25 metų Algis (vardas pakeistas) dvejus metus gyvena gatvėje. Vasarą lovą jam atstoja kartoninė dėžė patvoryje, praustis tenka upėje. Naktis Algis leidžia viename sostinės mikrorajone, o dieną vyksta į Senamiestį uždarbiauti – prašyti iš praeivių išmaldos. Per dieną vaikinas taip uždirba 15–20 Lt, tačiau už elgetavimą baudžia policija, už važiavimą be bilieto – kontrolieriai. Kai baudų prisikaupia, jos pavedamos išieškoti antstoliams, tad skola dar labiau išauga. Galiausiai baudų negalintį susimokėti vaikiną policija kuriam laikui uždaro į Lukiškių kalėjimą. O patekti į Lukiškes Algiui – baisiausias košmaras, nes kalėjime jį muša ir prievartauja kiti kaliniai.

Pastarieji mėnesiai šiam jaunam benamiui itin sunkūs, jį vis dažniau kankina mintys apie savižudybę – prieš mėnesį mirė jo alkoholikė motina, neseniai jį sumušė ir ranką sulaužė paaugliai. Algis pasakoja, kad Vilniuje dabar siaučia paauglių gaujos, kurios muštis mokosi talžydamos benamius, tad vaikinas gyvena jausdamas nuolatinę įtampą – bijo, kad jį užpuls ir sumuš paaugliai arba kad pagaus ir nubaus policija. Dėl baimės ir nerimo Algis naktimis negali užmigti, tačiau laikosi iš paskutiniųjų, kad nenueitų lengviausiu keliu, kuriam neatsispyrė dauguma benamių, – nepradėtų gerti. “Kai visiškai nebegaliu užmigti, nusiperku stipraus alaus ir “trūkstu”. Norisi griebtis ir degtinės, bet prasigėrus iki visiško nusiritimo – tik du mėnesiai”, – atsispirti pražūtingam pasirinkimui bando Algis.

Gyvenimo į kampą užspeistas Algis tikina, kad didžiausia jo svajonė – išsiveržti iš tokio siaubingo gyvenimo, tačiau jaunas darbingo amžiaus vyras nemato jokios išeities. Jis jaučiasi pakliuvęs į uždarą ratą: kadangi baigęs tik aštuonias klases, darbo birža neturinčiam vidurinio išsilavinimo vyrui nieko pasiūlyti negali. O jei eitų mokytis, tuomet negalėtų elgetauti ir susirinkti pinigų pragyvenimui. Tad ar yra kelias sugrįžti iš užribio?

Dauguma keisti gyvenimo nesistengia

“Žmonėms, kurie netekę būsto, galimybių sugrįžti į normalų gyvenimą yra, bet labai mažai. Lietuvoje benamių problema nėra sprendžiama, o tik administruojama – jei esi benamis, tau lieka tik nakvynės namai. Socialinio būsto reikia laukti labai ilgai ir realiau į jį patekti tiems, kurie yra našlaičiai ar neįgalūs. Darbingo amžiaus žmonėms jį gauti gana sudėtinga”, – tvirtina Vilniaus arkivyskupijos “Caritas” nakvynės namų direktorė Aurelija Dzedzevičiūtė, pastebinti, kad sunkmečiu nakvynės namuose padaugėjo jaunimo iki 30 metų.

Lietuvoje nėra sukurtos sistemos, kuri padėtų benamiams grįžti į visuomenę. Pasak A.Dzedzevičiūtės, Europoje nakvynės namų smarkiai mažinama – jų paliekama tik kritiniams atvejams. Ištiktas bėdos žmogus ten glaudžiasi, kol specialistai įsigilina į jo problemą ir randa kitų alternatyvų. Vakarų Europoje linkstama prie požiūrio, kad benamį reikia aprūpinti socialiniu būstu ir teikti specialistų socialinę bei psichologinę pagalbą, padėti ugdyti savarankiško gyvenimo įgūdžius. Nakvynės namuose tokius įgūdžius ugdyti sudėtinga, nes tarp gyventojų galioja savos išlikimo taisyklės. Beje, gana didelė dalis Lietuvos benamių nakvynės namuose gyvena vienuolika ir daugiau metų, nors formaliai turėtų gyventi daugiausiai šešis mėnesius.

Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslo darbuotoja Elena Kocai, prieš kelerius metus atlikusi kelių dešimčių benamių apklausą, susidarė įspūdį, kad sugrįžti į normalų gyvenimą gali nebent dar nedegradavę, neprasigėrę benamiai, besiglaudžiantys nakvynės namuose. Ten dirba socialiniai darbuotojai, kurie gali pagelbėti atnaujinti nutrūkusius ryšius su artimaisiais ar informuoti apie darbo pasiūlymus, gautus iš darbo biržos. “Tiems, kurie gyvena gatvėje, sugrįžti į normalią visuomenę praktiškai neįmanoma”, – daro išvadą sociologė.

Iš tiesų, “Caritas” nakvynės namų darbuotojai prisimena laimingai pasibaigusių istorijų, kai siaubingiausias gyvenimo grimasas stebėjusiems žmonėms pavyko pakeisti savo gyvenimą. Lengviau tai padaryti tiems, kurie atsidūrė gatvėje susipykę su artimaisiais. A.Dzedzevičiūtė pamena, kad kartą į nakvynės namus kiti gyventojai atsivedė vaikiną, kuris glaudėsi stotyje. Paaiškėjo, kad jis turi merginą ir dukrą, tačiau benamiu tapo susikivirčijęs su gyvenimo drauge. Socialinių darbuotojų padedamas, vaikinas susitaikė su mergina ir grįžo gyventi pas ją. O viena pensinio amžiaus moteris tapo bename susipykusi su dukra. Moteris nakvynės namuose labai kankinosi, nes ilgėjosi anūkų, tad po metų ryžosi susitaikyti su dukra ir grįžo į jos šeimą.

