"Veido" archyvas

Taip Lietuva atrodė pagal 1920 m. Lietuvos ir Rusijos sutartį

Užgrobę valdžią 1917 m. rudenį bolševikai paskelbė daug gražių idėjų ir šūkių, tarp kurių buvo ir pažadai suteikti apsisprendimo laisvę visoms carizmo pavergtoms tautoms. Tačiau tą laisvę jie traktavo savotiškai ir prisidengdami proletariato interesų gynimu stengėsi susigrąžinti į naująją imperiją visas tautas, bandančias iš jos pasprukti ir kurti savo valstybes. Veikiama buvo dviem frontais – tų valstybių viduje buvo kurstomi savo šalininkai ir taip pat vykdoma atvira agresija. Tačiau jėgų visur pasiekti tokius tikslus jiems pritrūko, nes dar reikėjo gintis ir nuo baltųjų generolų – A.Denikino, A.Kolčako, P.Vrangelio, ir nuo maištų šalies viduje.

Todėl ir bolševikų norai užgrobti Lietuvą liko neįgyvendinti: peržengusi mūsų sieną 1918 m. gruodžio 24 d. raudonoji armija, tiesa, buvo pasiekusi Telšius, Kėdainius, Jonavą, Kaišiadoris, Jiezną, bet planas 1919 m. vasario 15 d. užimti Kauną žlugo. O netrukus jauna mūsų kariuomenė ėmė juos vyti atgal: rugpjūčio 25-ąją išvadavo paskutinį Lietuvos miestą Zarasus ir įžygiavo į Latviją, pasiekė Dauguvą. Čia frontas sustojo ilgam.

Kodėl V.Leninas panoro taikos?

1918 m. ir 1919 m. pirmoje pusėje bolševikų vadai, ypač V.Leninas ir L.Trockis, vis dar tikėjosi pokario suirutės sąlygomis sukelti pasaulinę revoliuciją, bent jau Rytų ir Vidurio Europoje. Todėl šelpė ir kurstė savo šalininkus ne tik Suomijoje, Lenkijoje, Baltijos šalyse, bet ir Vokietijoje, Vengrijoje bei kt. Antantė įvertino šį pavojų ir Tarybų Rusijai įvedė blokadą – tiek karinę, tiek diplomatinę, tiek ekonominę. Todėl 1919 m. vasarai baigiantis pasaulinės revoliucijos planus teko atidėti, Kremliaus užsienio politikoje įvyko staigus posūkis: jo valdovai nutarė įrodyti pasauliui, kad jų valstybė yra taiki ir gali normaliai sugyventi su kaimynais. Po ilgų aštrių ginčų RKP(b) Politbiure Maskva rugpjūčio 31 d. pasiūlė taikos derybas Estijai, o rugsėjo 11 d. – Lietuvai, Latvijai ir Suomijai.

"Veido" archyvas

V.Leninas Lietuvą pripažino tiek 1918 m., tiek 1920 m. Tuo jis parodė savo dvilypumą

Visoms šioms šalims taika su Rusija buvo labai reikalinga visų pirma todėl, kad tada galiojo klasikinė valstybinės teisės taisyklė: nauja valstybė gali būti priimta į tautų bendriją tik po to, kai ją pripažino buvusi valstybė šeimininkė. Prisiminkime – ir 1991 m. ši tai taisyklė tebegaliojo. Be to, visoms šioms valstybėms reikėjo derybose su Maskva nustatyti rytines savo sienas ir pagaliau pradėti ramų, taikų gyvenimą po daugelio karo nelaimių metų. O Lietuvai užbaigti karo padėtį su Rusija būtinai reikėjo dar ir todėl, kad jos nepriklausomybei grėsė didelis pavojus iš Lenkijos pusės, tad reikėjo sutelkti visas karines jėgas pietų sienai ginti.

Deja, iš karto priimti minėto Maskvos pasiūlymo nebuvo galima, nes Antantė, kuri pokario Europoje visur diktavo valią, kategoriškai draudė tą daryti. Mat ji vis dar tikėjosi, kad bolševikų valdžią pavyks nuversti, ir carų imperija bus atkurta tarp senų sienų, tik be Lenkijos ir Suomijos. O taikos derybos su bolševikais reikštų ir jų valdžios pripažinimą. Tiesa, tokios viltys užgeso greitai, bet Lietuvai atsirado nauja kliūtis: Prancūzija, kurios balsas Antantėje dažnai buvo lemiamas, visomis priemonėmis spaudė Lietuvą prisijungti prie Lenkijos, kuriai labai simpatizavo ir kurią siekė sustiprinti ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos, Rusijos sąskaita.

