BFL

Prieš du dešimtmečius melždama savo pirmąją, močiutės dovanotą karvę Kasia Jankun tikėjo, kad tai tik laikinai, kol jaunai šeimai pavyks atsistoti ant kojų. Tas „laikinai“ tebetrunka, tik dabar K.Jankun yra visoje Vilnijoje žinoma ir gerbiama ūkininkė. Vilniečiai ūkininkų turgeliuose rikiuojasi į eilę prie jos sūrių, pagamintų laikantis senų giminės tradicijų.

Jūratė KILIULIENĖ

„Kasios ūkis – pats tikriausias šeimos verslas. Jis kuriamas su atsidavimu, aukojant visą energiją ir laiką. Retai sutiksi žmonių, kurie taip atsidavę siekia tikslo. Kasios darbai niekada nesibaigia, yra ir sunkiai išsprendžiamų problemų, bet ji nepasiduoda sunkumams: yra darbo, yra klientų, vadinasi, viskas puiku“, – Kasią giria ne pirmus metus su K.Jankun bendradarbiaujantis žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ vadovas Mindaugas Maciulevičius.

Širvintų rajono ūkininkė viena pirmųjų įsitraukė į dar 2008 m. M.Maciulevičiaus pradėtą mobiliųjų ūkininkų turgelių veiklą. Jos autobusėlis su šviežiais pieno produktais keliskart per savaitę atrieda į Vilnių. Ūkininkė dažniausiai pati stoja ir prie prekystalio. Suktis tenka sparčiai – norinčiųjų įsigyti jos kelių rūšių varškės, grietinės, grietinėlės, jogurto, kastinio visada daug. Kone labiausiai vilniečiai pamėgo K.Jankun sūrius. Nuolatiniai pirkėjai dėl jų atvažiuoja ir iš toliau – perka jau pamėgtus tradicinių receptūrų, teiraujasi naujovių.

Sūriai – vizitinė kortelė

Ieškant kelio į K.Jankun ūkį Žibėnų kaime, tenka pasisukioti Širvintų rajono vieškeliais. Tačiau kai tolumoje iškyla solidus gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai ir pievos su besiganančiomis karvėmis, abejonių, kad tai tvirto ūkininko valdos, nelieka.

Iš dailių batelių į guminį apavą įsispyrusi šeimininkė pasiūlo apžiūrėti ūkį. Kasia veda į pieninę ir gatavų produktų fasavimo patalpas. Vienas kitas įrenginys ir švara švytintys stalviršiai – iš čia iškeliauja produkcija, kuriai pagaminti reikia daug rankų darbo. Tai pačios K.Jankun valdos. Niekas geriau už ją nesugebėtų suslėgti sūrių, kurie jau yra tapę ūkio vizitine kortele.

Sūrių gamybos tradicija giminėje perduodama iš kartos į kartą. Kasios močiutė gamino nuostabaus skonio sūrius. Visa šeima nekantriai laukdavo tų akimirkų, kai sūris bus prapjautas. Senolė šio amato paslaptis perdavė ne tik anūkei, bet ir proanūkiams – Kasios dukrai ir sūnui. Dabar ūkyje gaminami net 15 rūšių sūriai.

Sūrininkė nemistifikuoja jų gamybos. Sako, kad geriausią rezultatą duoda ilgametė patirtis. O kartais naujų atradimų pateikia ir klaidos. Kartą nepavyko parduoti didelio kiekio sviesto, teko jį išlydyti. Dabar lydytas sviestas yra viena paklausiausių ūkininkės prekių. Šalia jo – sūrus, aštrokas brinzos sūris. Šio receptą širvintiškei atskleidė Vilniuje gyvenantis graikas. Jis nuolat pirkdavo Kasios pieno produktus turgelyje, juos girdavo, o kartą pasisiūlė atvažiuoti į jos pieninę – atskleisti brinzos gaminimo technologiją.

„Ir aš savo receptų nelaikau paslaptyje – kiekvienam atskleidžiu, kam tik įdomu. Bet ne vien receptas lemia ypatingą sūrio skonį. Jis turi būti gaminamas iš gero šviežio pieno. Ir jokių konservantų!“ – pabrėžia K.Jankun.

Dėl ūkyje primelžiamo pieno ji galėtų galvą dėti. Vasarą karvių banda ganosi nuosavose ganyklose, kurios užsėtos specialiai parinktomis žolėmis – kad tik pienas būtų skanus. Ūkininkė plačiai atveria tvartų vartus – atskirai laikomos melžiamos karvės, atskirai veršiukai ir tos, kurios netrukus veršiuosis. Pastarasis aptvaras kelia daugiausia rūpesčių. Artėjant veršiavimosi laikui, net naktį tenka keliskart į jį bėgti. Moderniuose ūkiuose viską stebi specialios filmavimo kameros. Širvintiškė jų įsigyti kol kas neišgali.

