Kodėl maitinamės nesveikai ir ar sveika mityba šiuolaikiniam žmogui – neįmanoma?

Vilniečiai sutuoktiniai Irutė Kaminskaitė ir Andrius Skorupskas – tipiška lietuvių šeima. Gyvena bute sostinėje, netoli stoties esančiame rajone, augina du vaikus – pustrečių metų dukterį ir vos aštuonių mėnesių sūnų. Andrius dirba, Irutė šiuo metu išėjusi motinystės atostogų. Tad apsilankykime jų namuose ir pasidomėkime, ką jie valgo.
„Šiandien vakarienei gaminome ryžių su vynuogėmis ir grietinėle. Turėjo būti dar pomidorų ir agurkų, bet nespėjome jų supjaustyti“, – šypteli Irutė.
Laiko salotoms paruošti tąkart pritrūko, nes mamos dėmesio nuolat reikalavo mažasis sūnelis. „Užtat šiandien turime nemažai vaisių ir uogų: arbūzo, mėlynių, aviečių, vynuogių, bananų“, – priduria moteris.
Vaisių, uogų ir daržovių Andrius ir Irutė stengiasi valgyti kuo daugiau, bet sako, kad jų kiekis namuose labai priklauso nuo sezono. Kaip ir dauguma lietuvių, vasarą vaisių ir daržovių jie suvalgo daugiau (iš kaimo parsiveža ir pačių prisirinktų uogų), o šaltuoju metų laiku – kur kas mažiau. Bet ar suvartoja mitybos specialistų rekomenduojamą kiekį – mažiausiai 400 g vaisių ir daržovių per dieną?
„Aš – tikrai ne, – neslėpdamas atsako Andrius, – nes nelabai mėgstu vaisių. Jei, pavyzdžiui, ant stalo bus padėtas obuolys, maža tikimybė, kad aš jį pasiimsiu. Nebent nebūtų ko valgyti. Man geriau mėsos, dar ko rimtesnio suvalgyti. Reikia užtvirtinimo – ne kokio obuolio, o geriau sumuštinio su dešra.“
Žmona vyrą papildo: „Bet bananus jis labai mėgsta, jie namuose neužsilaiko. Aš pati niekada nematavau, kiek vaisių suvalgau, bet stengiuosi valgyti daug ir kad namuose jų visada būtų. Dažniausiai turime bananų ir obuolių.“
Pasak vilniečių, jų mitybos racione vyrauja daržovės, kruopos ir makaronai. Šeima mėgsta mėsos patiekalus, o štai žuvies valgo retai, nes ji per brangi. Tad žuvis šiuose namuose dažniausiai valgoma ypatingomis progomis arba kai Andrius su laimikiu grįžta iš žvejybos. „Jei valgome žuvies, tai dažniausiai lašišos arba karpio, o kai būna sezonas – stintų“, – sako Irutė.
„O kai man užkimba, valgom lydeką“, – priduria Andrius. „Mėgstame virti žuvienę: iš bet kokių žuvų, taip pat ir iš tų, kurias Andrius pagauna, nes didelės žuvys jam nelabai kimba“, – šypsosi Irutė.
Paklausti, ar mėgsta valgyti riebiai, pašnekovai atsako, kad jų tėvų mityba nepalyginti riebesnė. Sriubų su jose plaukiojančiais lašiniais, kurių tekdavo valgyti vaikystėje, jie neverda. Bet Andrius neslepia, kad jei kavinėje reikėtų rinktis, su kokiu padažu valgyti cepelinus – su spirgais ar be jų, būtinai rinktųsi su spirgais. Ir jei jo paklaustų, kiek padažo užpilti – du ar keturis šaukštus, paprašytų keturių. „Pavalgai cepelinų su spirgais, ir atrodo, kad galėtum arti, – toks didelis būna energijos antplūdis, – tvirtina jis. – Mėgstu pavalgyti riebiai, nors gydytojas liepė mažinti riebalų vartojimą, nes turiu bėdų dėl kraujospūdžio.“
Andrius taip pat sunkiai įsivaizduoja, kaip galėtų neviršyti rekomenduojamos druskos suvartojimo normos, kuri suaugusiam žmogui yra 5 g per dieną. Tai reiškia, kad druskos su visu maistu kasdien galima suvartoti ne daugiau kaip arbatinį šaukštelį. „Aš mėgstu sūriai, man reikia druskos. Visada papildomai paisisūdau sriubą, išskyrus tuos atvejus, kai Irutė ją pati persūdo, – juokauja Andrius. – Kitaip man tiesiog neskanu.“
Irutė mano, kad mityba, polinkis į riebesnį ar sūresnį maistą labai priklauso nuo įpročio. Ji pastebi, kad anksčiau daržovių salotas jie dažniausiai valgydavo „nesveikai“, su majonezu arba grietine, o dabar gamina visiškai kitaip – pašlaksto alyvuogių aliejumi, šviežiomis citrinos sultimis. Buvo ir toks tarpsnis, kai paveikta skelbiamos informacijos, kad vaisiuose yra tiek cukraus, kiek jo ir turi būti, o daržovių papildomai sūdyti taip pat nereikia, nes jose irgi yra visų žmogui reikalingų medžiagų, Irutė kurį laiką buvo iki minimumo sumažinusi druskos ir cukraus vartojimą.
