"Veido" archyvas

Tarp daugybės įsipareigojimų ir užduočių besisukantis šiuolaikinis žmogus įstrigo nuolatinio streso rate. Mokslininkai tvirtina, kad sumažinti stresą galima pakeitus savo mąstymo būdą.

Šiuolaikinis gyvenimo tempas toks intensyvus, kad karjerą ir šeimą derinantys žmonės stengiasi būti vienu metu dviejose vietose: vietoj pietų pertraukos reikia lėkti namo ir nuvežti sūnų pas gydytoją, pavakare atsiprašyti iš darbo anksčiau ir palydėti dukrą į šokių pamoką, o grįžus namo ir paruošus vakarienę dar peržvelgti iš darbo parsineštas užduotis.

Kvalifikuotiems specialistams, kaip tvirtina amerikiečių leidinys “Forbes”, vis sunkiau susitvarkyti su varginančiu būtinų darbų sąrašu, kuris nuolat ilgėja, – ypač moterims. “Ypač tarp moterų dabar labai paplitusi nuomonė, kad kitos sugeba atlikti daug daugiau negu jos. Moterys išgyvena, kad nepateisina vilčių, o tokia savijauta jas verčia imtis vis daugiau darbų”, – tvirtina amerikiečių psichologė Stephanie Smith.

Amerikos psichologų asociacijos neseniai atlikta apklausa atskleidė, kokią kainą moterys moka už savo streso kupiną darbotvarkę: daugiau moterų negu vyrų tvirtina, kad jų gyvenime streso lygis labai aukštas. Stresas taip pat privertė vis daugiau moterų pajusti fizinius negalavimus, tokius kaip depresija, nuovargis ir skrandžio skausmai.

Kaip kovoti su stresu

Nauji tyrimai neurologijos ir psichologijos srityje rodo, kad mes galime labiau kontroliuoti savo emocijas ir nerimo lygį, negu manėme iki šiol.

Stresas kyla iš mūsų mąstymo būdo ir reagavimo į išorinius dirgiklius, taigi į nerimą linkę žmonės reaguoja aršiau negu jų ramesni kolegos. “Reakciją į streso dirgiklius lemia smegenų dalis, vadinama prefrontaline žieve, kuri atsakinga už primityvius instinktus – kovos ar atsitraukimo reakciją”, – sako Donas Goewey,  knygos apie streso valdymą autorius.

Smegenys negali atskirti realaus ir suvokiamo pavojaus, taigi streso lygis pakyla, kai individas susiduria tiek su realia fizine grėsme, tiek su įsivaizduojama, tokia kaip kvietimas į viršininko kabinetą.

Daugumos gyvūnų smegenyse rimta grėsmė sukelia kovos ar atsitraukimo reakciją, bet kai pavojus praeina, smegenys grįžta į poilsio būseną. Nelaimei, žmonės sulaukia įvairaus intensyvumo pavojaus signalų iš tiek daug gyvenimo sričių, kad mūsų smegenys gali patekti į uždarą ratą, kai vieną streso šaltinį keičia kitas – baimė pavėluoti į darbą, įstrigti automobilių spūstyse, praleisti vaiko susirinkimą, gauti dideles sąskaitas ir t.t. Daugeliui tai reiškia gyvenimą patiriant nuolatinę padidėjusio budrumo ar baimės būseną.

Neurologijos mokslininkai dr. Robertas Sapolskis iš Stenfordo universiteto ir dr. Richardas Davidsonas iš Viskonsino Medisono universiteto, tyrinėjantys streso valdymą, tvirtina, kad žmonės gali išmokyti savo smegenis kovoti su stresu.

Smegenų gebėjimas sukurti naujus ryšius tarp neuronų smegenyse vadinamas smegenų plastiškumu. Smegenys susideda iš nervinių ląstelių (neuronų), kurios susietos tarpusavyje, ir kai šie ryšiai pasikeičia atsiradus ar pranykus ryšiams bei prisidėjus naujų ląstelių, nauja informacija išsaugoma smegenyse. “Kai išmoksti kieno nors vardą, turėdamas tikslą jį prisiminti, pasireiškia smegenų plastiškumas”, – tvirtina R.Sapolskis.

Dar neseniai manyta, jog smegenų plastiškumas būdingas tik vaikų ir paauglių smegenims, bet nauji tyrimai parodė, kad suaugusiųjų smegenys taip pat sugeba sukurti naujus ryšius ir užauginti naujų neuronų.

Taigi ką plastika turi bendro su streso valdymu? R.Sapolskis tvirtina, kad mokymasis kitaip reaguoti į tuos pačius streso dirgiklius gali priversti smegenis ramiau reaguoti į stresą. Pavyzdžiui, nuėjęs pas psichiatrą žmogus gali išspręsti kai kurias giliai įsišaknijusias problemas. Kai pacientas išsprendžia problemą, jis pradeda jaustis geriau, nes per šį procesą sukuriami nauji neuroniniai ryšiai. Ir šie nauji ryšiai gali priversti smegenis išskirti daugiau dopamino – neurotransmiterio, kuris susijęs su malonumo jausmu.

Be terapijos, mokslininkai siūlo dar keletą dalykų, kaip padėti smegenims išmokti reaguoti kitaip: meditaciją, vizualizacijos pratimus ir savęs hipnotizavimą. R.Sapolskis rekomenduoja meditaciją: “Surask tokią meditacijos formą, kuri leistų jaustis susitelkusiam visą dieną, ir taip sustiprinsi prefrontalinę žievę, kurios darbas – susilpninti migdolinį kūną. Migdolinis kūnas – smegenų dalis, nutarianti, ar mes turėtume supykti, ar tapti nervingi. O prefrontalinė žievė yra dalis, verčianti mus sustoti, galvoti ir rasti sprendimus”.

Nepriklausomos tyrimų bendrovės, kurios specializacija – smegenų tyrimai, atstovas Alvaro Fernandezas priduria, kad reikia stengtis ignoruoti dirgiklius ir atpažinti bei kontroliuoti jausmus, kylančius atsiradus tiems dirgikliams. Jei, pavyzdžiui, streso šaltinis yra automobilių spūstis, galima ją ignoruoti medituojant, giliai kvėpuojant ar atliekant kitus atsipalaidavimo pratimus, kurie sulėtina širdies plakimą ir išlaiko tolygų kvėpavimą, kol streso šaltinis išsenka.