BFL

Maždaug už 16 kilometrų nuo Kauno, prie Dubravos miško ir Nemuno įsikūrusiame Margininkų kaimo ūkyje dirba ir vietiniai, ir iš tolimesnių Varėnos ir Rokiškio rajonų atvykę žmonės. Ūkininkas 45 m. diplomuotas veterinaras Audrius Banionis juokauja, kad vietos bendruomenė dar mena jo ūkio pradžią – seną fermą su vos 10 kiaulių.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Jau mokykloje jaučiau, kad mano pašaukimas – kaime: į jį mane lyg kas traukė. Iš pradžių nusipirkau seną fermą, vėliau – bankrutavusią kepyklą, o joje radau sielai artimą mylimąją, kuri ir toliau mane per gyvenimą lydi“, – apie vertingiausią gyvenimo pirkinį ir jame nusižiūrėtą Liną (ji dirbo kepykloje) šmaikščiai pasakoja vienas turtingiausių pakaunės ūkininkų.

„Gal tvirtas tikėjimas Dievu, o gal tai, kad vienas kito išlaukėme, lėmė mudviejų, dviejų kaimietukų, laimę“, – švelniai apie tame pačiame kaime sutiktą sutuoktinę atsiliepia A.Banionis.

Dailią tamsiaplaukę, triūsiančią daugiau nei prieš 15 metų įsigytoje kepykloje, nusižiūrėjęs ūkininkas stebėjo ją keletą metų, kol išdrįso padovanoti sužieduotuvių žiedą.

„Įkopus į penktą dešimtį pasipiršti – atsakingas žingsnis. Trakuose pirmą kartą per nesibaigiančius turistų srautus nepavyko, vis neradau tinkamos akimirkos, tuomet šį žingsnį žengiau Birštone“, – šiandien jau su šypsniu lūpose piršlybas prisimena kone iki 42 metų svajonių jaunikiu vietinių vadintas ūkininkas.

Meilės istorija, kuri aplinkiniams panašesnė į pasaką su laiminga pabaiga, pagarsėjęs ūkininkas, kaip ir jo išrinktoji, – kuklus. Nei įspūdingo medaus mėnesio, nei prabanga tviskančių vestuvių nebuvo.

„Medaus mėnesį leidome 700 ha javų laukuose, kuriuos reikėjo nupjauti“, – apie šventę, laimingai ūkininkų porai tebesitęsiančią ir šiandien, kalbėjo, matyt, vienas įdomiausių ir perspektyviausių šalies ūkininkų, kurio sumanymams ūkyje greitai bus per ankšta.

Prieš trejus metus vestuves atšokęs A.Banionis juokauja, kad gandrai į jų sodybą šiek tiek vėluoja, bet yra labai laukiami. Kol šie susiras kelią, gyvenimas klestinčiame ūkyje teka įprasta vaga. Ūkininko žmona Lina dirba gamybos vadove ūkio kepykloje, o ant jo paties pečių gula atsakomybė už 3 tūkst. fermoje kriuksinčių kiaulių, per 800 veislinių galvijų bei paukščių fermą, kurioje – žąsys, antys, vištos. Daugiau nei tūkstančio hektarų ūkyje auginama, gaminama, parduodama. Banionių ūkio produktai parduodami turgeliuose, daugelis juos atpažįsta pagal „Vikis“ prekės ženklą.

Kumpiai, dešros, lašiniai, kvepiantys alksnio dūmu, užauginti ir išrūkyti paties ūkininko rūkyklose – išsiilgti ant dažno miestiečio stalo.

Nuo kiaulių auginimo ūkininkauti pradėjęs, o kiek vėliau dėl nestabilių mėsos supirkimo kainų pienininkyste užsiėmęs ir ūkyje melžimo aikšteles įsirengęs bei šaldytuvus nusipirkęs A.Banionis kaip reikiant išplėtė savo ūkio valdas.

Pieninių ir mėsinių galvijų augintojas yra įkūręs ir mėsos perdirbimo cechą, kuriame viskas šiuolaikiška ir modernu. „Pradėjus naudoti naujausią techniką daugelis procesų supaprastėjo. Važiuodamas kombainu, priešingai nei prieš du dešimtmečius, jautiesi kur kas komfortiškiau: visur švaru, kondicionuojama, skamba muzika. Ir prie kiaulių nebe taip baisu: jų šėrimas, gardų valymas, grūdų malimas kompiuterizuotas“, – lygina pašnekovas.

