Scanpix

Spindintys daugiau nei tūkstančio kambarių naujieji prezidento rūmai Ankaroje pastatyti kadaise Kemaliui Ataturkui, modernios Turkijos kūrėjui, priklausiusioje žemėje. Jie kainavo 0,5 mlrd. eurų. Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas teigia, kad 30 kartų už Baltuosius rūmus didesnis pastatas simbolizuoja naująją Turkiją. Tačiau antrą dešimtmetį šalį valdančio R.T.Erdogano Turkija suka atgal į praeitį – autoritarizmo link.

Dovaidas PABIRŽIS

Turkijos prezidento rūmai, kurių statybos teismo buvo pripažintos nelegaliomis, iš pradžių buvo suplanuoti kaip premjero rezidencija. R.T.Erdoganas vyriausybei vadovavo nuo 2003-iųjų. Nenuostabu, kad pernai tapęs pirmuoju valstybės istorijoje tiesiogiai išrinktu Turkijos prezidentu, išrinktasis pareiškė, kad naujieji Ankaros rūmai, kurių vien šildymas kainuoja apie 10 mln. JAV dolerių per metus, o laboratorijoje net penki žmonės tiria, ar prezidentui tiekiamas maistas nėra užnuodytas, bus prezidento rezidencija.

Valdžioje jau antrą dešimtmetį

„Tegul ir nugriauna, jei jie turi tokią galią“, – paniekinamai pareiškė prezidentas, komentuodamas teismo sprendimą dėl neteisėtų jo rezidencijos statybų. Tai puikiai iliustruoja, kas iš tiesų valdo šalį. Visai kaip Rusijoje, kurioje prezidentas Vladimiras Putinas vienai kadencijai buvo formaliai susikeitęs vietomis su premjeru Dmitrijumi Medvedevu.

Valdančioji R.T.Erdogano Teisingumo ir plėtros partija rinkimų nepralaimėjo nuo 2002-ųjų. Tiesa, prieš penkis mėnesius, per eilinius parlamento rinkimus, jai nepavyko užsitikrinti daugumos. Tačiau koalicija dienos šviesos taip ir neišvydo – nepavykus susitarti ir sudaryti bendro kabineto, prezidentas paskelbė pirmalaikius rinkimus. Praėjusį sekmadienį juos užtikrintai laimėjo jo partija, užsitikrinusi valdžią dar ketveriems metams.

„Stabilumo svarba mūsų tautai ir šaliai – akivaizdus faktas. Šiandien mūsų piliečiai ją ir pasirinko“, – po pergalės pareiškė stipriausiu šalies vadovu nuo K.Ataturko laikų vadinamas R.T.Erdoganas. Tačiau iš tiesų stabilumo šalyje – ne kvapo: atsinaujinęs konfliktas su kurdais, karas kaimyninėje Sirijoje ir pabėgėlių lavina, kruvini teroro aktai ir pažabota žiniasklaidos laisvė.

Iš kalėjimo – į premjero kėdę

61 metų R.T.Erdogano kelias į politikos viršūnę nebuvo lengvas. Beveik dviejų metrų ūgio ūmaus būdo politikas, dažnai vadinamas tiesiog sultonu, politinę karjerą pradėjo prisidėjęs prie islamistų judėjimo ir 1994 m. tapęs didžiausio ir svarbiausio šalies miesto Stambulo meru.

Jaunystę pasienio pareigūno sūnus praleido Juodosios jūros pakrantėje – Rizės mieste. Grįžęs į gimtąjį Stambulą R.T.Erdoganas baigė verslo administravimo studijas, tačiau kurį laiką žaidė pusiau profesionaliame Stambulo futbolo klube.

Tapęs Stambulo meru netrukus jis užsitikrino populiarumą efektyviai spręsdamas transporto spūsčių ir oro taršos problemas. Tačiau staigų būsimo prezidento kilimą aukštyn pristabdė Turkijos Konstitucinis Teismas, pripažinęs islamistinę jo partiją antikonstitucine. Po šio sprendimo prasidėjusiose masinėse demonstracijose dalyvavęs R.T.Erdoganas buvo suimtas, o už religinio eilėraščio perfrazavimą apkaltinas religinės nesantaikos kurstymu ir nuteistas. Kalėjime jis praleido keturis mėnesius.

