"Veido" archyvas

Nors mus supa gana užteršta aplinka, tačiau apsinuodyti sunkiaisiais metalais nėra labai paprasta. Kita vertus, jie kaupiasi mažylio organizme ir kada nors gali sukelti negalavimus. Tad jei mamos akis mato, kad vaikas nėra sveikas, o gydytojai nieko neranda – gal verta atlikti daugiau tyrimų?

Pramonė į orą, vandenį ar dirvožemį išmeta daugybę labai pavojingų medžiagų. Jos nusėda ant žemės arba yra įsisavinamos augalų, kuriais minta gyvūnai. Vėliau jos patenka ir į mūsų organizmą su mėsa, pienu, žuvimis, daržovėmis, vaisiais. Chemikalai gali būti įvairiausios kilmės. Vieni “pikčiausių” – sunkieji metalai, kurie dažniausiai patenka į žmogaus organizmą su maistu ir įkvepiamu oru. Jie toksiškai veikia žmogaus organizmą, tuoj pat dalyvauja įvairiuose organizmo medžiagų apykaitos procesuose ir juos trikdo.

Sunkiosios dulkės

Daugelyje Lietuvos vietovių dirvožemis smarkiai užterštas sunkiaisiais metalais – švinu, kadmiu, cinku. Tai lemia dirvožemio geocheminė sudėtis bei intensyvi pramonės bei žemės ūkio veikla ir transporto tarša. O kartą patekę į dirvožemį, metalai kaupiasi ir neskyla…

Užterštas dirvožemis pavojingas tuomet, jei jame auginami augalai ir pievose ganomi gyvuliai. Pavojingos ir dirvožemio paviršiuje esančios dulkės, nes jos sugeria daugybę sunkiųjų metalų. O jas pakėlus vėjui, žmonės tas dulkes ir įkvepia. Todėl mažiesiems saugiau žaisti ten, kur nėra atviro grunto (danga kieta arba apželdinta). Taip pat žinoma, kad didžiausia dulkių koncentracija ore būna 40–60 cm aukštyje, todėl pasivaikščiojimams lauke su kūdikiu geriau rinktis aukštesnius vežimėlius. Be to, žaisdami lauke vaikai kiša į burną rankas, žaislus ir kitus daiktus, todėl tėveliams pravartu nešiotis vandens rankytėms bei žaislams nuplauti. Nerinkite pakelėse ir uogų – nors švino turintis benzinas jau senai nenaudojamas, tačiau švinu pakelės bus užterštos dar daugybę metų, nes šis metalas aplinkoje neskyla.

Švinas maiste ir aplinkoje

Šiais laikais pramoniniams procesams keliami griežti reikalavimai, tad negalima teigti, jog visi dažų, elektros kabelių, keramikos ar akumuliatorių gamintojai teršia aplinką. Tačiau tikrai nutinka, kad, tarkime, akumuliatorius netinkamai utilizuoja autoservisai. Taip švinas gali vienu ar kitu būdu pasiekti vaiko organizmą.

Švinas – labai griežtai reglamentuojama medžiaga ir įsigyjant sertifikuotų kokybiškų gaminių vidaus apdailai gyventojai gali būti ramūs dėl galimo švino junginių poveikio sveikatai. Tačiau yra rizikos apsinuodyti, jei perkate nelegalius, nesertifikuotus gaminius (dažus, plastikines apdailos detales ir pan.). Taip pat verta žinoti, jog “langai be švino” – labiau reklaminis teiginys. Mat jei langai ir “su švinu”, kol švinas “surištas”, t.y. susijungęs, su kitomis medžiagomis, tol jis niekuo nekenkia, negaruoja.

Švino apdailos medžiagose neliko arba liko nereikšmingi kiekiai po to, kai buvo uždrausta dažų su švinu gamyba. Tačiau senuose būstuose dar gali būti užsilikę vamzdžių su švinu (arba užtaisytų karštu švinu), sienos dažytos švino turinčiais dažais, tad juos verčiau renovuoti. Yra užregistruota atvejų, kai švinu žmonės apsinuodijo nuo paveikslų, tapytų dažais su švinu, bei dėl to, kad lauko apdailai skirtas dailylentes naudojo vidaus apdailai. Tad dėl visa pikta senų paveikslų geriau nekabinti ten, kur praleidžiama daugiausiai laiko – miegamuosiuose, vaikų kambariuose.

Švino yra televizorių, kompiuterių monitoriuose. Juose, priklausomai nuo dydžio bei amžiaus, vidutiniškai gali būti apie 1,8 kg švino. Švinas negaruoja ir nėra pavojingas, kol įranga yra namie ir eksploatuojama. Tačiau labai svarbu nebereikalingus prietaisus pristatyti į specialius surinkimo punktus ir jokiu būdu nemesti jų į atliekų konteinerius ar šiaip numesti bet kur. Sudaužius juos, dirvožemyje “pasėsime” ypač daug švino.