Jankunai laiko 80 melžiamų karvių, dar 120 prieauglio. Telyčaitės auginamos bandai atnaujinti, o maži buliukai – mėsai. Dar neseniai visas primelžtas pienas būdavo perdirbamas ir jo produktai atsidurdavo sostinės turgeliuose. Dabar beveik pusė viso kiekio iškeliauja į pieno supirktuves.

„Jaučiame, kad labai sumažėjo mūsų pirkėjų perkamoji galia. Nors pastaruoju metu daug kalbama apie sveiką mitybą ir natūralių, šviežių maisto produktų pranašumus, parduodame mažiau nei prieš keletą metų. Kainų didinti negalime, nenorime nuvilti nuolatinių pirkėjų. Nauda iš prekybos pieno produktais dabar – labai menka, bet tikime, kad ateis ir geresni laikai“, – nepraranda ūpo širvintiškė.

Darbo rankų trūksta visada

Iš „gyvojo“ ūkio Kasia veda į tepalais atsiduodantį angarą, kuriame rikiuojasi technika: Europos Sąjungos paramos lipdukais pažymėti šiuolaikiški padargai, bet tarp jų – ir technologinė atgyvena rusiškas kombainas „Niva“. Tai jos vyro Zbignevo valdos. Darbymečiu visi padargai išrieda į laukus, žiemą – remontas. Dažniausiai paties ūkininko rankomis – ir taupiau, ir patikimiau.

Prabilusi apie samdinius K.Jankun susijaudina. Rasti tinkamų pagalbininkų ir juos išlaikyti visą sezoną – problema. Ūkyje darbuojasi 14 samdinių, bet susirinkti reikalingų pajėgų kainuoja daug jėgų. Nekvalifikuotiems darbininkams Jankunai moka minimalaus dydžio atlyginimą. Tiems, kurie geba dirbti su technika, siūloma dvigubai daugiau. Prie algos – dar ir visas išlaikymas, jei reikia, ir nakvynės vieta. Tačiau vietos žmonėms ir to per maža. Širvintų rajono gyventojai pasidalinę į dvi grupes: vienų nesuviliosi darbu, nes jiems patogiau gyventi iš socialinių pašalpų, kiti, ambicingesni, nori didesnių algų ir užsidirbti jų važiuoja į užsienį.

„Bijau, kad tik mano vyras infarkto negautų. Kaskart, kai darbai dega ir reikia pasamdyti žmonių, jis patiria labai didelę įtampą, – prasitaria Kasia. – Kažkada, atsimenu, mes, vaikai, ištisas dienas leisdavome prie darbų. Dabar jaunimo neįmanoma prisikviesti nei daržų ravėti, nei darbui prie karvių, nors šeima sunkiai verčiasi. Apskritai tokios mados nebeliko.“

Kiti iššūkiai įveikiami be streso, nors Jankunų pasirinkta ūkininkavimo forma – mišrus augalininkystės ir gyvulininkystės ūkis – sudėtinga. Daug kas stebėjosi, kam tie papildomi vargai, bet ūkininkai nesigaili diferencijavę veiklą, mat tai mažina riziką. Pradėję nuo kelių hektarų, šiandien Jankunai dirba 100 ha nuosavos žemės, kita tiek nuomojasi.

Daugiau nei pusė skirta ganykloms ir grūdinių kultūrų pasėliams. Dar labiau plėstis ūkininkai nemato galimybės, nes aplink nebeliko laisvos žemės.

„Dabar toks laikas, kai visi žemę supirkinėja. Gal dar pavyks kiek įsigyti iš nuomojamo ploto, jei tik pajėgsime. Didesnei plėtrai pritrūktų ir jėgų, sveikatos. Kita vertus, šeimos ūkis galėtų pragyventi ir iš tos žemės, kurią turime, tik fiziškai tai labai sunku, dirbame, galima sakyti, be poilsio dienų“, – prisipažįsta moteris.

Savarankišką ūkio šaką plėtoja kartu gyvenanti Jankunų duktė Božena. Jauna moteris užsiima avininkyste – augina Romanovų veislės juodagalves. Bandą sudaro 100 ėriavedžių, iš jų kasmet užauginama apie 100 ėriukų pardavimui. Ar moterys užsiima ir vilnos verpimu, siūlų sukimu? Pasirodo, šis amatas jau atgyvenęs. Nei čia, Žibėnų kaime, nei kur kitur Lietuvoje nukirpta vilna nebeapdorojama, avis auginantys ūkininkai ją tiesiog išmeta.

