Demonstratyvus Varšuvos nusivylimas Vilniaus sprendimu neprisidėti prie Lenkijos ir Rusijos iniciatyvos panaikinti vizų režimą Kaliningrado srities gyventojams gali žymėti Lietuvos ir Lenkijos santykių atšalimo pradžią.

Lietuvos politikai ir diplomatai jau kuris laikas neslėpė įsitikinimo, kad po prezidento rinkimų Lenkijoje, jeigu juos laimės valdančiosios Piliečių platformos kandidatas Bronislawas Komorowskis, Vilniaus ir Varšuvos santykius gali apimti šaltukas. Mat nors pats iš senos Lietuvos didikų šeimos, Rokiškio grafų, kilęs B.Komorowskis neslepia savo sentimentų istorinei tėvynei, tačiau bent jau kol kas nėra ta figūra, kuri pajėgtų vykdyti savarankišką užsienio politiką, kaip tą darė a.a. prezidentas Lechas Kaczynskis.

Tuo tarpu užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, pagaliau po prezidentų pasikeitimo tapęs vienvaldžiu Lenkijos užsienio politikos strategu, dėl įvairių priežasčių labai neigiamai žiūri į Lietuvą ir santykius su ja.

Vilnių iškeitė į Berlyną

Praėjo vos dvi savaitės po prezidento B.Komorowskio inauguracijos, ir Varšuvos bei Vilniaus santykių pokyčiai tapo matomi plika akimi. Dar vykstant rinkimų kampanijai B.Komorowskis kelis kartus žadėjo, jog tapęs prezidentu pirmo užsienio vizito vyks į Vilnių, taip atgaivindamas prezidentės Dalios Grybauskaitės visiškai be reikalo nutrauktą gerą tradiciją, kad naujai išrinkti Lietuvos ir Lenkijos vadovai pirmiausia apsilanko vieni pas kitus. Deja, pažadai pažadais ir liko. Pirmojo vizito naujasis Lenkijos prezidentas išskubėjo ne į Vilnių, o į Briuselį, Paryžių ir Berlyną, taip aiškiai patvirtindamas naująją Varšuvos užsienio politikos kryptį.

Žinia, galima sakyti, kad B.Komorowskis susitiko su D.Grybauskaite per Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių minėjimą, bet, viena, jis tuo metu dar nebuvo prisiekęs, antra, tai buvo neoficialus susitikimas, kurio negalima vadinti signalu apie šalių santykius.

Netrukus po to ėjęs kitas Varšuvos demaršas nebepaliko abejonių, kad nuo šiol Lietuvos ir Lenkijos politikų bei diplomatų kaimyniškam bendradarbiavimui ateina galas. Varšuva viešai pareiškė nusivylimą, kad Lietuva neparėmė Lenkijos ir Rusijos užsienio reikalų ministrų R.Sikorskio ir Sergejaus Lavrovo kreipimosi į Europos Komisiją su prašymu panaikinti vizas Kaliningrado srities gyventojams. Po kelių dienų analogišką apgailestavimą pareiškė ir Rusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Čchikvadzė.

Išpūstas vizų rusams klausimas

Kad suprastum, kaip keistai ir veidmainiškai skamba šie apgailestavimai, reikia prisiminti klausimo istoriją. Pernai lapkritį tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas, R.Sikorskis ir S.Lavrovas jau svarstė galimybę 2010-ųjų pradžioje pasirašyti bevizio režimo susitarimą su Kaliningrado sritimi, tačiau tuomet kalba ėjo tik apie pasienio ruožo, siekiančio nuo 30 iki 50 km nuo sienos linijos, gyventojus. Kai buvo iškeltas klausimas dėl bevizio režimo visiems be išimties Kaliningrado srities gyventojams, Lietuva po konsultacijų su Europos Komisija šios idėjos atsisakė.

Tam būta kelių priežasčių: Rusija lig šiol neturi tikslaus oficialaus Kaliningrado srities gyventojų sąrašo, tad nėra garantijų, kad atsivėrusia galimybe įvažiuoti į ES be vizų nebus piktnaudžiaujama; toks siūlymas prieštarauja dabar galiojančioms Šengeno erdvės taisyklėms, nes Kaliningradas yra sudėtinė Rusijos teritorijos dalis; ES jau veda darybas su Rusija dėl vizų režimo panaikinimo visiems Rusijos piliečiams, tad separatistinės atskirų ES valstybių iniciatyvos nėra sveikintinos. “Veido” žiniomis, būtent pastarąjį argumentą pokalbiuose su Vilniaus ir Varšuvos diplomatais itin pabrėžė Europos Komisijos atstovai, pastebėję, kad savarankiškais didžiųjų ES valstybių susitarimais su Rusija mėgstantys piktintis Lietuvos ir Lenkijos politikai neturėtų patys sudarinėti sandėrių su Maskva už ES nugaros.