2001-aisiais R.T.Erdoganas su bendraminčiais įkūrė islamistinę Teisingumo ir plėtros partiją, kuri netrukus tapo populiariausia šalyje ir laimėjo visus rinkimus nuo 2002 m. „Partija yra mano penktasis vaikas“, – sako prezidentas, turintis dvi dukteris ir du sūnus.

Po sėkmės rinkimuose parlamentas priėmė įstatymų pataisas, leidusias 2003 m. R.T.Erdoganui tapti premjeru, nepaisant turėto teistumo. Politikas netrukus tapo stabilumo ir klestėjimo simboliu – jam valdant šalies ekonomika nuolat augo. Tarp svarbiausių jo projektų – ambicija pastatyti naują greitųjų geležinkelių tinklą ir nutiesti tunelį po Bosforo sąsiauriu.

R.T.Erdoganui ir Teisingumo ir plėtros partijai atėjus į valdžią, tuometis premjeras kaip modernaus islamo veidas buvo populiarus tiek Europoje, tiek JAV. Turkijos ekonomika augo, žmogaus teisių padėtis gėrėjo, šalis siekė narystės ES, premjeras pradėjo taikos procesą po dešimtmetį trukusių kovų su kurdų sukilėliais.

Pažabojo kariuomenę ir pasuko islamizacijos link

Šalies lyderis taip pat sugebėjo pažaboti sekuliarios Turkijos sargybinius – kariuomenę, kuri per nepriklausomos Turkijos istoriją įvykdė keturis perversmus, pastarąjį – 1997 m. Iki tol sekuliarios Turkijos politika pamažu pradėjo keistis – buvo priimti įstatymai, ribojantys prekybą alkoholiu, suvaržyta prieiga prie interneto bei socialinių tinklų. Tuometis premjeras net mėgino uždrausti skirtingų lyčių bendrabučius valstybiniuose universitetuose.

Valdančiųjų įvykdyta švietimo reforma lėmė, kad šalyje itin padidėjo religinių aukštųjų mokyklų svarba. Tai tapo kone pagrindine švietimo sistemos institucija, nors iki tol retas turkas rinkdavosi religines studijas. Šiandien į religinę mokyklą gali patekti kiekvienas studentas, kuriam nesisekė mokytis kitur. 2002 m., kai Teisingumo ir plėtros partija pirmą kartą laimėjo rinkimus, religinėse mokyklose studijavo 65 tūkst. studentų. Šių metų gegužę tokių studentų skaičius perkopė milijoną.

R.T.Erdogano kritikai tvirtina, kad būtent jis sugriovė K.Ataturko kurtos sekuliarios Turkijos demokratijos pagrindus, skiepydamas konservatyvias islamiškas vertybes ir griežtai tildydamas kritikus bei žiniasklaidą. Da­bartinis prezidentas ne kartą nustebino keistais pareiškimas apie tai, kad musulmonai atrado Ameriką dar prieš Kristupą Kolumbą, kad moterys nėra lygios vyrams, arba pažadais sunaikinti  socialinį tinklą „Twitter“.

Autoritarinės R.T.Erdogano valdymo tendencijos ir jo kritika sustiprėjo 2013-aisiais, kai per protestus prieš vyriausybės politiką Stambule žuvo aštuoni protestuotojai. Būtent tuomet prasidėjo ir pirmosios akcijos prieš laisvąją žiniasklaidą. Turkų pyktį sukėlė ir pernai gegužę įvykusi tragedija, kai anglių kasykloje žuvo per 300 žmonių. Šalies lyderis tąkart pareiškė, kad ir XIX a. Didžiojoje Britanijoje tokios tragedijos buvo dažnas reiškinys.

Penki neramumų mėnesiai

Teisingumo ir plėtros partijos vienvaldystė baigėsi šių metų vasarą, kai per eilinius parlamento rinkimus ji surinko tik 41 proc. rinkėjų balsų ir neteko daugumos parlamente. Turkijos politiniame žemėlapyje iš esmės dominuoja keturios politinės jėgos. Be Teisingumo ir plėtros, į parlamentą taip pat patenka stipri Respublikonų liaudies partija, kuriai priklausė ir šiuolaikinės Turkijos įkūrėjas K.Ataturkas, Nacionalistinė judėjimo partija bei kurdų dominuojama Liaudies demokratų partija.