Ūkininko dalia – sunki

Pasivaikščiojimą po ūkį Kasia baigia poilsio zona. Į šiuolaikiškai įrengtą pirtį visa šeima suguža šeštadienio vakarą, po visos savaitės darbų. Greta – tvenkinys su karpiais. Vyrai mėgsta pasėdėti ant kranto užmetę tinklus.

Prieš dvejus metus šeima įsikėlė į naują namą. Prabanga spindintis milžiniškas valgomasis su keliolikai žmonių skirtu stalu, prašmatni itališka virtuvė – įsirenginėdama namą Kasia turėjo įtikinėti save pagaliau turinti tam teisę: „Dabar gyvename labai patogiai. Pirmame aukšte įsikūrėme mes su vyru, antrame aukšte – dukters Boženos šeima. Sūnus Gžegožas su šeima liko sename mūsų name. Galėčiau tik džiaugtis, bet neišeina, matydama susikurtą gerovę vis prisimenu, kokią kainą teko už tai sumokėti.“

Augusi šiose žemėse, mačiusi, kaip sunkiai prie žemės darbų lenkia nugarą tėvai, Kasia svajojo apie gyvenimą mieste. Ir svajonė pildėsi – Vilniuje ji įgijo siuvėjos profesiją, džiaugėsi mėgstamu darbu. Šeimą kūrė, vaikų susilaukė taip pat sostinėje. Tačiau 1991-ųjų permainos, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, paliko be darbo ir Kasią, ir oro uoste dirbusį Zbignevą.

„Grįžome į kaimą. Atgavau aštuonis hektarus žemės, močiutė dovanojo karvę, kad turėčiau iš ko vaikus maitinti. Buvau įsitikinusi, kad ūkininkais ilgai nebūsime, tik kol pralauksime sunkų metą, kol atsistosime ant kojų. Bet vyras užsispyrė, jis norėjo dirbti sau, o ne svetimiems. Taip ir likome. Jau 22 metai, kai mes čia. Per tą laiką ūkis labai išsiplėtė, daug į jį investuota“, – mintimis į praeitį persikelia K.Jankun.

Sunkiausias laikas buvo tuomet, kai gyvulių jau turėjo daug, bet neišgalėjo įsigyti melžimo įrangos. Ji ūkyje atsirado tik prieš dešimtmetį. O iki tol karves melždavo rankomis. Nuolatinis klūpėjimas tris kartus per parą Kasiai atėmė sveikatą. Tėvams padėti nuo mažų dienų stojo ir dukra – melžti Božena išmoko būdama septynerių metų, o dešimties jau pamelždavo po šešias karves.

„Džiaugiuosi, kad dirbdami ūkyje išauklėjome dorus, sąžiningus vaikus. Viena vertus, neturėjome galimybių daug duoti – jie nebaigė ypatingų mokslų, bet matė mūsų pavyzdį, nes nuolat dirbo kartu su mumis, patyrė, kas yra nuovargis. Ir duktė, ir sūnus labai darbštūs, jiems patinka dirbti ir tai jiems sekasi. Žinau, kad jie niekada neemigruos, nors mato, kad kai kas iš draugų išvažiavo ir jiems ten einasi paprasčiau, lengviau“, – pasakoja ūkininkė. Vaikams perduotas vertybes ji laiko svarbiausiu savo gyvenimo įdirbiu.

27 metų Božena į tėvų ūkį sugrįžo po studijų Vilniaus Gedimino technikos universitete. Ji studijavo geodeziją, įgijo magistro diplomą. Merginai nė karto nereikėjo mokėti už studijas, ji sakydavo negalinti imti tėvų pinigų, nes mato, kaip jie sunkiai uždirbami. 24-erių sūnus Gžegožas yra baigęs Bukiškių žemės ūkio mokyklą ir dabar ūkyje yra tėvo dešinioji ranka. Ir duktė, ir sūnus jau augina po du savo vaikus.

Šiuolaikinis ūkis, paremtas tradicijomis, kurios perimamos iš kartos į kartą – išimtis vargstančiame provincijos paveiksle? „Tikrai nesame kuo nors ypatingi. Daug darbščių, vertybes puoselėjančių žmonių kaime taip gyvena“, – kuklinasi K.Jankun.

Vienas šios šeimos bruožas ją daro tikrai išskirtinę. Jankunams vertybė – ne kuo daugiau turėti, o tuo, ką turi, dalintis su kitais. Netoli Žibėnų kaimo žirgininkystės ūkį turinti Onutė Lelienė, paprašyta parodyti kelią į Jankunų ūkį, iš susijaudinimo braukė ašaras. Plyname lauke, be jokios technikos ir patirties prieš keletą metų savo ūkį pradėjusi moteris savo kaimynus įvertina šilčiausiais žodžiais – daugybę kartų sulaukė jų pagalbos, už kurią užtenka padėkoti. Tai Jankunai vertina labiausiai.