Kokiomis, nors ir madingomis, studijomis susivilioti nereikėtų, o kurie mokslai užtikrina darbo vietą, ir kuo manančių, kad teisės studijos garantuos milžinišką atlyginimą, iliuzijos panašios į Holivudą, „Veidui“ pasakoja Švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus.

VEIDAS: Kuo atsinaujinusios aukštosios mokyklos rudenį pasitiks šiųmečius stojančiuosius?

R.V.: Žinoma, kalbant apie šių metų naujienas, reikia paminėti ir su priėmimo sąlygomis susijusius pokyčius: stojantieji prašyme priimti studijuoti galės pateikti 9 pageidavimus ir sulauks tik vieno kvietimo studijuoti. Ši naujiena, ko gero, yra svarbiausia šiemet stojantiesiems į aukštąsias mokyklas.

Itin didelių naujovių aukštosiose mokyklose nėra, bet pagerėjo jų materialinė bazė. Žinoma, tai nenutiko per vienus metus, tačiau šiandien ir universitetai, ir kolegijos, ypač tos aukštosios mokyklos, kurios organizuoja technologinių, fizinių mokslų studijas, yra pastebimai atsinaujinusios. Tarkim, Vilniaus dizaino ir technologijų kolegijoje rasime šiuolaikinę medijų studiją, modernius automobilių priežiūros ir remonto simuliatorius, naujus staklynus, suvirinimo įrenginius, Alytaus kolegija, kitos neuniversitetinės aukštosios mokyklos taip pat atsinaujino pažangia įranga. Pastaraisiais metais kolegijos itin daug investavo į studijų infrastruktūrą, o universitetai – Vilniaus universitetas (VU), Vilniaus Gedimino technikos universitetas,  Kauno technologijos universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas lėšas nukreipė siekdami gerinti mokslo infrastruktūrą. Pagerėjusia mokslo infrastruktūra galės naudotis II pakopos studentai, doktorantai, žinoma, ir bakalaurai – studentai, kurie dalyvaus rengiant projektus, rašys baigiamuosius darbus. Vien modernus VU Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras leidžia sakyti, kad turime modernią biblioteką, kuri savo naujumu ir įranga niekuo nesiskiria nuo geriausių pasaulio universitetų bibliotekų.

VEIDAS: Kaip keičiasi studijų turinys, galbūt mažėja skambių pavadinimų, kasmet pasiūlomų įvairių naujų studijų programų?

R.V.: Matome, kad daugiau investicijų nukreipiama į studijų programų kokybę. Galbūt kiekybinis periodas nuo 2008-ųjų, kai aukštosiose mokyklose studijavo 208 tūkst. studentų, jau baigėsi. Dabar, kai studentų liko tik apie 150 tūkst., kiekybinė plėtra baigėsi ir prasidėjo teigiami kokybiniai pokyčiai. Jie įdomūs ir mokslo prasme. Tarkim, neseniai buvo atvykusi vertintojų grupė, kuri vertino universitetus kaip mokslinius kolektyvus. Vertinimas vyko pagal kelis kriterijus: žinoma, universitetų sukuriamą produkciją, rezultatus, tačiau taip pat buvo vertinama ir perspektyva, mokslinio kolektyvo vieta, užimama regione ar Europoje. Dėl šio vertinimo turime pakitusį požiūrį į antros ir trečios pakopos studijas – magistrantūros, doktorantūros, studentų priėmimą. Faktas, kad tai atsiliepia ir bakalauro studijoms.

VEIDAS: Svarbus įvairių studijų krypčių elementas yra tarptautiškumas. Ar pavyksta Lietuvos aukštosioms mokykloms jį didinti ir kurti tarptautinę studijų aplinką?