„Požiūris į mitybą pamažu keičiasi, sveikai maitintis tampa madinga, ir ta bendra sveikos mitybos tendencija tikrai ima veikti, – teigia moteris. – Kita vertus, kartais pavargsti nuo tų pačių valgių ir norisi tą maistą paįvairinti. Be to, kaip ir nėra didelio poreikio būtinai save suvaržyti. Vien teoriniai skaičiavimai, kad prastai maitindamasis po daug metų gali susirgti, sunkiai motyvuoja.“
Ką ir kaip reikia valgyti ir ko geriau atsisakyti, regis, žino jau visi, apie didžiulę mitybos įtaką sveikatai mokslininkai taip pat nesiliauja kalbėję. Vis dėlto naujausi duomenys rodo, kad savo mitybos įpročių lietuviai keisti nėra linkę. Ir nors šiandien dar galime džiaugtis tuo, kad valgome natūralesnį maistą nei vakariečiai, maitinamės už juos prasčiau. Kodėl taip yra ir kaip tai atsiliepia mūsų sveikatai?

Pasirinkimas didelis, bet atsirinkti nemokame

Lietuviai nebenori košių – net 37 proc. gyventojų grūdinių produktų, neskaitant duonos, valgo rečiau nei kartą per savaitę arba visai nevalgo, nors turėtų jų vartoti po keletą kartų kasdien. Kas dešimtas gyventojas visai nevalgo vaisių bei daržovių. Kelis kartus per dieną, kaip rekomenduojama, šviežių daržovių ir vaisių valgo vos 8–9 proc. lietuvių. Na, o valgyti visada tuo pačiu metu ir bent keturis kartus per dieną daugumai taip pat neįprasta. Tokius Lietuvos gyventojų mitybos įpročius atskleidė šiemet Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto atlikta apklausa.
Jau ne apklausų, o Statistikos departamento maisto produktų suvartojimo duomenys rodo, kad, tarkime, grūdų produktų suvartojimas nuo 1992 m. nukrito nuo 144 iki 117 kg vienam gyventojui per metus. Užtat daržovių ir vaisių vartojimas nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios padidėjo: daržovių – nuo 66 iki 100 kg/1 gyv., vaisių ir uogų – nuo 30 iki 59 kg/1 gyv. Tiesa, šitiek vis tiek nėra pakankamai.
Matyti ir daugiau teigiamų pokyčių. Vienas ryškiausių – gyvulinius taukus maistui ruošti šiandien vartoja jau vos 2 proc. gyventojų. Taukus, dar prieš du dešimtmečius vartotus daugumos lietuvių, jau beveik visiškai išstūmė augalinis aliejus.
Bet tai ir bene didžiausi lietuvių mitybos pokyčiai per pastaruosius dvidešimt trejus metus. Nors pasižvalgius aplinkui atrodo, kad sveika mityba susidomi vis daugiau žmonių, masiniu reiškiniu tai kol kas netapo.