Kartais nakvynės namų darbuotojai benamius suveda su gyventojais, ieškančiais savo atokių sodybų prižiūrėtojų. O štai viena psichikos sutrikimų turinti benamė specialistų padedama sugebėjo sėkmingai išsinuomoti būstą ir dabar gyvena savarankiškai. A.Dzedzevičiūtė pastebi, kad benamių, turinčių psichikos sutrikimų, nakvynės namuose sparčiai daugėja. Kartais tokiems žmonėms, kad jie neatsidurtų gatvėje, užtektų minimalios pagalbos – pavyzdžiui, paskatinti juos pradėti vartoti vaistus.

Vis dėlto sėkmės atvejai – pavieniai. “Caritas” nakvynės namų direktorė pabrėžia, kad kuo ilgiau žmogus užsibūna nakvynės namuose, tuo sudėtingiau tampa iš jų išeiti. “Pastebime tendenciją, jog ateina žmogus, neseniai netekęs būsto, ir trykšta ambicijomis, kad greitai susiras darbą ir iš čia išeis. Deja, labai greitai pamatai, kad jo ambicijos išgaruoja, jis prisitaiko prie tos aplinkos. Iš vienos pusės, nakvynės namai nelabai priimtina gyvenimo aplinka, bet iš kitos – ji saugi, nes žmogus žino, kur nemokamai pavalgyti, apsirengti. O jei nori išeiti, vadinasi, turi išeiti į didelį nesaugumą. Daugeliui žmonių tai gana didelis iššūkis”, – pasakoja A.Dzedzevičiūtė.

Jai pritaria E.Kocai, kurią labiausiai kalbantis su benamiais nustebino suvoktas faktas, kad dauguma jų net nesistengia kabintis į normalų gyvenimą, grįžti į visuomenę ir vadovaujasi tokiu požiūriu – kam man stengtis, jei ir taip išgyvensiu, manimi turi pasirūpinti valstybė. “Benamiai deklaruoja, kad tikrai norėtų pakeisti savo gyvenimą, pasakodami savo liūdną istoriją apsiverkia, gailisi, kad jiems niekas nepadeda, bet realiai nieko nedaro”, – susidarė įspūdį sociologė. Be to, didžioji dalis benamių įklimpę į alkoholizmo liūną ir tapę visiškai abejingi savo gyvenimo sąlygoms.

Tikslios statistikos, kiek Lietuvoje esama benamių, nėra. 2001 m. per visuotinį gyventojų surašymą suskaičiuota 1250 gatvėje gyvenančių asmenų, tačiau į šį sąrašą nebuvo įtraukti tie, kurie tuo metu nakvojo nakvynės namuose ar buvo įvairiose institucijose. Pasak A.Dzedzevičiūtės, tiksliausiai apie benamių skaičių galima spręsti iš savivaldybėse užsiregistravusių žmonių, neturinčių gyvenamosios vietos, skaičiaus: pagal šią statistiką, Lietuvoje gyvena 3–4 tūkst. benamių.

Ar benamiu gali tapti kiekvienas?

Dar senovės lietuviai įspėdavo – “niekada neišsižadėk lazdos, tiurmos ir ubago terbos”. Tad ar benamiu gali tapti kiekvienas? Jaunojo benamio Algio papasakota istorija dažniausia, kokią gali išgirsti iš benamio lūpų: gimė girtaujančioje šeimoje, patėvis jį nuolat mušdavo, tad maištaudamas pradėjo nelankyti mokyklos, susidėjo su bloga kompanija, o galiausiai pakliuvo į kalėjimą. Prieš porą metų, kai ekonomika klestėjo, Algis buvo įsidarbinęs statybose, tačiau prasidėjus krizei buvo atleistas ir liko be jokių pajamų bei artimųjų paramos.

Kiti žmonės gatvėje atsiduria po ilgo laiko išėję iš įkalinimo įstaigos, slaugos ligoninės, vaikų namų. Dar viena benamių rūšis – vyrai, dėl alkoholio priklausomybės praradę darbą, šeimą, o galiausiai ir butą. Vis dar pasitaiko, kad žmogus mėgino parduoti būstą, bet buvo apgautas ir neteko gyvenamosios vietos.

Daugiausiai benamių įgiję žemesnį išsilavinimą, tačiau, pasak A.Dzedzevičiūtės, kartais pasitaiko benamių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, anksčiau dirbusių kvalifikuotus darbus.

Lietuvos socialinių tyrimų centro mokslo darbuotoja E.Kocai priėjo išvadą, kad benamystė pirmiausia yra psichologinė problema, kuriai iš paskos eina visos kitos – nedarbas, skyrybos, alkoholizmas. “Tai, kad žmogus tampa benamiu, lemia nesugebėjimas prisitaikyti prie gyvenimo, depresija bei kiti psichologiniai sutrikimai. Mano apklaustus benamius psichologinės problemos sekiojo nuo vaikystės ir paauglystės”, – pasakoja E.Kocai.

Vis dėlto ji įsitikinusi, kad jeigu silpnesnio charakterio žmogus užkluptas sunkumų palūžtų psichologiškai ir nesulauktų jokios paramos iš artimųjų ar draugų, benamiu gali tapti kiekvienas. “Žmogus nesulaukia jokios paramos, prasigeria, tada tampa abejingas savo padėčiai ir ritasi toliau”, – liūdną seką išvardijo sociologė.