Derybos dėl koalicinės vyriausybės nebuvo sėkmingos. Kai kurie analitikai pabrėžia, kad Teisingumo ir plėtros partijos lyderiai sąmoningai vengė susitarti, siekdami paskelbti pirmalaikius rinkimus. Būtent taip ir pasielgė R.T.Erdoganas.

Penki tarpuvaldžio mėnesiai buvo itin neramūs. Prezidentas po kelerius metus trukusius trapios taikos atnaujino karo veiksmus prieš kurdų sukilėlius Šiaurės Irake ir Sirijoje. Tris dešimtmečius besitęsiantis karinis konfliktas iš viso jau nusinešė 40 tūkst. gyvybių. Vien Turkijos turizmo sektorius dėl šio konflikto neteko apie 450 mlrd. JAV dolerių.

Be to, po ilgų atidėliojimų ir dvejonių Turkija pagaliau ėmėsi aktyvesnių karo veiksmų prieš „Islamo valstybę“ (ISIS) kaimyninėje Sirijoje. Ilgą laiką Turkija nenorėjo įsitraukti į kovą su ISIS, nes tai pagerintų kurdų kovotojų Sirijoje padėtį. Turkija negynė ir kurdiško Kobanės miesto, o tai sukėlė masinius protestus Turkijoje.

Per pastaruosius mėnesius Turkiją sukrėtė du kruvini teroristiniai išpuoliai Suruce ir šalies sostinėje, abu įvykdyti per kurdų demonstracijas. Sprogdinimas Ankaroje, per kurį žuvo daugiau nei 100 žmonių, tapo skaudžiausiu teroristiniu aktu valstybės istorijoje.

Tai lėmė, kad per praėjusį sekmadienį vykusius pirmalaikius rinkimus parama nacionalistams ir kurdų partijai sumažėjo, o šie balsai sugrįžo Teisingumo ir plėtros partijai ir ji gavo parlamentinę daugumą.

Liaudies demokratų partija peržengė didžiausią pasaulyje 10 proc. barjerą, reikalingą norint patekti į parlamentą, tačiau, palyginti su liepa, partija prarado maždaug milijoną balsų. Kurdų partijos lyderiai šią nesėkmę aiškino valdžios bandymais diskredituoti partiją, siejant ją su teroristais.

„Tai nebuvo teisinga rinkimų kampanija, – sakė Selahattinas Demirtas, vienas iš partijos lyderių. – Partija beveik nedalyvavo joje, baimindamasi dėl savo žmonių saugumo. Mes surinkome beveik 11 proc. balsų be jokios kampanijos, mėgindami apsaugoti savo žmones nuo skerdynių.“

Kaip pagrindinį savo tikslą prezidentas R.T.Erdoganas deklaruoja ir Turkijos politinės sistemos pertvarką, paverčiant ją prezidentine respublika. Pasak šalies vadovo, tai jau yra įvykęs faktas, kurį tereikia įtvirtinti naujoje Konstitucijoje.

Bus stipresnis prezidentas nei JAV

„Valstybėje turime prezidentą su de facto, o ne simbolinėmis galiomis – Rizės mieste sakė R.T.Erdoganas. – Prezidentas turi atlikti savo pareigas tautai tiesiogiai, bet savo kompetencijos ribose. Kas tam pritars, o kas ne, bet Turkijos administracinė sistema pasikeitė. Dabar ką turime padaryti – tai pakeisti šią de facto situaciją į teisinį pagrindą Konstitucijoje.“

Pergalė rinkimuose neužtikrino R.T.Erdo­ganui galimybės nedelsiant pakeisti Kons­tituciją, kurią parengė kariškiai po 1980 m. perversmo. Daugelis politinių lyderių sutaria, jog šis dokumentas turi būti patobulintas, kad labiau atspindėtų demokratines vertybes, taip pat mažumų, visų pirma kurdų, kurie sudaro apie penktadalį šalies gyventojų, teises.

Tačiau niekas negali garantuoti, kad naujoji Konstitucija, jei Teisingumo ir plėtros partijai iš tiesų pavyks ją priimti, dar labiau nesustiprins antrą dešimtmetį iš esmės be konkurencijos šalį valdančio R.T.Erdogano pozicijų. Šis sako, kad Turkijai reikia prezidentinio valdymo su šalies vadovo galiomis, stipresnėmis nei JAV prezidento.