R.V.: Sakyčiau, kad pastaruoju metu augęs studentų, dalyvaujančių studijų mainuose, skaičius kiek sustojo. Taip atsitiko ne todėl, kad netaikome gerų finansinių sąlygų. Priešingai, remiamės rimtomis paramos schemomis, kurios skirtos studentams, išvykstantiems į užsienį. Valstybė didele dalimi prisideda prie Europos Komisijos skiriamos stipendijos. Todėl sustojusį augti studentų mainų skaičių, matyt, lėmė kiti veiksniai: didelė dalis studentų jau studijų metu dirba, nes turi susimokėti už studijas ar turi užsidirbti gyvenimo išlaidoms, nes tėvai negali jų išlaikyti. Todėl studentams, turintiems tokių darbo įsipareigojimų, sudėtingiau dalį studijų laiko praleisti užsienyje. Kita vertus, matome, kad iš užsienio atvyksta vis daugiau studentų, ES pirmaujame ir pagal dėstytojų mobilumą. Šiandien studentai atvyksta iš įvairiausių šalių – nuo Ukrainos ir Gruzijos iki Indijos ir Kinijos. O, tarkim, medicinos studijuoti į Lietuvą atvyksta ir studentai iš Skandinavijos valstybių. Anksčiau sunkiai galėjome įsivaizduoti tokią jų geografiją.

VEIDAS: Minimalus stojamas balas, nors, atrodytų, naujiena Lietuvos aukštojo mokslo padangėje, yra gana simbolinis. Ar turės kokios nors įtakos ši kartelė stojantiesiems ir jų studijų aplinkai?

R.V.: Kadangi balas nėra drastiškas, esu įsitikinęs, kad didelio kiekio stojančiųjų jis reikšmingai nepaveiks. Motyvuoti žmonės, kurie renkasi studijas aukštosiose mokyklose, joms iš anksto ruošiasi, laiko egzaminus, todėl minimalią kartelę įveiks be kliūčių. Na, o tiems stojantiesiems, kurie galbūt nėra tokie motyvuoti, bet pasikliovė tuo, kad aukštosios mokyklos rėmėsi politika priimti bet ką, kas turi vidurinį išsilavinimą, galimybės taip lengvai pakliūti į valstybinę aukštąją mokyklą galbūt sumažės. Kita vertus, minimaliai kartelei įveikti pakanka kad ir žemiausiu balu išlaikyti vieną valstybinį egzaminą ir turėti patenkinamus metinius dalykų pažymius. Asmuo, įvykdęs šiuos uždavinius, turi jau kiek didesnį balą nei vienetas, tai yra daugiau nei reikalauja kai kurios aukštosios mokyklos.

Akivaizdu, kad minimalaus stojamojo balo nustatymas labiau susijęs su psichologiniu nusiteikimu, kad stojant į aukštąją mokyklą reikia tenkinti tam tikrus minimalius reikalavimus. Kažkodėl aukštosios mokyklos, ypač vienas kitas universitetas, labai priešinasi tokios reikalavimų ribos nustatymui, todėl labai sveikinu VU naujojo rektoriaus prof. habil. dr. Artūro Žukausko poziciją, kad tą kartelę reikėtų kilstelėti dar aukščiau. Su Europos aukštosiomis mokyklomis mes galime konkuruoti tik kokybe.

VEIDAS: O kaip manote jūs, ar stojamasis balas ilgainiui turėtų didėti?

R.V.: Manau, kad jis augs. Yra didelė baimė, kas nutiks, jei nepriimsime studijuoti 10–20 studentų, kurie nelabai stengėsi mokytis mokykloje. Nieko nenutiks – jie gali lankyti parengiamuosius kursus, pasitempti vidurinės mokyklos programoje, pagaliau, kelią į auštąjį mokslą pradėti nuo profesinio mokymo.

VEIDAS: Apskritai mokiniai galbūt turėtų žavėtis nebūtinai aukštuoju mokslu, bet pasvarstyti ir apie galimybę įgyti profesiją? Juk didžioji dauguma vyresniųjų klasių mokinių ketina studijuoti aukštojoje mokykloje, o dalis, kuri pasirenka profesines mokyklas, yra nepalyginamai mažesnė.

