"Veido" archyvas

Klaipėdos uostas, kurio vienas iš bendrasavininkų yra B.Lubys, geriau už visus politikus jungia Lietuvą su Baltarusija

Šiandien Klaipėdos uoste švartuojasi tanklaivis “Minerva Helen”, atplukdęs iš Venesuelos 80 tūkst. tonų naftos Baltarusijos Navapolacko naftos perdirbimo gamyklai. “Klaipėdos naftoje” perkrauta į cisternas, nafta Baltarusiją pasieks Lietuvos geležinkeliais. Taip Lietuvos verslas užsidirbs iš Venesuelos naftos tranzito, o Baltarusijos energetika taps mažiau priklausoma nuo Rusijos naftos, kurios kranelį baltarusiams Kremlius vis dažniau grasina užsukti.

Sieja uostas ir geležinkelis

Žinia, ši per Klaipėdą perpumpuota Baltarusijai skirtos naftos siunta kol kas tėra bandomoji partija, turinti patikrinti technines uosto ir “Klaipėdos naftos” galimybes. Tačiau ateityje baltarusiai norėtų įsivežti per Klaipėdą apie 2 mln. tonų naftos per metus, o tai jau rimtos apimtys.

Tiesa, kol kas Lietuvos uostininkai į visą šį projektą žiūri atsargiai – sklandžiam naftos iš Venesuelos transportavimui reikalingos kelių milijonų litų investicijos, kurios apsimokėtų tik tuo atveju, jei baltarusiai taptų ilgalaikiais partneriais. Šie kol kas jokio aiškaus atsakymo neduoda, nes tyrinėja naftos importo galimybes ir per Latvijos bei Estijos uostus. Tačiau objektyviai žiūrint, Klaipėda dėl atstumo iki Navapolacko ir Mozyriaus naftos perdirbimo gamyklų baltarusiams būtų pats naudingiausias variantas. O naftos importas iš užjūrio pastaruoju metu darosi gyvybiškai svarbus Minskui: po pastarojo konflikto su Maskva dėl naftos tranzito mokesčių per pirmąjį šių metų pusmetį Baltarusija sumažino rusiškos naftos importą praktiškai per pusę – 49,8 proc., iki 6,5 mln. tonų. Tad 2 mln. tonų importo per Klaipėdos uostą gali pasirodyti tik minimalus variantas.

Beje, Baltarusija Klaipėdos uostą mato ne tik kaip apsirūpinimo alternatyvia nafta laidą, bet ir kaip vieną svarbiausių po Kaliningrado eksporto langų. Klaipėdiečiai atvirai šneka, kad per pastaruosius dvejus krizės metus baltarusiški kroviniai – ypač biriosios trąšos – tapo tikru uosto išsigelbėjimu. Per 2009–2010 m. pirmąjį pusmetį “Belaruskalij” per Bronislovo Lubio valdomą KLASCO terminalą eksportuojamos produkcijos kiekis padidėjo dvigubai ir iki metų pabaigos turėtų pasiekti 4 mln. tonų. Apskritai baltarusiški kroviniai siekė apie ketvirtadalį visų Klaipėdos uosto krovos apimčių ir sudarė didžiąją tranzitinių krovinių dalį.

Šalia to tie Baltarusijos kroviniai, kurie eksportuojami ne per Klaipėdos, bet per Kaliningrado uostą, į jį vis tiek gabenami “Lietuvos geležinkeliais” ir, ko gera, geležinkelininkams yra netgi svarbesni už tuos, kuriuos šie veža į Klaipėdą. Mat, pavyzdžiui, 2008-aisiais į Kaliningradą “Lietuvos geležinkeliai” pervežė net tris kartus daugiau krovinių nei į Klaipėdą – atitinkamai 18 ir 6,6 mln. tonų.

Matant tokią glaudžią Klaipėdos uoste dirbančių Lietuvos verslininkų ir Baltarusijos eksporto ir importo sąsają, nereikia stebėtis, kad “Achemos” grupės savininkas ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas B.Lubys buvo vadinamas vienu iš dviejų pagrindinių per pastaruosius pusantrų metų įvykusio Lietuvos ir Baltarusijos suartėjimo variklių. Antrasis variklis yra Ūkio banko investicinės grupės vadovas Vladimiras Romanovas, Minske statantis 250 mln. eurų vertės sporto ir laisvalaikio centrą. Šalia šių dviejų verslininkų į pernai įsteigtą Lietuvos ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo su Baltarusija asociaciją dar įėjo tokie Lietuvos verslo lyderiai, kaip “Linavos” prezidentas Algimantas Kondrusevičius, “Senukų” prezidentas Augustinas Rakauskas, KLASCO generalinis direktorius Audrius Pauža, “Vakarų medienos” grupės valdybos pirmininkas Sigitas Paulauskas ir kt.