Kita vertus, R.T.Erdoganas yra palankiausias Turkijos vadovas kurdams šiuolaikinės Turkijos istorijoje, kuri buvo pažymėta nuoseklaus visų mažumų teisių neigimo. Prezidentas užtikrino kai kurias kurdų kalbos ir kultūros teises. 2009-aisiais šalyje pradėjo veikti pirmasis televizijos kanalas kurdų kalba, o savivaldos rinkimuose pietryčiuose Liaudies demokratų partija iškovojo daugumą.

„Kemalio ideologijoje, kuri tiesmukai siejama su turkais, buvo neigiama kurdų teisė egzistuoti. Pakankamai liberalioje Teisingumo ir plėtros partijos politikoje, kurioje stiprios panislamistinės idėjos, kurdams paliekama galimybė reikštis. Galbūt ne taip, kaip mes įsivaizduotume tautinių mažumų teises, bet šiuo metu jie tapo mažuma, kuri gali reikšti savo lūkesčius viešai“, – „Veidui“ yra sakęs Vytauto Didžiojo universiteto politologas Egdūnas Račius.

Pasak jo, valdžios požiūris į kurdų mažumą pasikeitė, tačiau reikia, kad kistų ir visuomenės nuostatos: Turkijos visuomenėje įdiegta neapykanta, net jei nebepalaikoma instituciškai, gyva kultūroje, todėl kurdai vis dar susiduria su diskriminacija.

Laisvos žiniasklaidos pabaiga

Vos nurimus rinkimų ir pergalės šurmuliui Turkijos policija Izmiro mieste suėmė 35 valdininkus, policininkus ir kitus asmenis, kurie buvo apkaltinti planais nuversti prezidentą. Suimtieji yra užsienyje gyvenančio įtakingo dvasininko, buvusio R.T.Erdogano bendražygio, o šiandien – nuožmiausio kritiko Fethullah Guleno šalininkai.

Mula jo nemalonę užsitraukė, kai užpernai pradėjo plataus masto tyrimą dėl korupcijos vyriausybėje. Šis tyrimas iš posto išvertė keturis ministrus. Šiandien šie įvykiai vertinami kaip teroristiniai veiksmai, siekiant nuversti teisėtą valdžią, o F.Gulenas išvyko į JAV. Jį palaikantys pareigūnai masiškai šalinami iš valdžios įstaigų, jam palanki ir bene vienintelė likusi opozicinė žiniasklaida – nutildyta arba perimta.

Likus kelioms dienoms iki parlamento rinkimų policija, ašarinėmis dujomis ir vandens patrankomis vaikydama demonstrantus, šturmavo televizijos stotis „Bugun“ ir „Kanalturk“, siejamas su F.Gulenu. Tai įvykdyta po prieštaringai vertinamo teismo sprendimo areštuoti R.T.Erdogano oponento įmonių turtą. Generalinė prokuratūra pareiškė, kad sprendimas areštuoti turtą susijęs su tyrimu dėl įtariamo „terorizmo finansavimo“ ir „teroro propagandos“.

Kitą dieną po rinkimų Turkijos policija atliko reidą savaitraštyje „Nokta“, kuris buvo apkaltintas prezidento įžeidimu, nes viršelyje išspausdino asmenukę darančio prezidento nuotrauką.  Žurnalo redaktorius buvo suimtas, o žurnalo tiražas sulaikytas.

Per pastaruosius dvejus metus kelios dešimtys žurnalistų Turkijoje buvo suimti ir teisiami dėl prezidento įžeidimo arba šmeižto, o prezidentą kritikuojančių žiniasklaidos priemonių po „Bugun“ ir „Kanalturk“ uždarymo šalyje iš esmės neliko.

Dėmesį į šią vis blogėjančią padėtį mėgina atkreipti „Freedom House“, tačiau Vakarai nereaguoja – Turkija svarbi kaip karo veiksmų prieš „Islamo valstybę“ Sirijoje pagalbininkė, o Europa mėgina išspręsti sudėtingą pabėgėlių krizę, kurioje Turkijos vaidmuo taip pat yra lemiamas: per ją patenka apie 80 proc. visų pabėgėlių iš Sirijos ir Irako.

Akivaizdu, kad šių klausimų sprendimas ir bendradarbiavimas su Turkija vis labiau priklausys nuo asmeninių naujojo Turkijos sultono R.T.Erdogano ambicijų ir įnorių.