Priminsime, kad pasipliuškenti puikiai įrengtose maudyklose mėgo jau senovės graikai, iš kurių maudynių įpročius perėmė ir išpopuliarino romėnai. Romoje ir jos provincijos miestuose buvo pristatyta daugybė viešųjų pirčių, kuriose nemokamai ar už nedidelį mokestį laiką leisdavo ne tik paprasti miestelėnai, bet ir aristokratai, filosofai ar senatoriai. Pirtyse romėnai ne tik rūpindavosi higiena, mėgaudavosi vandens procedūromis, bet ir nagrinėdavo sudėtingus filosofinius klausimus ar netgi priimdavo svarbius valstybei sprendimus.

Praėjusių amžių prabanga
Iki šių dienų išlikę termų, arba romėniškų pirčių, pastatai stebina savo prabangos likučiais, didybe ir dydžiu. Manoma, kad tokiose termose galėjo maudytis iki dviejų tūkstančių žmonių. Tad viešint Romoje verta užsukti prie Aventino kalvos riogsančių didžiulių Karakalos termų griuvėsių. Pirtys pastatytos III a. pr. Kr. ir pavadintos baigusio jas statyti imperatoriaus vardu. Jos veikė iki pat VI a., kol gotų gentys sugadino akvedukus. Karakalos termose buvo įrengtos puikios bibliotekos, jaukūs sodai, galerijos, gimnastijai, parduotuvės. Bene labiausiai Karakalos termos nuniokotos XVI a. – prabangūs dekoro elementai buvo panaudoti Farnezių rūmams statyti. Grakščias statulas ir sudėtingas mozaikas, buvusias termose, dabar galima apžiūrėti Neapolio ir Romos muziejuose.
Neblogai išlikusių romėniškų termų yra senoviniuose romėnų miestuose Ostijoje ar Pompėjoje, taip pat imperatoriaus Adriano viloje Tivolyje. Keliautojams, norintiems bent trumpam pasijusti romėnais, verta Italijos Paša Ludžoje ar Alžyro Chenšeloje išbandyti prieš kelis tūkstantmečius pastatytus ir vis dar veikiančius baseinus. Na, o panirus į karštos, mineralų prisotintos versmės vandens vonią Akva Albulėje netoli Romos ar Vokietijos miestuose Achene, Vysbadene ar Baden Badene, dera geru žodžiu paminėti romėnus, kurie pirmi atrado ir pastebėjo gydomąsias jų savybes.
Europoje vis labiau įsigalint krikščionybei romėniškos pirtys nyko, tačiau jos prigijo ir išplito Rytų šalyse. Lietuvoje Rytų kraštams būdinga pirtis dažnai vadinama turkiška, tačiau tai netaisyklingas terminas. “Būtų teisinga sakyti – rytietiškos pirtys, jas turi dauguma Rytų šalių. Šiltose, drėgnose, šlapio garo pirtyse atsigauna oda, lengvai nusišveičia visokie nešvarumai, o išsitiesus ant šiltų suolų gera palepinti sąnarius ir stuburą”, – tvirtina Lietuviškos pirties bičiulių draugijos pirmininkas Egidijus Žukauskas.
Svečiuojantis Rytų šalyse šiuolaikine pirtimi galima pasimėgauti dažname viešbutyje, tačiau gerokai įdomiau paieškoti senovinio hamamo. Pavyzdžiui, Turkijos sostinėje Stambule XV a. statytoje ir vis dar veikiančioje Galatasaray Hamami ar XVI a. Cemberlitas Hamami galima ne tik mėgautis maloniomis procedūromis, bet ir grožėtis šių pirčių architektūra. Turkai pabrėžia, kad Cemberlitas Hamami yra pats įspūdingiausias osmanų architektūros pavyzdys.