Lenkija taip pat nesnaudė: veikė ir diplomatiškai, ir karine jėga – puldinėjo mūsų kraštą ir kelis kartus buvo užėmusi jo dalį Rytuose ir Pietuose, plėšė, žudė žmones, rašė skundus į Paryžių Antantės vadovybei, kad Kauno valdžia yra tik vokiečių marionetė, neturinti jokio vietos gyventojų pasitikėjimo, kurie esą trokšte trokšta būti lenkų valdomi. O vėliau dar apkaltino mūsų Vyriausybę sudarius sąmokslą su bolševikais – tuo metu tai buvo baisus kaltinimas. Todėl ir Lietuvos pripažinimas de jure buvo vilkinamas: Latviją ir Estiją Vakarai pripažino jau 1921 m. sausį, o mūsų valstybę beveik dvejais metais vėliau – tik 1922 m. gruodžio 20 d.

Deja, derybas pradėti trukdė ne tik būtinumas veikti atsargiai dėl Antantės pozicijos, bet ir mūsų valdžios nesutarimai šiuo klausimu, ypač užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro arogancija Maskvos atžvilgiu, jo kaprizai. Vis dėlto pamažu derybų šalininkų gausėjo, ypač kai atsirado palankus momentas – kai tokias pat derybas pradėjo Estija. Tiesa, jos padėtis buvo nepalyginti geresnė nei mūsų, nes Lenkija niekada jos nevaldė, dėl to ir priglausti jos labai nesitikėjo. O momentas jai derėtis su Rusija buvo geras: prie Maskvos artėjo ir A.Denikino, ir A.Kolčako armijos. Todėl estai pirmieji 1920 m. vasario 2 d. Tartu mieste su Rusija pasirašė taikos sutartį. Tai buvo geras precedentas, Antantės priešiškumas taikos procesui ėmė mažėti, 1920 m. kovo 31 d. ir Lietuvos Vyriausybė ryžosi deryboms – jau gavusi Anglijos pritarimą.

Derybų eiga ir rezultatai

Lietuva tada, kaip ir 1990–1991 m., neturėjo patyrusių, užgrūdintų diplomatų, tačiau į Maskvą vykstanti delegacija buvo gana stipri. Jai vadovauti premjeras Ernestas Galvanauskas paskyrė inžinierių Tomą Naruševičių, prieš karą ilgai dirbusį Maskvoje, turėjusį čia plačias pažintis, išmanantį rusų būdą ir elgesį. Užsienio reikalų ministerijai atstovavo Petras Klimas, labai reikalingas dėl to, kad buvo istorikas, gerai išnagrinėjęs tautinę gyventojų sudėtį Lietuvos rytuose. Delegacijoje dar buvo ir du Seimo atstovai – Juozas Vailokaitis, Vytautas Račkauskas, taip pat Simonas Rozenbaumas – ne tik kaip palankiausias Lietuvai žydų mažumos atstovas, bet ir, anot P.Klimo “potencialus mygtukų spaudikas”. Jis galėjo būti naudingas dar ir todėl, kad Rusijos delegacijai šiose derybose (taip pat ir derybose su Estija, Latvija, Lenkija, Japonija) vadovavo Adolfas Jofė, žymus diplomatas, L.Trockio šalininkas, dėl to ir nusižudęs dar 1927 m.

Delegacijai teko vežtis visą vagoną maisto ir gėrimų, nes buvo aišku, kad derybos užtruks, o Rusijoje badas. Taip ir įvyko, nors pradžia buvo graži: vos atvykusią delegaciją aplankė V.Lenino pasiuntinys ir atnešė jo paties parašytą svarbiausio, pirmojo būsimos sutarties punkto tekstą: “Rusija be atodairų pripažįsta Lietuvos valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis sėkmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi Lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.”

