Lietuvoje, palyginti su ES vidurkiu, trečdaliu per daug mokytojų, gydytojų, taip pat lovų ligoninėse. Mokėdami palyginti nedidelius mokesčius turime labai išpūstą, užtat skurdų viešųjų paslaugų sektorių.

Prie Seimo dėl sumažintų motinystės išmokų piketuojančias jaunąsias Lietuvos pilietes iš tiesų galima būtų pavadinti ne rūpestingomis, o priešingai – labai neatsakingomis mamomis. Mat jos reikalauja, kad valstybė skolintųsi, – juk nėra kito būdo šiuo metu užkimšti prarajai, valstybės biudžete žiojinčiai dėl disbalanso tarp surenkamų pajamų ir privalomų išlaidų. Skolinamės dabar, o skolas atidavinėti teks dar ir tiems mažyliams, savo mamų dabar nešiojamiems po protesto mitingus.

Visiška ekonominė nenuovoka būdinga didžiajai daliai Lietuvos gyventojų. Visi esame linkę reikalauti kuo daugiau ir kuo geresnės kokybės valstybės paslaugų ligoninėse ir mokyklose, tačiau kartu kiekvienas reikalaujame mokesčių lengvatų ir išimčių. Kalti visada tie patys – biurokratai, esą suryjantys kone visą biudžetą, kurio paskui nebelieka pensijoms ir poliklinikoms.

Iš tiesų didžioji dalis Lietuvos biudžeto išlaidų tenka pensijoms ir socialinėms išmokoms, toliau rikiuojasi švietimas ir sveikatos apsauga. Net jei šiandien uždarytume visas ministerijas ir įstaigas, išlaidų našta valstybei ne ką palengvėtų: valstybės tarnautojų atlyginimams šiemet bus išleista 1,2 mlrd. Lt, o vien valstybės skolai aptarnauti prireiks 1,6 mlrd. Lt – telieka griebtis už širdies, bandant suskaičiuoti, kiek mums kainuos dabartinis skolinimasis, kai po penkmečio Lietuva pradės išpirkinėti dabar platinamas obligacijas.

Bet valdininkai ar, tiksliau, jiems vadovaujantys politikai ir yra kalti dėl Lietuvą gramzdinančios padėties: žadėtų švietimo ir sveikatos apsaugos reformų mes vis dar nesulaukėme.

Jau seniai ne tik Pasaulio banko, ES ekspertams, bet ir mums patiems aišku, kad turime per daug ligoninių ir mokyklų, tačiau pokyčių – jokių. Štai lovų ligoninėse per visus 2009 m. Lietuvoje sumažėjo 203 (nuo 27,3 tūkst.), gydytojų – vos 175 (nuo 13,4 tūkst.). Pradinių klasių mokinių per dešimtmetį nuo 2000 m. Lietuvoje sumažėjo 40 proc., o jų mokytojų skaičius išliko beveik nepakitęs – dėl to esame lyderiai Europoje pagal mažiausią pradinukų skaičių klasėje, pavyzdžiui, Didžiąją Britaniją lenkdami du kartus.

Turtingos valstybės užmojai

Baltijos šalių ekonomiką jau daug metų analizuojantis “Danske Bank” vyresnysis analitikas Larsas Christensenas pabrėžia, kad Lietuvos viešųjų paslaugų sektorius yra neadekvačiai didelis, palyginti su valstybės ekonomine galia. “Per biudžetą perskirstomo BVP dydžiu esate vieni paskutinių ES, o pagal mokytojų, gydytojų, policininkų skaičių – vieni pirmųjų. Nelogiškos proporcijos”, – pabrėžia jis.

Rezultatas akivaizdus: turime brangiai kainuojančias, pernelyg daug žmonių įdarbinusias švietimo, mokslo ir viešosios tvarkos palaikymo sistemas, kurių valstybė neišgali tinkamai finansuoti, todėl jų teikiamų paslaugų kokybė prasta.

Danų ekonomistas ragina lietuvius susimąstyti, ar juos pačius tenkina tokia padėtis, kai už sveikatos apsaugos, švietimo paslaugas jie moka mokesčius, bet dažnai dar neša vokelį su pinigais gydytojui ar samdo privatų korepetitorių savo vaikams. “Rimtų, esminių reformų būtinybė Lietuvos viešajame sektoriuje labiau nei akivaizdi”, – tikina analitikas.