Natūralių versmių stebuklai

Tikriausiai nėra tokios šalies, kurioje nerastum kur pasimėgauti maloniomis vandens procedūromis, tačiau kartais apsilankymas pirtyje ar SPA kompleksuose prilygsta ekskursijai į istorijos ar architektūros muziejų, ypač jei tai senovinis pastatas ar šiuolaikinio architekto pašėlusios vaizduotės padarinys. Pavyzdžiui, keliaujant po Austriją verta užsukti į Bad Blumau kurortą ir pasigėrėti XX a. architekto Friedensreicho Hundertwasserio darbu. Akimirksniu pasijunti kaip Alisa Stebuklų šalyje ir Kreivų veidrodžių karalystėje: kalvotos ir vingiuotos gatvės, kaip grybai netikėčiausiose vietose išdygę margaspalviai namukai šleivais langeliais, žole ir medžiais apželdinti stogai, saulėje tviskantys bokšteliai, vaivorykštinės arkos ir spiraliniai koridoriai. Neįtikėtinų formų baseinuose galima pasilepinti karštu vulkaniniu vandeniu, kuris išgaunamas beveik iš trijų kilometrų gylio, teikiamos ir kitos SPA paslaugos.
Pasak E.Žukausko, verta užsukti ir į įdomias Tbilisio pirtis, pasižyminčias sieros prisotintu vandeniu. Jose maudėsi ir prancūzų rašytojas Alexandre’o Dumas, o štai rusų poetas Aleksandaras Puškinas tvirtino, kad nėra matęs nieko prašmatnesnio nei Tbilisio pirtys. XIV–XV a. pastatas stebina rytietiška prabanga, o pirčių kupolai kuria keisto kalvoto peizažo įspūdį.
Iš žemės gelmių trykštančių karštųjų versmių esama ne vienoje šalyje – Norvegijoje, Islandijoje, JAV, Slovakijoje ir kitose, daug kur tai gausiai turistų lankomi komercializuoti SPA centrai. Panorus autentiškų tradicijų, individualaus sąlyčio su gamta bei kvapą gniaužiančių įspūdžių verta išbandyti japonišką pirtį – sento, natūralių karštųjų versmių vandens vonias, kurių temperatūra siekia iki 50 laipsnių.
Japonijoje iš žemės trykštančių versmių yra daugybė, tačiau patys japonai bene labiausiai mėgsta lankytis Beppu mieste, esančiame Kiusiu saloje. “Tai tarsi karštųjų versmių sostinė, daugiau vienoje vietoje niekur nėra”, – pasakoja Japonų kultūros centro “Tsuru” vadovė Augustė Juraškaitė.
Pasak A.Juraškaitės, žvilgtelėjus į Beppu miesto panoramą akimirksnį galima pagalvoti, kad mieste daugybė fabrikų, iš kurių rūksta dūmai, tačiau tokį įspūdį kuria verdančių versmių garai. Kiusiu salyne galima mėgautis nuolat kintančiu kraštovaizdžiu, spalvotomis vandens versmėmis ir išbandyti jų gydomąsias galias. “Mėlynas vanduo tinka, jei turi odos problemų. Jei skauda sąnarius, tinkamiausias bus raudonos spalvos vanduo. Žmogus gali pasirinkti versmes pagal tai, kur jos yra, – ar kalnuose, ar uždaroje patalpoje, ar ant namo stogo, nuo kurio gali pasigrožėti panorama. Ten tūkstančiai pasirinkimų!” – tikina ponia Augustė.
Verta paminėti ir Fudzijamos kalno regioną. Juk tik čia mirkdamas karštame, mineralų prisotintame vandenyje, gali medituodamas žvelgti į didingą, japonams šventą kalną, kurį piešė žymiausi japonų dailininkai ir savo eilėmis apdainavo garsiausi poetai. Na, o ieškantiems senovės dvelksmo verta pasukti į Kiotą, senąją japonų sostinę.

Lietuviškos pirties papročiai – keisčiausi
Trokštantiems egzotiškai pasikaitinti nebūtina belstis į tolimus kraštus – užtenka persikelti per Baltijos jūrą ir išbandyti suomišką pirtį. Štai poną Egidijų sužavėjo Herrankukkaro senovinių pirčių komplekse esanti dūminė pirtis, kurioje telpa 150 žmonių. “Ji įrengta granito kalno šlaite, papildomas priestatas padarytas natūralus, tarsi iš žemės. Viduje milžiniška krosnis, kurioje visą naktį kūrenami didžiuliai rąstai, kad ryte būtų galima ateiti pasikaitinti, pakvėpuoti garu, pajausti dūmo kvapą, taip tarsi sugrįžtant į pirmykštę aplinką, kai dar visi žmonės tebuvo medžiotojai”, – įspūdžiais dalijasi E.Žukauskas.
Ne mažiau įdomiai praleisti laiką galima ir lietuviškoje pirtyje. Lietuvoje nėra karštų versmių, sruvenančių vaizdingais kalnų šlaitais, ar tūkstantmečiu marmuru klotų pastatų, tačiau trokštantys egzotikos bus nustebinti užsukę į seną lietuvišką kaimą ir pasikaitinę prieš šimtmetį statytoje, rodos, sukiužusioje pirtelėje.
“Pasauliniame kontekste labai įdomi ir lietuviška pirtis, nes joje naudojami praktiškai visi augalai, išskyrus nuodingus”, – sako pirtininkas. Iš dilgėlių padaryta plaušine tinka gydyti reumatinius negalavimus, liepų vanta labai švelni, balina odą. Jei poroms trūksta aistros, reikia gerai vienas kitą išvanoti alyvų vanta, beržas – jaunystės, sveikatos medis, gydo šimtą ligų, kadagys – ypatingas antiseptikas. Jei trūksta jėgų – reikia ąžuolinės vantos, o jei energijos – pušinės.
“Į pirtį dera eiti sūpuoklių principu – įeiti, išeiti, vėl įeiti, – pataria ponas Egidijus, – taip po truputį kūnas pripranta prie karščio, ir tik įėjus trečią kartą gali būti vanojamasi. Pirtyje svarbus pirmo garo ritualas, kai visi palinki vienas kitam ir sau gero garo bei sveikatos. Svarbu pirtį palikti švarią, juk net sakmėse pasakojama, kad visiems sumigus ateidavo pasivanoti laumės ir radusios švarią pirtį, naują vantą atsidėkodavo šeimininkams dovanomis, o apsileidėlius bausdavo.”
Seniau pirtis Lietuvoje buvo svarbi bendruomenės gyvenimo dalis. Pasak Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vedėjo hum. m. dr Žilvičio Šaknio, pirtis buvo tarsi šventovės atitikmuo, nes čia buvo pažymimi svarbiausi moters gyvenimo momentai: branda, vestuvės ir gimdymas, atliekami specialūs ritualai. “Pirtyje ne tik prausdavosi, bet ir gimdydavo, gydydavo, apiplaudavo velionį”, – teigia Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja hum. m. dr. Rasa Paukštytė-Šaknienė.
Moteris, pirmą kartą eidama į pirtį po sutuoktuvių ar gimdymo, atnešdavo vaišių, o Rytų Lietuvoje atsinešdavo net stuomenį – tam tikrą kiekį medžiagos, moters statusas būdavo tarsi iš naujo įtvirtinamas bendruomenėje. “Sakoma, kad Lietuvoje vyrai pirtyse turėjo įpročius, o moterys – papročius”, – pasakojimą baigia E.Žukauskas.