"Shutterstock" nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Užsienyje studijuojančių Lietuvos gimnazijų absolventų „apskaitos sistemos“ nėra, Švietimo ir mokslo ministerija tokios statistikos neturi, mokyklos jų irgi neprivalo pateikti kokiai nors institucijai, jokia institucija iš kitur tokių duomenų taip pat nerenka. Tačiau, pasirodo, nemažai mokyklų žino, kur jų mokiniai išvyksta, šiuos skaičius renka, saugo ir net analizuoja pačios. Kodėl? Nes įdomu, kokį kelią pasirenka jų auklėtiniai.
„Veidas“ atliko tyrimą, kurio metu aiškintasi, kiek buvusių auklėtinių į užsienį išleidžia tipinė rajono savivaldybės gimnazija, o dar įdomiau – kurios lygos aukštosiose mokyklose svetur studijuoja jaunimas iš Lietuvos. Juk kai oficialių duomenų nėra, argumentuotą statistiką keičia pilkoji zona, puikiai tinkama spekuliacijoms, kad išvažiuojantieji gelbėjasi nuo prastų lietuviškų universitetų arba, priešingai, visi supuola į koledžus, kurie yra prastesni už mūsiškes regionines kolegijas.

„Veidui“ rūpėjo išsiaiškinti bent jau gaires ar tendencijas, kaip yra iš tiesų, todėl apklausėme visas šalies vidurines mokyklas ir gimnazijas, kurios gali turėti bent kokių duomenų apie išvykusius savo abiturientus.

Daugiau kaip pusantro šimto mokyklų „Veidui“ pateikė detalią statistiką – kuriais metais, kiek buvusių mokinių, į kokias šalis, universitetus ar net studijų programas jos palydėjo.

Išsamius duomenis apie studijas svetur pateikusių mokyklų administracijų atstovai sutartinai tvirtino, kad niekas jų neįpareigoja nei rinkti tokios informacijos, nei kam nors pateikti, bet jos tokiu papildomu darbu užsiima „dėl savęs ir mokinių“.

Neatmestina, kad tokią statistiką veda gerokai daugiau kaip 150 „Veidui“ atsakiusių mokyklų, tačiau didelė dalis neatsakiusių – gal skeptiškiau nusiteikusios. Tiksliau, ne mokyklų bendruomenės, bet jų direktoriai. Pavyzdžiui, vienos gimnazijos (beje, savivaldybės, ne privačios) sekretorė „Veidui“ perdavė, kad direktorės požiūris į tokias apklausas yra skeptiškas, nes analizė būna neargumentuota. O štai direktorės nuomonė, kad neverta pateikti duomenų, – jau argumentas.

„Veido“ apklausoje dalyvavusias mokyklas šiemet baigė 10,8 tūkst. mokinių, iš kurių į užsienio universitetus ir koledžus patraukė maždaug 740, tai yra beveik 7 proc. abiturientų.

Sugundo lengvos stojimo ir finansavimo sąlygos

Viena iš kruopščiai renkančių ir saugančių duomenis apie išvažiuojančius ir Lietuvoje studijuojančius savo abiturientus yra Utenos Adolfo Šapokos gimnazija. Ši mokykla ne tik seka, kuriuose universitetuose studijuoja buvę mokiniai, bet ir renka duomenis apie jų studijų finansavimą.  Tokią informaciją gimnazija kaupia nuo 2010-ųjų, kai jai vadovauti pradėjo direktorius Saulius Brasiūnas. Tiksliųjų mokslų atstovas sako šiuos duomenis sumanęs rinkti todėl, kad jie padeda gimnazijai prisistatyti, argumentuoti savo kryptį. Pavyzdžiui, šiemet 20-ies metų jubiliejų šventusi gimnazija apskaičiavo, kad per šį dvidešimtmetį 9 iš 10-ies jos abiturientų įstojo į aukštąsias arba aukštesniąsias mokyklas.

„A.Šapokos gimnaziją renkasi tie mokiniai, kurie toliau nori studijuoti, todėl tokia statistika šį tą pasako, – vertina S.Brasiūnas. – Išvykstančiųjų studijuoti svetur skaičius 2010–2016 m. kito: 2010 m. išvyko 21 abiturientas, 10 proc. visos laidos, 2013 m. – 8 proc., 2014 m. – 5 proc., o šiemet – ir vėl 8 proc.“

Didžiausias srautas gimnazijos absolventų svetur patraukė tada, kai gerokai padaugėjo informacijos apie galimybes svetur.