Susidūrusi su neigiama Europos Komisijos nuomone apie “bevizį separatizmą”, Lietuva pasitraukė iš planuoto trišalio kreipimosi į ES dėl bevizio režimo visai Kaliningrado sričiai ir apie tai, sprendžiant iš viešų pranešimų, vėliausiai balandžio mėnesį informavo tiek Maskvą, tiek Varšuvą. Galima daryti prielaidą, kad tokiai Lietuvos diplomatijos pozicijai įtakos turėjo ir naujosios valstybės vadovės D.Grybauskaitės nuostata, jog Vilnius savo užsienio politiką turi labiau derinti su bendrąja ES užsienio politikos linija ir neišsišokti su daugumos neremiamomis iniciatyvomis.

Bet kuriuo atveju Lenkijos diplomatams ši aiški Lietuvos nuostata buvo gerai žinoma. Todėl birželio pradžioje Vilniuje vykstant Baltijos jūros valstybių tarybos posėdžiui R.Sikorskio netikėtai žurnalistams išsakyta vieša padėka premjerui Andriui Kubiliui, atseit parėmusiam jo idėją panaikinti vizų režimą visiems kaliningradiečiams, mūsų diplomatų buvo įvertinta kaip iš anksto apgalvota provokacija. Bet vien tuo R.Sikorskis neapsiribojo. Liepos pabaigoje nuvykęs į Kaliningradą jis pažadėjo, kad netrukus pasirašys susitarimą dėl bevizio režimo, o po kelių dienų Briuselyje paskelbė, esą Lenkija ketina viena suteikti beveizį režimą visos Kaliningrado srities, o ne tik pasienio ruožo, gyventojams. Savaime suprantama, su Lietuva šio savo pažado rusams R.Sikorskis nederino.

Beje, kaip šis Varšuvos pažadas Rusijai būtų įgyvendintas ir kaip jis atitiktų ES teisės aktus, patys Lenkijos diplomatai kol kas nesugeba paaiškinti. Tad diplomatai Briuselyje ir Vilniuje linkę manyti, kad tai tėra viešųjų ryšių akcija, kuria siekiama pabrėžti po Smolensko katastrofos atsiradusį ypatingą Varšuvos palankumą Rusijai, o kartu parodyti (pirmiausia tai pačiai Maskvai, taip pat – lenkams) šąlančius santykius su Lietuva.

Varšuvą keičia Minskas?

Vargu ar galima vadinti sutapimu, kad tuo pat metu, kai Lenkijos užsienio reikalų ministras Kaliningrade dalijo pažadus rusams, Lietuvos premjeras A.Kubilius kartu su savo Ministrų kabineto nariais mynė dviračių pedalus Baltarusijos keliais. Ir sutinkami buvo kaip geriausios Baltarusijos draugės bei sąjungininkės atstovai.

Iš tiesų – jei pasižiūrėsime aukščiausių abiejų šalių pareigūnų tarpusavio vizitų grafiką, tai pamatysime, kad Minsko ir Vilniaus santykiai glaudumu per šiuos metus netgi pralenkė Vilniaus ir Varšuvos santykius geriausiais strateginės partnerystės laikais. A.Kubilius su Baltarusijos premjeru Sergejumi Sidorskiu dabar derina Klaipėdos naftos terminalo pritaikymą Venesuelos naftos importui Baltarusijos reikmėms, bendro suskystintų dujų terminalo statybą, greitąjį susisiekimą geležinkeliais, elektros energijos importą, netgi atominės elektrinės statybos klausimus.

Tikriausiai neatsitiktinai dauguma šių klausimų Lietuva kadaise nesėkmingai bandė susitarti su Lenkija. Žinoma, kol kas toli siekiančias išvadas iš Vilniaus draugystės su Minsku daryti dar per anksti, bet matant jų dinamiką nereikėtų nustebti, jei vieną dieną pusantro dešimtmečio kurta Lietuvos strateginė partnerystė su Lenkija virs tikra strategine partneryste su Baltarusija. Kaip žinome, niekas taip nesuartina, kaip bendri interesai. O tiek Lietuva, tiek Baltarusija šiuo metu mato vieną, labai aiškų, bendrą strateginį interesą – išsivaduoti iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos. Lenkija tokio poreikio, regis, pastaruoju metu nebemato.