertų įžvalgas, esame gerokai nukrypę nuo kurso. Bet scenarijų galime pakoreguoti, ir “Prognozių” ekspertai padiktavo nemažai vertingų patarimų – kaip. Tereikia 2011-aisiais nedelsiant pradėti apie tai ne kalbėti, o daryti.