Vis dar valgome per riebiai (faktinės mitybos tyrimų duomenimis, iš riebalų gauname per 40 proc. dienos energijos, nors šis rodiklis neturėtų viršyti 30 proc.), valgome per daug mėsos ir per mažai žuvies, grūdinių produktų, o rekomenduojamus 400 g vaisių ir daržovių per dieną suvartoja retas lietuvis. Be to, vis daugiau suvalgome pusgaminių, jau paruošto vartoti maisto. Ypač pastaraisiais metais intensyviai vykusi greitojo maisto užkandinių plėtra taip pat liudija, kad pavalgyti greitai tampa svarbiau už tai, ką valgyti.
Daug metų lietuvių mitybos įpročius tyrinėjantis VU profesorius Rimantas Stukas pastebi, kad lietuvių potraukis prie riebaus maisto užkoduotas genuose: ir tarpukariu lietuviai valgė riebiai, mėgo kiaulieną, lašinius, skilandžius ir rūkytas dešras. Užtat širdies ir kraujagyslių ligomis, kurių rizika daug mažesnė sveikai maitinantis, sirgo mažiau. Kaip tai paaiškinti?
Pasirodo, priežastis ne vien ta, kad tarpukario Lietuvoje maistas buvo natūralesnis ir turėjo didesnę biologinę vertę, o šeimos daugiausia valgė tokį maistą, kokį pasigamindavo namie. Tuo labiau kad ir dabar Lietuvoje natūralaus, vertingo maisto pasirinkimas labai didelis, tik reikia atsirinkti.
Tačiau čia ir slypi problema – atsirinkti nelabai mokame.
„Tai kartai, kuri augo nepritekliuje, kai parduotuvių lentynose tebūdavo kanopų ir dar ko nors, sunku susilaikyti nuo gražiai įpakuotų, spalvingų produktų, nuo jau paruošto vartoti maisto. Ir mėsos lietuviams dar reikia atsivalgyti, nes dar neužmiršti laikai, kai jos trūko“, – svarsto Kulinarijos paveldo fondo direktorė Birutė Imbrasienė.
Dietologė Jūratė Dobrovolskienė papildo, kad dabartinis maisto produktų asortimentas Lietuvoje niekaip nepalyginamas su sovietmečiu: turime ne prastesnį maisto asortimentą nei vakariečiai ir kiekvienoje parduotuvėje galime gauti produktų, kurie ilgą laiką žmonėms buvo neprieinami. Informacijos apie sveiką mitybą dabar taip pat apstu. Tad kodėl, net ir turėdami visas sąlygas, vis tiek maitinamės prastai?
„Nes nerandame pusiausvyros, dažnai nesugebame valdyti savo norų. Kai asortimentas taip padidėjo, atsirado ir daugybė menkaverčių produktų, kuriems tikrai sunku atsispirti. Renkamasi tai, kas skaniau, gražiau pateikta, nors ne visada natūraliau. Manau, kad ir vaisių bei daržovių vartojama mažiau todėl, kad jų vietoje pasirenkami kiti nevisaverčiai produktai”, – dėsto J.Dobrovolskienė.
Bet grįžkime prie lietuvių mitybos tarpukariu. Kodėl tuomet širdies ir kraujagyslių ligos buvo paplitusios gerokai mažiau? Prof. R.Stukas turi atsakymą ir į šį klausimą: „Tarpukariu žmonės valgė gana riebiai, užtat vartojo labai daug daržovių ir vaisių. Raugdavo statinėmis kopūstus, agurkus, prisiaugindavo daug burokų, morkų, ropių, ridikų. Beje, kol Kolumbas nebuvo atvežęs bulvių, pagrindinė daržovė Lietuvoje buvo ropė. Tik vėliau bulvės išstūmė ropes ir šių vartojimas sumažėjo. Žmonės tarpukariu valgė ir daug vaisių bei uogų, dėl to gaudavo labai daug vitaminų, mineralų ir antioksidantų. Tad nors lietuviai ir valgė riebią kiaulieną, skilandžius, tie riebalai negalėjo oksiduotis ir kauptis kraujagyslėse. Iš tiesų pažiūrėję į tarpukario gyventojų nuotraukas pamatytume, kad jaunos merginos tuo metu nebuvo tokios lieknos kaip dabar, nors nebuvo ir daug nutukusių. Žmonės buvo neperkarę, tvirti, kartais turėjo vieną kitą kilogramą viršaus. Tačiau tas didelis antioksidantų kiekis, gaunamas su daržovėmis ir vaisiais, stipriai sumažindavo įvairių ligų riziką.“