R.V.: Bėda ta, kad reikia turėti profesiją. O ką matome? Pernai į profesines mokyklas įstojo apie 1,5 tūkst. aukštųjų mokyklų absolventų. Universitetus, kolegijas baigusių žmonių, kurie pasuka į profesines mokyklas, skaičius tolygiai auga, ir šiemet tikimės panašių proporcijų. Žinome atvejų, kai žmogus studijuoja universitete ir dar greta profesinėje mokykloje siekia įgyti amatą. Tai blogai – vadinasi, valstybė neracionaliai naudoja lėšas ruošdama tą žmogų. Taigi mokiniams patarčiau rimtai pasvarstyti, ar jie pasiryžę akademiniam mokymui, kuris iš esmės skirtas ne profesijai įgyti, o atlieka platesnę misiją – suteikia išsilavinimą. Juk studentas, absolventas, baigęs aukštąją mokyklą, netampa konkrečios darbo vietos darbuotoju. Ne veltui vienas iš pagrindinių aukštosios mokyklos kriterijų yra alumnų gebėjimas sukurti darbo vietą ne tik sau, bet  ką nors įdarbinti, įgyvendinti savo idėją.

VEIDAS: Profesinis rengimas vis dar turi neigiamą atspalvį, kurios nepavyks nusikratyti iškart, bet kaip kinta jo įvaizdis, kokybė?

R.V.: Tai labiau psichologinis nusiteikimas, kurį didele dalimi nulėmė iš sovietmečio atėjusi tradicija, persiduodanti ir jaunajai kartai. Anksčiau profesinė mokykla buvo neprestižinė vieta, ją pasirinkdavo tie mokiniai, kuriems nesisekdavo vidurinėje mokykloje. Ne paslaptis, kad ir dabar į profesines mokyklas susirenka įvairaus jaunimo: vieni iš tiesų nori įgyti profesiją, kiti tik leidžia ten laiką ir dar gauna stipendiją. Vis dėlto, jei įvertintume, kaip pasikeitė profesinės mokyklos, kiek šimtų milijonų litų ES struktūrinių fondų lėšų investuota į šią sritį, kokios jose yra modernios mokymo bazės, pažangios technologijos, suprastume, kad jos kardinaliai pasikeitė. Profesinės mokyklos šiandien visai kitokios nei buvo prieš 20 metų: ne nugyventos, o, priešingai, gerai atrodančios.

Kita vertus, reikia įvertinti ir besikeičiantį profesijų poreikį: auga tokių profesijų paklausa, apie kurias anksčiau nė nebūtume pagalvoję. Įvairių klasikinių profesijų atstovai uždirba gana nemažai, kartais ir daugiau nei aukštąjį išsilavinimą turintys specialistai, kurie blaškosi, sunkiai randa darbą. Taigi, reikia gerai pagalvoti, ar tikrai elektriko, mechaniko, radijo aparatūros montuotojo profesijos yra tokios nepatrauklios. Juk, tarkim, aviacijos mechaniko darbas iš esmės yra prestižinis, net ir baigus profesinę mokyklą.

VEIDAS: Kuo remtis patartumėte abiturientams: taikyti į svajonių studijas ar griebtis valstybės finansuojamos vietos aukštojoje mokykloje?

R.V.: Žinoma, tai asmeninis pasirinkimas. Gerai, jei jaunuolis sugeba įstoti į valstybės finansuojamą vietą. Tačiau pirmiausia pasirinkimas turėtų būti nukreiptas į svajonę, į tai, kas patinka. Sunkiai įsivaizduoju žmogų, kuris mokytųsi aukštojoje ar profesinėje mokykloje vien dėl to, kad kažkas jį ten nukreipė ar patarė. Jie neras ten vietos. Turiu kolegų, draugų, kurie orientavo vaikus į tiksliuosius mokslus. Jie baigė pirmą kursą, bet paaiškėjo, kad širdis traukia ne ten, taigi galiausiai pasirinko menų studijas ir dabar jiems viskas puikiai sekasi. Kartais tėvai be reikalo verčia vaikus daryti taip, kaip jie norėtų.

