Kad visos ligos kyla “iš nervų”, pastebėjo dar mūsų prosenelės. Ir šiuolaikinė medicina to neneigia. Nors streso išvengti ir neįmanoma, jį patiriant nuolat ir nesugabenant įveikti, gresia rimtos problemos.
Kasdienis spaudimas
“Svarbu ne tai, kas su mumis vyksta, bet kaip į tai reaguojame”, – tvirtino streso teorijos kūrėjas, kanadietis endokrinologas ir fiziopatologas Hansas Selye. Būtent jis maždaug prieš aštuonis dešimtmečius terminą “stresas”, fizikoje reiškiantį medžiagos arba sistemos spaudimą, perkėlė į mediciną.
Stresas – kasdienis palydovas
Nepriklausomai nuo to, kad vieni patiria negatyvų, kiti – pozityvų stresą, organizme jis sukelia visą eilę beveik vienodų biocheminių reakcijų.
Trumpalaikis stresas – tai tikrai nieko blogo. Mat stresinei situacijai pasibaigus (pavyzdžiui, po išlaikyto egzamino) organizmas per keletą valandų vėl grįžta į normalią būseną.
Pavojingiau, kai stresas užvaldo ilgesniam laikui – keletui mėnesių, metams ar daugiau. Jeigu pradedame jaustis išsekusios, pavargusios, nusilpusios – vadinasi, tolerancijos stresui riba peržengta. Kiekvienos ji vis kitokia ir priklauso nuo charakterio, įgimtų polinkių, amžiaus sveikatos būklės, pagaliau – gyvenimo būdo. Tada iki rimtų ligų – vienas žingsnis.
Žala ir… truputis naudos
Įtampa, atsiradusi dėl liūdno ir intensyvaus išgyvenimo, smegenims duoda pavojaus signalą, kad reikia organizuoti pagalbą. Pirmiausia organizmas užtikrina sau papildomą kiekį energijos, gamindamas streso hormonus. Adrenalinas, vadinamas “kovos hormonu”, pakelia kraujo spaudimą, paspartina širdies darbą, išplečia kraujagysles. Dėl kortizolio, antinksčių hormono, kepenys gamina didesnį kiekį cukraus, padidėja riebiųjų rūgščių kiekis kraujyje. Dėl to į ląsteles nuolat plūsta energija. Kraujas tirštėja, padidėja jo krešėjimas, dėl to susižeidus nenukraujuojama.
Kurį laiką organizmas dirba “didesnėmis apsukomis”. Kraujo apykaitos sistema gamina daugiau raudonųjų kraujo kūnelių, aktyviau dirba inkstai, kad pavojaus metu susikaupusios toksinės medžiagos būtų kuo greičiau pašalintos.
Pastebėta, kad moterys su kai kuriomis streso rūšimis susidoroja lengviau nei vyrai. Pasak tyrėjų, tai priklauso nuo moteriškojo hormono estradiolio, kuris gaminasi kiaušidėse, veiklos.
Tačiau jeigu stresinė situacija stiprėja arba trunka per ilgai, adaptacinė energija pradeda po truputį sekti. Organizmas ima negebėti supaprastinti jam keliamų užduočių. Todėl žmogus jaučiasi išsekęs, pasidaro irzlus, bet koks fizinis darbas atrodo reikalaujantis milžiniškų pastangų, silpsta imuninė sistema.
Kūnas ir siela
Ilgalaikis stresas gali sukelti bet kokią ligą, nusitaikydamas į mūsų “silpniausiąją vietą”. Nuolat stresuojantys žmonės dažniau nei kiti užsikrečia įvairiomis infekcijomis, būna alergiški, suserga dermatozėmis. Galiausiai jiems dažniau pasitaiko nelaimingų atsitikimų.
Vyrauja nuomonė, kad visų ligų atveju veikia pasichologiniai veiksniai, tačiau tikroje grupėje jie yra dominuojantys. Štai, pavyzdžiui, stresas ypač veikia virškinamąjį traktą. Žmogaus, gyvenančio nuolatinėje įtampoje, skrandyje padidėja rūgštingumas. Tai ardo skrandžio sieneles ir lemia opų, o neretai ir vėžinių darinių atsiradimą.
Stresas skatina vėžį
Įrodyta, kad psichologinė įtampa itin prisideda susergant bronchų astma, kraujo apytakos, odos ir onkologinėmis ligomis. Pastarąsias su stresu imta sieti gana neseniai. Atsirado netgi nauja medicinos kryptis psichoonkologija, kurios užduotis – sumažinti vėžinių darinių atsiradimą taikant vien psichologinius metodus. Tai suteikia besigydantiems žmonėms daugiau vilčių.
Padeda darbas su savimi
Kelias į išsigelbėjimą
Kartais sakoma, kad savais streso hormonais galima apsinuodyti stipriau nei alkoholiu. Supratimas, kad stresas trunka per ilgai, gali būti pirmasis žingsnis norint išvengti pavojingų pasekmių.
Nuo rūpesčių ir liūdnų gyvenimo staigmenų nepabėgsime. Normalu, kad sielvartaujame, kai miršta mylimas žmogus ar susergame nepagydoma liga. Tačiau reikia su tuo susitaikyti. Pasinerti į kančią nieko nepakeis, o tik blogins padėtį.
! Pasak psichoterapeutų, situacijas, kurias vertiname kaip nemalonias ir sunkias, reikėtų laikyti užduotimis, kurias įveikus mūsų asmenybė tik praturtės.
Juk taip iš tiesų ir yra! Moteris, kuri išgyveno skyrybų dramą ir sugebėjo atleisti partneriui, taps brandesne (ir ramesne) asmenybe, nei ta, kuri burnos ant išdaviko dar keletą metų. Pyktis visiškai nekonstruktyvus būdas reaguoti į stresinę situaciją. Jį geriausia išlieti ant pagalvių. Pusiausvyrai sugrįžus galima imtis ir atsakingesnių žingsnių.
Antistresinė namų terapija