Didžiausias srautas gimnazijos absolventų svetur patraukė tada, kai gerokai padaugėjo informacijos apie galimybes svetur. Kaip tik 2009–2010 m. ėmė aktyviai veikti užsienio aukštosioms mokykloms atstovaujančios įmonės, agentūros, kiti tarpininkai. Po tokios bangos į užsienį traukiančių absolventų gretos ėmė retėti, tai galima sieti ir su pagerėjusia Lietuvos universitetų rinkodara, ir su tikslesne informacija apie užsienio aukštųjų mokyklų kokybę. S.Brasiūnas pasakoja, kad dabar pas vyresnių klasių mokinius į karjeros, studijų renginius atvyksta ne tik apie užsienietiškų studijų laimę pasakojančios agentūros, bet ir skirtingų Lietuvos universitetų atstovai.

„Iki šiol išvykstančiųjų svetur mažėjimą aiškinau tuo, kad mokiniai ėmė suprasti, jog daugeliu atvejų išsilavinimas, gaunamas užsienyje, yra panašus į suteikiamą Lietuvoje, o pasvėrus pliusus ir minusus neretai pasirodo geriau likti studijuoti gerai pažįstamoje aplinkoje“, – svarsto S.Brasiūnas.

Dalį mokinių, nusprendusių studijuoti užsienio aukštojoje mokykloje, sužavi palankios stojimo sąlygos. Neretai dvyliktokas jau pavasarį žino, kad bus priimtas, jei atitiks tam tikrus kriterijus, pavyzdžiui, išlaikys egzaminus ne prasčiau, kaip prašoma, ar bent jau gaus brandos atestatą su atitinkamais pažymiais. Be to, nemažai aukštųjų mokyklų iš stojančiųjų nereikalauja nei stojamojo egzamino, nei motyvacinio laiško, nei tarptautinio užsienio kalbos IELTS ar TOEFL egzamino.„Kartais man tie kriterijai pasirodo gana žemi, bet jaunimą tai veikia kaip jaukas, – sako S.Brasiūnas. – Pažiūrėjęs į geriausius mūsų universitetus kartais pagalvoju, kad užsienyje į kai kurias aukštąsias mokyklas priima labai lengvai, o ir iš ten išvykusių studentų girdėti, kad mokytis kai kur yra gana lengva.“

Utenos A.Šapokos gimnazijos direktorius sako, kad ne paskutinis sprendimą lemiantis veiksnys – ir geros studijų finansavimo sąlygos, studentui palanki paskolų grąžinimo tvarka: „Yra atvejų, kad uteniškiai baigia mokslus užsienyje, dirba Lietuvoje, bet paskolos grąžinti neprivalo. Štai vienas buvęs mokinys sakė: už mano mokslus sumokėjo, bet man pinigų atiduoti nereikės, nes Lietuvoje niekada neuždirbsiu tokio atlyginimo, kad kas mėnesį galėčiau sumokėti įmoką. Pajamų suma, kuri nurodyta paskolos sutartyje, net užsienyje laikoma gana didele.“

Štai vienas buvęs mokinys sakė: už mano mokslus sumokėjo, bet man pinigų atiduoti nereikės, nes Lietuvoje niekada neuždirbsiu tokio atlyginimo, kad kas mėnesį galėčiau sumokėti įmoką. Pajamų suma, kuri nurodyta paskolos sutartyje, net užsienyje laikoma gana didele.“

Be to, kai kurie A.Šapokos gimnazijos auklėtiniai bendrauja ir svetur: uteniškiai studijuoja tame pačiame universitete, drauge nuomojasi butą, todėl bebaigiantieji gimnaziją Utenoje ir svarstantys apie mokslus užsienyje jau turi su kuo pasikonsultuoti ir gali nuvykti pas jau įsikūrusius vyresnius bendramokslius.