Kaip paveikia organizmą

Patekęs į organizmą, švinas jungiasi su kraujo baltymais ir yra nunešamas į kaulus bei vidaus organus. Dažniausiai pasitaiko ne ūminis, o lėtinis apsinuodijimas švinu, kuriam būdinga kraujodaros bei centrinės nervų sistemos pakenkimai, inkstų pažeidimai, sutrikusi vitamino D apykaita organizme. Švinas gali prasiskverbti per placentą ir sukelti vaisiaus vystymosi ydas: mažą naujagimio svorį, lėtesnį protinį vystymąsi. Švino poveikis vaikams sunkiai pastebimas, tačiau būtent jiems šis toksiškas metalas yra itin pavojingas – tuo, kad kaupiasi kraujo gamybos organuose, inkstuose, kaulų čiulpuose. Net ir nedideli šios medžiagos kiekiai gali sukelti įvairius sutrikimus, sulėtėja vaikų psichinis vystymasis, augimas, gali pasireikšti anemija, susilpnėti klausa.

Kai kurie požymiai gali būti panašūs į… nuovargį. Tad jei mažasis pradėjo greitai pavargti, tapo dirglus, dažnai skundžiasi galvos ir pilvo skausmais, o gydytojas neranda jokių ligų, būtina pagalvoti ir apie tai, ar dėl to nėra kaltas švinas.

Kadmis – itin “populiarus”

Kadmis yra vienas iš labai plačiai pramonėje naudojamų metalų. Į maistą jis gali patekti iš pramonės užteršto dirvožemio bei geriamojo vandens. Kadmį linkusios kaupti lapinės daržovės, daugiausiai salotos, špinatai, burokėlių lapai. Kadmio oksidas patenka ir per plaučius kartu su tabako dūmais, nes cigaretėse yra palyginti didelė jo koncentracija, vaikai dažniausiai jo gauna “rūkydami” pasyviai.

Kadmiui jautriausi organai yra inkstai, kepenys, kasa, sėklidės bei plaučiai. Lėtiniai apsinuodijimai kadmiu itin sunkiai diagnozuojami – būdingas inkstų nepakankamumas, sutrinka raudonųjų kraujo kūnelių gamyba, taip pat stebimi ir dažnesni kaulų lūžiai.

Sunkieji metalai… induose?

Grėsmingų medžiagų – chromo, gyvsidabrio, kadmio, švino, fluoro, arseno ir kt. – yra ir įvairiuose maistui laikyti skirtuose induose: keramikiniuose, fajansiniuose, stikliniuose, porcelianiniuose. Jų gali būti pačioje medžiagoje, iš kurios pagamintas indas, arba dažuose, kuriais jis dekoruotas. Ypač daug sunkiųjų metalų anksčiau buvo dedama į glazūras. Bet kol tos medžiagos yra surištos, jos niekam nekenkia. Juodi darbeliai –  maisto skonio bloginimas ir kenkimas mažylio sveikatai – išlenda tik induose atsiradus įtrūkimų. Tuomet juos be kalbų geriau išmesti. Ir ne tik dėl to, kad čia mikliai ima kauptis bakterijos – per įtrūkimus į maistą ima keliauti ir sunkieji metalai.

Šiuo metu legaliai įgyti indai yra visiškai saugūs, nes labai griežti Europos ir Lietuvos reikalavimai gaminamų ir parduodamų indų kontrolei. Gamintojai privalo tirti ir nurodyti švino bei kadmio koncentraciją gaminyje bei pateikti tai įrodančius sertifikatus. Pavojinga naudoti turimus senus glazūruotus indus (anksčiau Lietuvoje į glazūrą dėdavo labai daug švino) ar turguje įsigytus ir ne Europos Sąjungos šalyse pagamintus indus.

Gydytis – tik nustačius diagnozę!

Jei yra pagrįstų įtarimų dėl apsinuodijimo, tėvai gali kreiptis į Visuomenės sveikatos centrą ir prašyti ištirti jų gyvenamąją aplinką (patalpų orą, vandenį).

Jei vaikas negaluoja, būtina kreiptis į pediatrą, jei reikės patikslinti diagnozę ar rimtesnių tyrimų –  į tretinio lygio gydymo įstaigas, kur ir bus skirtas gydymas. Yra atvejų, kai tėvai kreipiasi į visokius profesorius, kurie siunčia tyrimus į laboratorijas, neturinčias teisės atlikti žmogaus tyrimų, o paskui skiria vaistų, kurie Lietuvoje neregistruoti.

Nerizikuokite vaiko sveikata!  Mat tie vaistai pašalina iš organizmo metalus – visus, taigi ir tuos, kurie reikalingi sveikatai. Skubėti jų gerti be reikalo tikrai negalima. Nediagnozuokite ligos ir patys – apsinuodijimo sunkiaisiais metalais požymiai būdingi ir kitoms rimtoms ligoms, kurių nevalia pražiopsoti. Reikia žinoti ir tai, kad sunkiųjų metalų visada rasime žmogaus organizme, ypač šlapime, su kuriuo pašalinamos kenksmingos medžiagos. Plaukai taip pat sugeria metalus ir jų ten rasime daugiau ar mažiau, priklausomai nuo aplinkos užterštumo.