Liepos pradžioje įvykęs karinis perversmas Egipte – pirmasis demokratijos išbandymas Arabų pavasario paliestose šalyse. Ar musulmoniškoms šalims lemta pasiekti demokratinį valstybės modelį?

Karinis perversmas Egipte įvyko po to, kai prezidentas Mohamedas Morsi atmetė liepos pirmąją kariuomenės vadų jam įteiktą ultimatumą. Generolai tada ragino prezidentą inicijuoti skubius veiksmus padėčiai šalyje stabilizuoti, siūlė trumpa kalba atsakyti į opozicijos reikalavimus formuoti koalicinę vyriausybę ir padaryti reikiamus konstitucinius pakeitimus.
Keista, bet M.Morsi net nesistengė visuomenei pateikti jokio konkretaus valstybės išvedimo iš krizės plano. Egiptietis studentas Amro el Maheris primena, kad prasidėję protestai iš pradžių tikrai nereiškė siekio nuversti M.Morsi: „Iš tikrųjų tarp protestuotojų siekiančiųjų prezidento atsistatydinimo ar atstatydinimo nebuvo daug. Dauguma norėjo, kad prezidentas pamatytų, jog šalyje yra daug kitaip mąstančių žmonių, kurie mato jo pastangas žingsniuoti autoritarizmo link ir ignoruoti piliečių valią bei nuomonę.”
Tad kas slypi už pirmojo demokratijos išbandymo arabų šalyse?

Slypinti socialinė bomba

Prezidento M.Morsi nuvertimas parodė, kad regiono valstybių institucinė sąranga nėra pasirengusi demokratiniais metodais atlaikyti pakitusios piliečių nuomonės. Kitaip tariant, paaiškėjo, kad konvenciniai valdžios kaitos metodai veikia tik senas demokratijos tradicijas turinčiose valstybėse. Šiaurės Afrikos valstybių gyventojams iki to dar toloka: egiptiečiai palaukė metus, pamatė, kad politikai neįgyvendina jų reikalavimų, – ir vėl į gatves, vėl į protestus.
Tai, dėl ko griuvo Egipto valdžia, ES Tarybos prezidentas Hermanas Van Rompuy dar sausį pavadino tiksinčia socialine bomba. Kitaip tariant, poreikis sukurti funkcionuojančią ekonomiką ir siekis įvesti veikiančią demokratiją kelis dešimtmečius autokratinio režimo sąlygomis gyvenusias visuomenes vėl grąžino į socialinių įtampų, kurios buvo primirštos dėl Arabų pavasario metu sustiprėjusios vienybės, laikotarpį.
Pavyzdžiui, Tunisas, kuriame pirmajame įvyko valdžios kaita, ekonominėms ir politinėms reformoms įdiegti sulaukė 68 mln. eurų paramos iš ES fondų, o Europos investicinis bankas skyrė 270 mln. eurų darbo vietų kūrimo ir investavimo iniciatyvoms remti. Tačiau sudėtinga ekonominė padėtis šiose šalyse taip pat kelia visuomenės nepasitenkinimą.
Būtent dėl nesprendžiamų ekonominių problemų po metų M.Morsi valdymo Egipto visuomenė vėl sukilo, nes ji tikisi greitų permainų. Lietuvos užsienio reikalų viceministras Vytautas Leškevičius teigia, kad islamistų lyderis iš tiesų kaltas dėl daugelio šalies problemų: dėl „politinio pato“ sukūrimo santykiuose su sekuliaria opozicija, taip pat dėl nevyriausybinio sektoriaus aktyvistų suėmimo, dėl moterų teisių varžymo, dėl negebėjimo susitvarkyti su kasdieniais reikalais, pavyzdžiui, net vis plintančiais smulkiais nusikaltimais. Nemaža atsakomybė dalis jam tenka net ir dėl nepakankamo aprūpinimo elektra bei maisto atsargomis.