Studijų krypčių žemėlapis plečiasi

„Nuomos kainos, mokestis už studijas, kalbos barjeras ar kiti dalykai, su kuriais galima susidurti studijuojant užsienyje, aštuoniolikmečiui ar devyniolikmečiui didelių baimių nekelia. Juk jei neįeis pro duris, įlips pro langą – tai sakau gerąja prasme. Mūsų jaunimas drąsus: kas nors nepavyks, vis tiek ieškos išeities – padirbės, pabandys viena, kita, kažkaip ras finansavimo šaltinių. Tarkime, mūsų gimnazijos abiturientas baigė bakalaurą Edinburge, o magistrantūros studijuoti išvyko tiesiai į Kiniją – juk nei mama, nei tėtis čia nepadėjo“, – apie mokinių nusiteikimą pasakoja Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos direktorė Asta Žukauskienė.

2014–2016 m. Mažeikių M.Račkausko gimnazija svetur išlydėjo 23 mokinius. Išvažiuojančiųjų nei daugėja, nei mažėja, tačiau plečiasi šalių, kuriose jie studijuoja, geografija. Pavyzdžiui, viena abiturientė jau išlaikė egzaminus ir ruošiasi studijuoti Pietų Korėjoje. Jau kelerius metus šios gimnazijos absolventai vyksta į Kiniją, kuri jau „atidirbo“ sistemą, kaip sudaryti patrauklias sąlygas išmokti kalbą ir adaptuotis užsieniečiams.

„Nebėra taip, kad baigusieji gimnaziją važiuotų tik Angliją, Škotiją, Daniją ar Nyderlandus, kaip anksčiau. Jų krypčių žemėlapis plečiasi, tačiau absoliuti dauguma abiturientų renkasi Lietuvos universitetus – Vilniaus, Kauno technologijos. Beje į užsienį vyksta ir tie, kuriems įdomios studijų programos Lietuvoje tiesiog nėra, arba tokios, ypač  susijusios su dizainu, kompiuterija, dar neakredituotos“, – sako A.Žukauskienė.

Iš „Veidui“ pateiktų duomenų matyti, kad egzotiškesnes šalis nei tradicinėmis jau tapusias Jungtinę Karalystę, Nyderlandus ar Daniją studijuoti renkasi ne tik Vilniaus ar Kauno mokiniai. Štai Utenos A.Šapokos gimnazija šiemet išleido mokinių į Australijos sporto ir kūno rengybos koledžą, kulinarijos akademiją Bulgarijoje. Šiemet bent vienas abiturientas iš Joniškio patraukė į Australiją, iš Kėdainių – į Šveicariją, iš Šiaulių – į Jungtinius Arabų Emyratus ir t.t.

Iš tautinių mažumų mokyklų – į Vakarų Europą

„Veido“ apklausoje dalyvavo ir kai kurios tautinių mažumų mokyklos. Įdomu, kad mokyklose, kuriose dėstoma rusų kalba, mokinių, pasirenkančių studijuoti Maskvoje, Sankt Peterburge ar Minske, pastaruosius kelerius metus mažėjo: 2014 m. vykstantys į Rusiją, Baltarusiją sudarė daugiau kaip pusę visų išvykstančiųjų į užsienį, o šiemet ten patraukė mažiau kaip pusė, skaičiuojant nuo visų pasirinkusiųjų studijuoti svetur.

2014 m. 7 iš 15-os Visagino „Atgimimo“ gimnazijos abiturientų išvyko studijuoti į Rusiją ar Baltarusiją. Šiemet studijas Maskvoje ir Minske pasirinko du mokiniai, kiti išvyko į Horsensą Danijoje, Lesterį Jungtinėje Karalystėje.

Į Rusiją Visagino jaunimas masiškai traukė pirmaisiais nepriklausomybės metais. Visagino „Atgimimo“ gimnazijos direktorė Vanda Beinorienė prisimena, jog tada jie nė nebaigdavo mokyklos: dvyliktokai važiuodavo mokytis į vienuoliktą klasę Rusijos mokyklose, kad jiems nekiltų sunkumų baigus mokyklą Lietuvoje įstoti į universitetą Rusijoje.

„Mes padarome labai didelį darbą, kad vaikai integruotųsi į Lietuvos visuomenę. Aš net rusiškai jiems sakau: Где родился, там сгодился (kur gimei, ten ir būsi reikalingas – G.S.)“, – teigia Visagino „Atgimimo“ gimnazijos direktorė.

Ji pastebi, jog vis daugiau gimnazistų apsisprendė mokslus tęsti Lietuvos universitetuose ir todėl, kad pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriama jaunimui ir jo nedarbui mažinti: universitetai patys pradėjo pasakoti apie save, galimybes studijuojant dirbti, pagyvėjo profesinis mokymas. Anksčiau tokios informacijos trūko, darbą jaunam specialistui rasti buvo sunku, o mokslai kainavo brangiai.

