Vilniuje veikiančiam Europos lyčių lygybės institutui vadovaujanti Virginija Langbakk sako, kad nors Lietuvoje per krizę darbo dažniau neteko vyrai, moterys apskritai sunkmečiu nukenčia ne mažiau už juos. “Netiesioginiai krizės pasekmių efektai vis dėlto yra didesni moteriai. Netekus darbo moters atveju prarandama ir ekonominė bazė, ir nepriklausomybė”, – interviu BNS sakė V.Langbakk.

Ekspertės įsitikinimu, valstybei karpant socialines išmokas yra mažinamos moterų galimybės.

“Dažniausiai visuomenė iš principo reikalauja, kad ne vyras vaikus pasiliktų prižiūrėti – automatiškai moteriai tas kliūva ir sumažina jos galimybes”, – aiškino V.Langbakk.

Statistiką, kad Lietuvoje pastaraisiais metais registruota daugiau bedarbių vyrų, V.Landbakk taip pat vertina per šeimos prizmę – jie paprastai uždirba daugiau, tad ekonomiškai kenčia ne tik darbą praradęs vyras.

“Tradiciškai tose srityse, kur vyrai dirba, algos didesnės”, – sakė ji.

Dar 2009 metų pabaigoje išplatintoje Europos Komisijos ataskaitoje įspėta, kad “nors turimi duomenys riboti, nustatyta, kad smurtas dėl lyties ekonomikos krizės laikotarpiu tampa intensyvesnis dėl tokių pagrindinių veiksnių kaip stresas ir prarastas darbas”.

Tačiau V.Langbakk siūlo pernelyg nesureikšminti sąsajų tarp smurto šeimoje ir ekonominės krizės.

“Nesutikčiau, kad tai yra pagrindinė priežastis, jokiu būdu. Smurto pagrindinė priežastis yra vadinamasis galios, jėgos rodymas. Smurto leidimas sau yra dažniausiai manifestacija, parodymas to, kad aš esu tas, kuris nusprendžia, kuris diktuoja, aš esu virš visų šeimoje. Vien tuo, kad krizė, smurto jokiu būdu negalima būtų aiškinti, nors, aišku, kažkiek tai susiję”,- sakė ji.

Instituto vadovės vertinimu, krizė smurtui šeimoje yra paskutinis lašas – pirminės priežastys esą paprastai atsiranda anksčiau.

“Čia tik parodymas, kad labai ant plono plauko laikėsi tokia šeima. Tai tik parodo, kad nėra supratimo ir gerbimo savęs, ir jeigu vyras pradeda mušti ar smurtauti dėl to, kad jis prarado darbą, tai čia yra dar didesnis paliudijimas, kad tas vyras iš tikrųjų jau prieš tą krizę neturėjo normalaus supratimo, kas yra jo šeima”, – sakė V.Langbakk.

Švedijoje 17 metų gyvenusi ir šios šalies pilietybę turinti V.Langbakk lygindama gimtosios Lietuvos ir Švedijos pažangą lygių galimybių klausimu sako pliusą dedanti Švedijai, bet dėl Lietuvos taip pat neraudonuojanti.

Kur kas didesnis skirtumas įžvelgiamas tolerancijos klausimu. Homofobijos problemą tiesiogiai kuruoja Vienoje įsikūrusi ES pagrindinių teisių agentūra, tačiau V.Langbakk įsitikinusi, kad su šiuo klausimus susidurs ir Vilniuje kitą savaitę oficialiai atsidarantis Europos lyčių lygybės institutas.

“Kai, sakykim, tu lygini dvi šalis, tai visada man Švedijos ir Lietuvos lyginimas yra daugiau Švedijos naudai – todėl, kad ten jau tradicijos ir visa pažanga tikrai įrodyta, skirtumai tarp vyrų ir moterų yra mažesni. Pagrindiniai neigiami Lietuvos įvykiai susiję su homofobija ir šitas dalykas, aš tikiuosi, kada nors pasikeis”, – dėstė pašnekovė.

5 metų kadencijai institutui vadovauti išrinkta V.Langbakk sako žinanti, kad daug vyrų konkurentų konkurse į šią poziciją neturėjo. Ji pastebi, kad daugelyje šalių lygių galimybių politika nelaikoma perspektyvia sritimi.

“Lyčių lygybė nereiškia visus vyrus padaryti moterimis ar atvirkščiai. Čia, aišku, primityvūs pavyzdžiai, bet dar daug kur tokių atsiliepimų yra”, – teigė V.Langbakk.