Žingsnis į priekį ar atgal?
Artimųjų Rytų analitikas Sakhras al-Makhadhi teigia, kad įvykiai Egipte yra demokratinis perversmas, nes prieš metus demokratiškai išrinktas prezidentas, piliečių nuomone, valdė toli gražu ne demokratiškai. Analitiko nuomone, šis perversmas – pirmas rimtas demokratijos išbandymas Arabų pavasario šalyse, todėl stebimas viso pasaulio.
Tačiau kartu nuogąstaujama, kad Egiptas kaip niekad anksčiau gali tapti „giliosios valstybės“ (angl. deep state) principu gyvenančia šalimi, kurioje labai svarbų vaidmenį vaidina kariuomenė. Analitinio centro „European Council on Foreign Relations“ Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos programos direktoriaus Danielio Levy nuomone, karinis perversmas iš tiesų yra ne laisvės, o senojo – biurokratinio, karinio ir verslo elito – valdomo režimo pergalė. Ekspertas primena, kad Turkijai išeiti iš „giliosios valstybės“ modelio prireikė daugelio metų, o kariuomenės vadų svoris šios šalies politiniame gyvenime vis dar tebėra didelis.
Kita vertus, būtent karinis dėmuo buvo pagrindinis veiksnys, apsaugojęs nuo islamistinių judėjimų įsigalėjimo šalies politikos viršūnėje, todėl galbūt panašus apibendrinimas tinka ir Egiptui. Vis dėlto yra ir kita versija: M.Morsi politika pradėjo kėsintis į kariuomenės užimamą poziciją ir į pavojingą verslo oligarchų galios didėjimą, tad kariuomenės perversmas traktuojamas ir kaip noras išsaugoti esamą padėtį.
Apibendrinant galima teigti, kad Egipte vykstantys procesai iškelia demokratijos ir islamo pagrindais besikuriančios valstybės santykio klausimą. Pasak analitinio centro „Council on Foreign Relations“ eksperto Edo Huseino, dabar radikalesni arabų pasaulio islamistai sakys: „Mes jums tai sakėme. Demokratija neveikia. Vienintelis kelias sukurti islamo valstybę yra ginkluota kova.“ D.Levy teigimu, demokratija musulmoniškose valstybėse bus įmanoma tik turint abu dėmenis: stiprų islamistinį ir stiprų sekuliarų demokratinius projektus. Bent vieno iš šių dėmenų diskriminavimas ar neatstovavimas jam reikš nuolatinę įtampą.
Laikinasis Egipto lyderis Adly Mansouras jau pateikė planą, kaip valdžią vėl sugrąžinti civiliams. Tačiau ir liberalioji opozicija, ir islamistinė M.Morsi užtarianti Musulmonų brolija šį planą atmetė. Todėl kol kas atrodo, kad Egiptas pasmerktas dar vienam suirutės laikotarpiui, o ar jam pavyks išlaikyti demokratijos išbandymą ir tapti pavyzdžiu kitoms, neramumų luošinamoms Arabų pavasario valstybėms, tebėra neaišku.

Turizmo sektoriuje – pesimistinės nuotaikos

Pastarųjų savaičių neramumai ypač atsiliepė Egipto turizmo sektoriui, kuris yra vienas pagrindinių ekonomikos variklių. Prieš revoliuciją 2010-aisiais Egipte apsilankė rekordiškai didelis 14 mln. turistų srautas ir turizmo indėlis į šalies BVP tada sudarė 13 proc. 2011-aisiais šis skaičius krito iki 9,5 mln., o šiemet, bent iki prezidento nuvertimo, buvo prognozuojamas 11,4 mln. turistų srautas. Tiesa, dabar jau aišku, kad tiek tikrai nebus.
Nesvarbu, kad patys egiptiečiai ir kelionių agentūrų atstovai bando raminti, jog protestai Egipte – lokalūs, todėl politiniai neramumai esą netrukdys ilsėtis šios šalies kurortuose. Keliautojų tai neįtikina. Anksčiau įsigytų kelionių į Egiptą žmonės dažniausiai neatsisako, tačiau atvykę poilsiauja uždaruose kompleksuose ir atsisako visų kelionių po šalį: į Kairą, Luksorą, prie piramidžių, net kruizų Nilu.