Be to, renkantis reikia orientuotis ne į studijų procesą, neva čia lengva mokytis, bet planuoti, kas laukia po studijų: ar sunku bus rasti darbą, pagaliau, koks atlyginimas gali laukti. Juk jaunimui ypač svarbu užsitikrinti geras ir stabilias pajamas, gyvenimo kokybę. Todėl manau, kad šį svarbų pasirinkimą reikia pagrįsti įgyvendinta svajone, o vainikuoti sunkiu darbu ir pastangomis.

VEIDAS: Perspektyvių profesijų prognozės gana miglotos. Kokias studijas rekomenduotumėte rinktis stojantiesiems, jau dabar galvojantiems apie tai, ką reikės veikti jas baigus?

R.V.: Darbdaviai šaukia, kad neturime informatikų. Taigi ir padidinome valstybės finansuojamų vietų skaičių šių krypčių studijose. Inžinerinės krypties mokslus studijuoti sunku, bet matome, kad jų reikia, pavyzdžiui, neblogai įsidarbina ir gauna didesnius nei rinkos vidurkis atlyginimus transporto inžinerijos absolventai.

Galbūt mažiau viliotis reikėtų studijų programomis, kurios nesuteikia konkrečios specialybės. Tarkim, pasirenkantys verslo administravimo studijas, manau, turėtų eiti priešingu keliu: pirmiausia įgyti konkrečią profesiją, o tada jau imtis kitų kompetencijų. Nes administravimas yra kitokia kompetencija nei technologijos. Juk negali išmokti administruoti verslo, jame nepabuvęs, nepadirbėjęs konkrečioje verslo srityje. Kartais jaunuoliai susižavi madingomis specialybėmis, o baigus jų studijas, paaiškėja, kad sunku rasti darbą, absolventai sutinka su tokiu darbo pasiūlymu, koks tik atsirado ir nusivilia, kad mokėsi 4–6 metus, bet dirba visai ne tai, ko tikėjosi.

VEIDAS: Kokių studijų geriau būtų nesirinkti, kitaip tariant, kokius mokslus baigę ir darbo nerandantys absolventai negalėtų kaltinti nei darbo rinkos, kad ši nesugebėjo jų priimti, nei aukštosios mokyklos, kad ši nesugebėjo jų deramai paruošti?

R.V.: Tarkime, ryškių paradoksų pateikia teisės studijų kryptis. Teisės absolventai, kurie dirba teisininkais, pabrėžiu – teisininkais, uždirba nemažus atlyginimus, tačiau pakliūti į šį elitą yra labai sudėtinga. Pasirinkti teisės studijas ir tikėtis, kad gausi labai gerą atlyginimą, prilygsta nuomonei, kad jei Julia Robertas Holivude uždirba milžinišką atlyginimą, vadinasi, visi aktoriai tiek uždirba. Bet žinome, kad taip nėra: dalis žmonių iš tiesų gali mėgautis geromis pajamomis, geru darbu, bet, kaip rodo mūsų tyrimai, yra daugybė nusivylusių žmonių, tų pačių teisės absolventų, kurie imasi bet kokio darbo, kokį tik jiems pasiūlo. Žinoma, gerų teisininkų visiems reikia, jie nedelsiant išgraibstomi, bet kita dalis lieka už borto, jiems neatsiranda vietos. Taigi yra milžiniška teisės absolventų perprodukcija. Galbūt norintys pasirinkti teisės studijas galėtų dirbti panašų darbą, pavyzdžiui, socialinio darbuotojo ir kitų giminingų specialybių, kurių atstovai galbūt ir negauna labai didelių atlyginimų, bet bent jau turi galimybę rasti darbą.