Margininkų kaimo autoritetas

Bendruomenės patriotu ir siela vadinamas A.Banionis seniai įsitikino, kad neskirdamas dėmesio mokslo pažangai ir nežengdamas koja kojon su naujausiomis technologijomis rizikuotų likti nuošalyje. Ūkininkas investavo į ne vieną ūkio šaką, o artimiausiu savo uždaviniu vadina avininkystę.

„Jau visai netrukus avyčių į mūsų ūkį atvažiuos“, – laukimo nuotaikomis džiūgaudamas dalijasi geidžiamiausias apylinkių darbdavys. Keturis kartus per savaitę 3 val. nakties šiltą patalą paliekantis ir išlydėti savo ūkyje užaugintos ir paruoštos produkcijos į didmiesčių turgelius besikeliantis A.Banionis sako, kad vyturiams ir tai nebaisu.

Ilgesnio miego valandoms jis pasilieka savaitgalių popietes, tada ir numylėtoms bitėms, ir mylimai žmonai, ir sau gali skirti daugiau laiko.

Iš penkių vaikų šeimos kilęs ūkininkas iš tėvų išmoko daug dirbti, gerbti šalia esantį žmogų ir suprasti, ko sieki. Vienu turtingiausių ūkininkų vadinamas A.Banionis šio titulo kratosi ir pokalbio metu ne kartą pabrėžia, kad ūkis – ne jo, o visų jame kuriančių nuosavybė.

„Kartu dirbame, kartu užsidirbame, kartu problemas sprendžiame. Nė vienas darbuotojas nėra paliktas likimo valiai. Savo žmones gerai pažįstu, bandau juos suprasti, padėti, skatinu kalbėtis. Manau, kad ir jie mane supranta“, – viliasi veterinarijos studijas baigęs vyras.

Savo darbuotojų ūkininkas apibūdinamas kaip vietos bendruomenės lyderis, apsiskaitęs, išsilavinęs, sugebantis pokalbį užmegzti. Asmeniniu pavyzdžiu ūkio darbininkus užkrečiantis A.Banionis ne vieno jų vadinamas charizmatišku, o kai kurie sako matantys jį kaip žmogų, į kurį gera lygiuotis. Trečius metus A.Banionio ūkyje buhalteriu dirbantis Audrius prasitaria: „Jis visada kupinas jėgų ir idėjų, dirba 24 valandas 7 dienas per savaitę. Tokį jį matome.“

Variklis – ūkininko atsakomybė

Pro Margininkų patriotu save laikančio ūkio šeimininko akis nepraslysta nė vienas svarbesnis bendruomenės įvykis. Prieš kelerius metus šalyje supleškėjus kelioms bažnyčioms A.Banionis suskubo pakeisti seną elektros instaliaciją Margininkų maldos namuose, atstatė iš kapinių pavogtus vartus – sumokėjo meistrams už darbą ir medžiagas, darbininkams už pastatymą.

A.Banionis nusprendė steigti privatų vaikų darželį. Jo iniciatyvą palankiai sutiko ir Kauno rajono savivaldybė. Nors pats ūkininkas prasitaria, kad jam iš to pelno nebus, betgi bendruomenė kiek laimės – mamos turės užsiėmimą, vaikai bus geriau prižiūrimi. Tai ne vienintelė ūkininko svajonė. Viena didesnių – įkurti Margininkuose šiuolaikinę biblioteką.

„Daugelis darbą šiame ūkyje priima kaip likimo dovaną. Žinoma, pats esi ta švytuoklė, priimanti sprendimus. Bet juk nesi vienas: kalbiesi su 100 žmonių, kiekvienas jų pamėtėja po idėją ir galiausiai viskas stoja į vietas“, – dėsto optimizmu spinduliuojančiomis akimis savo ūkyje mažus stebuklus kuriantis A.Banionis.

Paklaustas, ar nevargsta mėgindamas prisikviesti žmonių, galinčių dirbti Margininkuose, pašnekovas tik juokiasi, kad būsimi darbininkai patys jo namų duris praveria. Ūkininkas prisipažįsta jau pirmojo pokalbio metu gebantis įžvelgti, ar atvykėlis pritaps jo ūkyje. „Kai kuriuos darbininkus savo ūkyje ir apgyvendiname, man svarbiausia, kad nebūtų piktnaudžiaujama alkoholiu. Nemanykite, kad visuomet taip gražiai kalbu, kaip su jumis, būna, kad ir apsipykstame, ir balsą pakeliu, tikrai nesu kaip iš kalėdinio atviruko“, – juokiasi A.Banionis.