Dabar maždaug 50 proc. baigusiųjų Visagino „Atgimimo“ gimnaziją įstoja į Lietuvos universitetus ir kolegijas, kiti iškart pradeda dirbti Visagine, Vilniuje arba baigia Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centrą, kartu su brandos atestatu įgydami ir specialybę.

Dabar maždaug 50 proc. baigusiųjų Visagino „Atgimimo“ gimnaziją įstoja į Lietuvos universitetus ir kolegijas, kiti iškart pradeda dirbti Visagine, Vilniuje arba baigia Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centrą

V.Beinorienė pasakoja, kad vienas iš metodų, kaip mokiniai agituojami likti toliau mokytis Lietuvoje, yra buvusių gimnazistų sėkmės istorijos: šiemet vienas mokinys įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir yra vienas iš 10-ies būsimųjų lakūnų, kurių studijas apmokės valstybė, kita abiturientė užsienyje studijavo japonų, anglų ir vokiečių kalbas, grįžo į Visaginą ir sukūrė šeimą. „Yra daug pavyzdžių, rodančių, kad nereikia važiuoti ten, kur brangus pragyvenimas, kitoks požiūris. Juk Lietuvoje, savo šalyje, esame laisvi savo valstybės piliečiai“, – sako Visagino „Atgimimo“ gimnazijos vadovė.

Ši gimnazija yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartis su Vilniaus universitetu, Vytauto Didžiojo universitetu. Direktorės teigimu, šie ir kiti Lietuvos universitetai net „prašo“ Visagino gimnazijos mokinių, nes šie pasižymi aukštais pasiekimais: jei jau įstoja į universitetą, tai ir sėkmingai baigia studijas.

O štai sutarčių su Rusijos aukštosiomis mokyklomis ar bendrų projektų su įvairiomis organizacijomis nėra. „Apie tai negali būti nė kalbos“, – kategoriškai nukerta V.Beinorienė.

Paklausta, kodėl mokykla skatina rusakalbius mokinius studijuoti Lietuvoje, direktorė sako, kad jai rūpi Lietuvos ateities, o jos vadovaujamoje gimnazijoje yra labai gabių mokinių, kurie ir galėtų kurti valstybės ateitį. „Reikia jaunimo, kuris galėtų daryti pokyčius valstybėje. O ką matome dabar? Mes neturime lyderių, tai baisu. Mokinių yra labai gabių. Kartais sėdžiu matematikos pamokoje ir galvoju: kaip smarkiai šie mokiniai pralenkė mus“, – prisipažįsta V.Beinorienė.

Direktorė sako, kad nors mokykla savo darbą padaro, kitą dalį jo atlieka tėvai, todėl dalis mokinių vis tiek išvažiuoja studijuoti į Rusiją. Ji tikina, kad tokį pasirinkimą lemia ne pilietiškumo spragos, bet finansinė situacija, kuri rajone labai pasikeitė po atominės elektrinės uždarymo.

„Kai kurios šeimos neišgali sumokėti už mokslą Lietuvoje, bet Maskvoje ar Sankt Peterburge turi giminių, kurie padėtų – priimtų gyventi, paremtų finansiškai. Be to, mūsų mokiniai puikiai pasirodo per stojamuosius egzaminus Maskvoje ir už studijas jiems mokėti nereikia. Atsimenu, prieš kokius 12 metų Rusijos ambasados atstovai net sakė: jūs turbūt turite kokį nors „blatą“, nes įstoti į Maskvos valstybinį universitetą atrodė kažkas „tokio“, – pasakoja V.Beinorienė. – Tarkime, praėjusią savaitę buvome Europos Parlamento informacijos biure Vilniuje, laimėjome „Euroscola“ konkursą, mūsų mokiniai vyks į Strasbūrą šiame konkurse atstovauti Lietuvai. Taigi mūsų vaikai jaučiasi Lietuvos, Europos piliečiai. Studijuoti Rusijoje jie tikrai nesvajoja, be to, juk reikia dar ir vertinamo diplomo, o Vakarų Europa Rusijos aukštųjų mokyklų diplomus tikrai nelengvai pripažįsta.“

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA