Teatrai kovą sutartinai nutarė vaidinti mažiesiems: šių laukia net keturių spektaklių premjeros.

Jei knygų mugėje pripirkote knygų savo atžaloms, o šios anaiptol nepuola jų vartyti ir skaityti, turite aplinkinį kelią sudominti vaikus literatūra. Tas šansas – teatro spektakliai, kuriems režisieriai šįkart rinkosi stiprią, laiko išbandytą literatūrą.
Šiuo požiūriu nepranokstamas žada būti Vilniaus mažasis teatras, kuriame Paulius Ignatavičius žada „Dostojevskį vaikams”. Spektaklis kuriamas pagal garsiojo rusų klasiko romanus „Vargo žmonės”, „Netočka Nezvanova”, „Jaunuolis”, „Broliai Karamazovai” bei rašytojo dienoraštį. Skirtingų kūrinių ištraukas vienija jose veikiantys vaikai bei bendražmogiškos temos, aktualios ir šiandienos jaunimui: atsakomybė mylimam žmogui, riba tarp meilės ir neapykantos, ambicijų ir norų atsižadėjimas vardan kito, garbė, orumas, stipri meilė artimajam.
Mokyklinio amžiaus moksleiviams skirtame vaidinime režisierius žada atsisakyti scenos ir žaisti atvirą teatrą: viskas vyks šalia žiūrovų, prie didžiulio apvalaus stalo, prie kurio galima virsti įvairiais personažais, tai nukeliaujant į tolimus Rusijos miestelius, tai vėl sugrįžtant į Lietuvą. „Man žavus šis gana įprastas, bet klasikinis teatro iliuzijos principas, kada stalas tampa miesteliu, vaiko lova ar bendravimo su žiūrovais vieta. Fiodoras Dostojevskis pasitikėjo vaikais, jis tikėjo, kad jie pajėgūs suprasti sudėtingus jo kūrinius. Todėl noriu atvirai, be palinksminimų, triukų ar žaidimų kalbėtis su vaikais svarbiomis temomis”, – naujo spektaklio sumanymą atskleidžia P.Ignatavičius.
Šiaulių dramos teatro režisierius Algimantas Pociūnas spektaklyje „Mikė“ žada teatro kalba prikelti išradingąjį Mikę Pūkuotuką iš Aleno Aleksandro Milne’o knygos „Pūkuotuko pasaulis“. O Kauno valstybinis lėlių teatras prisiminė Charleso Dickenso „Kalėdų giesmę“ – prisiminė, nes prieš dvidešimtį metų to paties kūrinio motyvais pastatytą spektaklį šiame teatre žiūrėjo dabartinių vaikų tėvai. Tuomet Elenos Žekienės režisuotoje „Kalėdų nakties istorijoje“ buvo naudojamos didelių gabaritų lazdelinės lėlės (Ateities, Praeities ir Dabarties dvasios), o pagrindinio veikėjo Skrudžo sapnas rodytas šešėlių teatro priemonėmis. Dabar spektaklį ,,Skrudžas, arba diena, kai galima atverti savo širdį“ režisuoja Arvydas Lebeliūnas.
Verta atkreipti dėmesį į išskirtinę, lėlių teatrui anaiptol nebūdingą visą kūrėjų komandą: tekstą rengė poetė ir dramaturgė Daiva Čepauskaitė, scenografiją kūrė žymus šios srities meistras Sergejus Bocullo, o muzika rūpinosi neįtikėtinai visur mokantis spėti baritonas ir kompozitorius Jonas Sakalauskas.
O štai Aidas Giniotis inscenizacijai rinkosi latvių rašytojos Anos Saksės „Pasakas apie gėles“. „Dar vaikystėje skaičiau šias pasakas, kurios savo gilumu, jautrumu palietė mano širdį ir liko atmintyje. Pagalvojome, kad jas žaidimo forma vertėtų perkelti į teatro sceną. Pasirinkome keturias, kuriose rašoma apie meilę, karą ir kiškio kopūstus. Nepavadinome spektaklio „Pasakomis apie gėles“, nes iš tiesų tai yra pasakos apie žmones, apie jų jausmus, tarpusavio mūšius, meilę ir net… priklausomybę nuo maisto. Nėra vieno pagrindinio veikėjo, visi – lygiaverčiai. Aktoriai kurs po kelis skirtingus personažus, pasakos įvairias istorijas. Spektaklis – tai tarsi žaisminga kelionė į įvairias šalis: Prancūziją, Persiją, Japoniją“, – pasakoja režisierius.
Spektaklyje „Apie meilę, karą ir kiškio kopūstus“ daug dėmesio skiriama muzikai, kurią siūlė ir netgi kūrė patys „Atviro rato“ teatro aktoriai. Dainų tekstai išversti į tą kalbą, kurios šalyje vyksta veiksmas, tad žiūrovai girdės japonų, persų, prancūzų kalbas. O vaizduotė – puikus būdas keliauti ir kartu įsitikinti, kad dažnai priešinguose pasaulio kraštuose vyksta tapatūs dalykai: visur yra godžių ir gerų žmonių, visur vaikai myli savo tėvus. Net zuikių, bandančių važiuoti be bilieto, yra visame margame pasaulyje.

„Lohengrinas“ primins Lietuvos istoriją

Pasaulis šiais laikais toks mažas, kad apskritai nelabai reikšminga, kuriame pasaulio krašte vyksta veiksmas. Bent jau taip mano Latvijos nacionalinės operos vadovas režisierius Andrejus Žagaras, didžiausioje Vilniaus scenoje statantis Richardo Wagnerio „Lohengriną“. Wolfgango Amadeaus Mozarto „Don Žuano“ veiksmą šis režisierius yra perkėlęs į šiuolaikinį kruizinį laivą, o Georges’o Bizet „Karmen“ – į Kubą.
R.Wagnerio „Lohengrinui“ geografiniu požiūriu taip toli keliauti neteks, bet keturias valandas trunkančios operos veiksmo epocha iš „žilos senovės“ bus perkelta maždaug į 1940-uosius, į politinius sukrėtimus išgyvenančią Lietuvą.
Operos repertuaras Vilniuje pastaruoju metu negalėjo pasigirti išsamiu R.Wagnerio kūrinių repertuaru – galėjome stebėti tik „Skrajojantį olandą“ bei prieš šešerius metus Eimunto Nekrošiaus režisuotą „Valkiriją“. Jubiliejiniais Wagnerio metais (gegužės 22-ąją minėsime šimtmetį nuo kompozitoriaus gimimo) nutarta šį sąrašą papildyti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.