P.Klimas šį tekstą vėliau komentavo taip: “Tai buvo mums tarsi kelrodė žvaigždė to meto ūkanose. Lyg netikėta, lyg sapnuota, svajota išsvajota!” Juk jis negalėjo žinoti, kad tas tariamas geradaris V.Leninas tuo metu jau rengė raudonosios armijos žygį į Vakarus, į Varšuvą ir Berlyną, po kurio turėjo nebelikti ne tik nepriklausomų Baltijos valstybių, bet ir Lenkijos…

Verta skaitytojams priminti dar vieną pikantišką detalę: šiuo savo raštu pripažindamas Lietuvos Respubliką V.Leninas kažkaip pamiršo, kad ne taip seniai, 1918 m. gruodžio 28 d., jis jau buvo oficialiai pripažinęs visai kitokią Lietuvą ir jos valdžią – Vinco Kapsuko “vyriausybę”.

Taigi dėl pirmojo, svarbiausio sutarties punkto ginčų nebuvo: “Ištrūkome iš didžiųjų replių be pykčio”. Sunkiau sekėsi nustatyti sieną tarp Lietuvos ir Rusijos: nors abi pusės pripažino etnografinį principą, jo įgyvendinimas nebuvo paprastas dėl to, kad rytinės Lietuvos gyventojai per ankstesnius dešimtmečius buvo labai nutautinti, dalis jų net neapsisprendę dėl savo tautybės. Čia labai pravertė demografinės, istorinės P.Klimo žinios, daugelio metų statistika. Todėl rytinė Lietuvos siena buvo nužymėta labai naudingai: mums atiteko didelė dalis istorinių LDK žemių – Brėslauja, Ašmena, Krėva, Lyda ir net Gardinas – pietuose. Svarbiausia – Rusija pripažino Lietuvai Vilnių.

Šiose derybose labai sunkūs buvo turto klausimai, visų pirma karo nuostolių atlyginimas. Apytikriais apskaičiavimais, tie nuostoliai Lietuvai buvo 1,4 mlrd. aukso rublių, iš jų 0,2 mlrd. dėl Rusijos armijos kaltės – dešimtys tūkstančių galvijų, arklių, avių, milijonai pūdų grūdų, neskaitant caro valdžios padarytos žalos nuo pat 1794 m. Tačiau pavyko išsiderėti vos nedidelę kompensaciją – 3 mln. aukso rublių, šią sumą Rusija tikrai greitai sumokėjo, ir ji buvo pagrindas savai valiutai litui 1922 m. įsivesti. Tiesa, Maskva pažadėjo Lietuvai 100 tūkst. ha miško – karo sugriautiems miestams ir kaimams atstatyti, bet šio pažado netesėjo.

Caro valdymo metais Rusijoje atsidūrė daug iš Lietuvos išgabentų kultūrinių vertybių: archyvai, bibliotekų turtas, meno kūriniai, ypač daug tokio turto buvo išvežta 1915 m. vasarą, traukiantis rusų armijai. Rusija pažadėjo šį turtą grąžinti Lietuvai, bet tik tokiu mastu, “kiek tų dalykų išskyrimas nepadarys žymios žalos Rusijos archyvams, muziejams, paveikslų galerijoms, kur jie yra sudėti”. Tokia sukta sutarties 9 punkto formuluotė, deja, leido Rusijai išvengti žymios dalies tokio turto grąžinimo.

Labai svarbus buvo septintasis sutarties punktas – dėl karo pabėgėlių, tremtinių grąžinimo: “Abiejų susitariančių šalių tremtiniai, kurie nori sugrįžti į savo tėvynę, grąžinami tėvynėn kiek galima trumpiausiu laiku.” Tokių žmonių dar 1916 m. buvo suregistruota 160 tūkst., faktiškai jų buvo daug daugiau, ir beveik visi jie skubėjo į Lietuvą, nes iki tol tam buvo trukdoma.

Kaip ir visi panašūs dokumentai, 1920 m. Lietuvos ir Tarybų Rusijos sutartis buvo kompromisinė, todėl ji iki šiol vertinama įvairiai. Vis dėlto ji, pasak istorikų, tapo kertine atrama Lietuvos valstybei, tik, deja, ribotam laikotarpiui – iki 1940 metų…

"Veido" archyvas

1918 m. bolševikai norėjo užgrobti Lietuvą, bet jiems nepavyko. Nuotraukoje Kaunas 1920-aisiais