Europa persigalvojo, Lietuva pasinaudojo

Nors Lietuvos ir Baltarusijos ekonominiai ryšiai niekada nebuvo nutrūkę ir pamažėl plėtoti visus tuos du dešimtmečius, vis dėlto 2008–2009 m. reikėtų vadinti revoliucinio lūžio metais. To priežastys buvo trys.

Pirmiausia Europos Sąjunga galutinai įsitikino, kad dešimtmetį trukusi Baltarusijos vadovo Aleksandro Lukašenkos ir jo autoritarinio režimo izoliavimo politika nedavė vaisių. Netgi priešingai – vienu metu Jungtinėse Valstijose ir Europoje (taip pat ir Lietuvoje) paplitusi koncepcija, esą kelias į galimą Minsko demokratizaciją eina per Maskvą, tik per plauką nepavertė Baltarusijos viena Rusijos gubernijų. Mat Briuselyje ir Vašingtone pakako “geranorių idiotų”, nuoširdžiai maniusių, kad Rusijos lyderis Vladimiras Putinas, siekdamas įsiteikti demokratiniams Vakarams, padės nuversti A.Lukašenką ir pastūmės Baltarusiją į Europos demokratijos glėbį. Laimei, paskutiniu momentu susivokta, kad jeigu Maskva ir pakeis autoritarinį A.Lukašenkos režimą, tai tik tam, kad vietoje jo įvestų dar didesniu autoritarizmu pasižymintį V.Putino režimą.

O A.Lukašenka suprato, kad norint apsisaugoti nuo “motinos Rusijos” glėbio jam nepakanka kas kelerius metus išvalyti Baltarusijos KGB, nuosekliai keičiant iš pradžių rusus baltarusiais, o paskui Maskvoje mokslus baigusius baltarusius į Minsko KGB mokyklą baigusius baltarusius. Be ekonominio suartėjmo su Europa vien į Rusijos rinką orientuotai Baltarusijos ekonomikai nelemta išgyventi, o ekonominis suartėjimas neįmanomas be tam tikros politinės režimo modernizacijos.

Antra, būtent 2008–2009 m. Lietuvoje iš valdžios institucijų galutinai pasitraukė žmonės, organizavę A.Lukašenkos nušalinimą Baltarusijos demokratinės opozicijos rankomis. Naujoji konservatorių Vyriausybė ir naujoji šalies vadovė Dalia Grybauskaitė galėjo laisvai, neslegiami praeities priešiškumų, bendrauti su A.Lukašenka. Kartu Lietuva, turinti senus tiek istorinius, tiek palaikanti gana gerus verslo ryšius su Baltarusija, tapo tuo langu, per kurį pasirodė labai patogu bendrauti ir pačiam A.Lukašenkai, ir Europos Komisijai.

Trečia, kaip tik tuo metu (o gal ir dėl minėtų priežasčių) galutinai pašlijo Rusijos santykiai su Baltarusija. Tai lėmė tiek Kremliaus pasipiktinimas Minsko nenoru atiduoti pagrindinių ekonomikos šakų į Rusijos verslininkų rankas taip, kaip šie buvo įpratę – beveik už dyką, tiek noras krizės sąlygomis išspausti maksimalų pelną iš naftos ir dujų eksporto.

Tad daugybę metų kaimynėms Rusijos taikyta naftos ir dujų kainos formulė – lengvatos mainais į politinę draugystę – nustojo galioti ir Minskui. Pastarųjų mėnesių Kremliaus politika A.Lukašenkos atžvilgiu mažai kuo skiriasi nuo ankstesnės politikos Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio ar buvusio Ukrainos vadovo Viktoro Juščenkos adresu. Šitaip A.Lukašenka tiesiog buvo pastūmėtas į draugystę su Europos Sąjunga ir kartu su Lietuva.