Pasaulio bankas praėjusiais metais Lietuvai pasiuntė labai aiškią žinią – valstybė nepajėgi išlaikyti tokio dydžio viešųjų paslaugų sektoriaus, iki kokio jis yra išaugęs Lietuvoje. Konstatuota, kad pagrindinės kliūtys, trukdančios užtikrinti vidurinio lavinimo Lietuvoje efektyvumą, yra per didelis mokytojų skaičius, pernelyg mažos klasės ir per didelė pedagogų atlyginimams tenkanti švietimo biudžeto dalis. Taip pat suskaičiuota, kad Lietuvoje ligoninių ir gyventojų skaičiaus santykis, kai šimtui tūkstančių gyventojų tenka penkios ligoninės, yra dvigubai didesnis nei vidutiniškai ES, didelė dalis ligoninių – per mažos, kad teiktų visas įprastas sveikatos priežiūros paslaugas, ir pernelyg mažai pacientų gydoma ambulatoriškai.

Laisvosios rinkos instituto viceprezidentas Giedrius Kadziauskas mano, kad geriausia išeitis neturtingai Lietuvai būtų į viešųjų paslaugų teikimo sferą įsileisti kuo daugiau privataus sektoriaus. “Akivaizdu, kad valstybė fiziškai nepajėgi teikti tokio kiekio ir lygio paslaugų, kiek šiuo metu yra prisiėmusi. Todėl ten, kur sėkmingai gali veikti privati sistema, valstybės galėtų likti gerokai mažiau. Švietimas ir sveikatos apsauga tikrai yra tokios sritys”, – neabejoja ekspertas.

Privačios bendrovės efektyviau valdo lėšas, yra pajėgios daugiau investuoti į mokymo bei gydymo priemones.
L.Christensenas taip pat mano, kad tolesnis viešųjų paslaugų privatizavimas būtų teisingas kelias Lietuvai.

“Nesuprantu, kodėl jūsų Vyriausybė taip nori valdyti tuos procesus, kuriuos sėkmingai gali prižiūrėti privatus sektorius. Visoje Europoje pilna gerų pavyzdžių apie gerai funkcionuojančias privačias poliklinikas, ligonines, mokyklas. Piliečiai dažnai net nepatiria skirtumo – mokinio ir ligonio krepšelius juk ir toliau finansuoja valstybė, tačiau privatus sektorius visuomet dirba efektyviau ir gali pasiūlyti geresnės kokybės paslaugas”, – aiškina ekspertas.

Ekonomistas abejoja, kad lietuviams būtų priimtinas kitas, skandinaviškas variantas: mokėti daugiau mokesčių ir taip surinkti daugiau lėšų geresniam viešojo sektoriau finansavimui. “Tačiau dabar pas jus iš viso keista sistema. Viešasis sektorius tokio dydžio lyg turtingiausiose Europos valstybėse, o lėšų jam finansuoti neturite”, – rėžia pašnekovas.

Per didelis ir Seimas

Lietuvoje netrukus bus imtasi iniciatyvos dėl Seimo narių skaičių turinčios sumažinti Konstitucijos pataisos. Šios iniciatyvos autorius Jungtinio demokratinio judėjimo (JDJ) pirmininkas advokatas Kęstutis Čilinskas skaičiuoja, kad nuo 1992 m., kai buvo įteisintas 141 nario Seimo dydis, gyventojų Lietuvoje smarkiai sumažėjo, todėl atėjo laikas sumažinti ir parlamentą. “Tada vienam Seimo nariui teko 26 tūkst. rinkėjų – dabar jau tik 22–23 tūkst.”, – sako jis. Skaičiuojama, kad dabartinę demografinę padėtį atitiktų maždaug 123 parlamentarų Seimas.

Dabartinę padėtį teisininkas laiko absurdiška: per keliolika metų Seimo biudžetas padidėjo du kartus, parlamentarų darbo sąlygos pagerėjo šviesmečiu – dabar kiekvienas jų turi po kelis patarėjus, valdiškus automobilius, o komunikacijos priemonės nuo vieno laidinio telefono Seimo nario biure evoliucionavo iki visų įmanomų moderniausių technologijų. “O štai darbo sumažėjo mažiausiai dešimtadaliu – bet niekas dėl to galvos nesuka”, – stebisi judėjimo vadovas.

Jis atkreipia dėmesį, kad darbo krūvio trūkumą akivaizdžiai jaučia ir patys Seimo nariai. “Pagrindiniu jų darbu tampa ilgos ir varginančios dainų bei šokių repeticijos – o kaip kitaip išsikrauti žmonėms, kai jie neturi pakankamai darbinės veiklos?” – ironizuoja visuomenininkas.
Taigi JDJ visų pirma kreipsis į prezidentę Dalią Grybauskaitę, prašydamas jos inicijuoti Konstitucijos keitimo procesą. Jei prezidentė tokios iniciatyvos nesiimtų, būtų renkami gyventojų parašai – jų reikėtų surinkti mažiausiai 50 tūkst.