"veido" archyvas

Jei šalia mūsų auga mažas melagėlis, užmaršuolis ar mušeika, visų pirma turime pagalvoti – iš kurgi mūsų namuose toks atsirado? Ar tik ne patys būsime prisidėję prie to, kad mažylis elgiasi taip, kaip mums nepatinka.

Nėra blogų vaikų – yra tik netinkamas elgesys. Vaikai, besielgiantys blogai, dažniausiai yra nelaimingi ir savo neleistinu elgesiu nori aplinkiniams parodyti, kad kenčia, jiems reikia pagalbos ir supratimo. O tėvai vietoj to, kad vaiką išklausytų ir bandytų suprasti, dažniausia jį baudžia, bara, kaltina ir moralizuoja.

Melavimas

“Meluoju, nes bijau bausmės ir nemoku būti tobulas”. Jeigu jūsų vaikas labai dažnai meluoja – galima įtarti, kad jam keliami per dideli reikalavimai, taikomos per griežtos ir konservatyvios taisyklės, nepaisoma vaiko poreikių ir norų. Vaikai, kurie meluoja, bijo nepatenkinti tėvų lūkesčių, nesugeba būti tobuli, labai nori įtikti tėvams arba bijo bausmių ir moralų. Visi suprantame, kad tobulų žmonių nėra ir negali būti, tačiau kažkodėl tėvai iš vaikų reikalauja tiek, keik vaikai negali “pavežti”. Labai svarbu ne bausti vaiko už tai, kad jis pamelavo, bet pasišnekėti, kodėl jis nesakė tiesos, ko jis bijojo.

Vagiliavimas

“Vagiu, nes kitaip manęs nepastebi ir esu niekam nereikalingas”. Jeigu vaikas pradėjo vogti – reikėtų susimąstyti, ant ko ir dėl ko jis taip stipriai pyksta. Dažniausiai vagia tie vaikai, kurie yra emociškai apleisti, jaučiasi nereikalingi, neįdomūs, nieko nesugebantys ir nesvarbūs. Su tokiu vaiku reikėtų kuo daugiau laiko leisti kartu ir būtent taip, kaip jis nori, kas jam malonu ir įdomu. Taip pat svarbu pasišnekėti apie jo pyktį, nuoskaudas, nusivylimą ir pasiaiškinti, kodėl jis jaučiasi nesvarbus ir nereikalingas.

Agresyvumas

“Mušuosi, nes nepasitikiu savimi ir man nesaugu”. Agresyvūs vaikai dažniausiai labai žemai save vertina, jaučiasi silpnesni ar ne tokie svarbūs, kaip aplinkiniai, dėl to jie bando jėga įrodyti, kad kažką sugeba, moka ir žino. Taip pat galima įtarti, kad agresyvūs vaikai yra auklėjami autokratiškais metodais: gąsdinimais, grasinimais, smurtinėmis bausmėmis, kaltinimais ir moralizavimu. Todėl tokie vaikai jaučiasi labai nesaugūs, o kad patys netaptų aukomis – puola kitus. Tokie vaikai dažnai būna kerštingi, isteriški – būtent taip jie bando išsakyti savo nuomonę, apginti savo poreikius, nes kitų būdų būti savarankiškiems ir svarbiems tėvai jiems nesuteikia. Su tokiais vaikais reikia vietoj bausmių sėsti pokalbio ar imtis derybų, bandyti ieškoti kompromisų, o ne su jais kovoti ir bandyti juos “perlaužti”.

Depresiškumas

“Liūdžiu, nes esu bejėgis ir niekas manęs nemyli”. Depresiškumas būdingas nusivylusiems vaikams, kurie jaučiasi bejėgiai, nesavarankiški, kenčiantys ir liūdni. Gali būti, kad šeimoje yra ir kitų žmonių, kuriems būdinga depresinė būsena, tada vaikas tiesiog yra paliekamas su savo mintimis ir jausmais, nes suaugusieji būdami depresiški negali juo tinkamai pasirūpinti. Šie vaikai nepasitiki savimi, jiems stinga vilties, tikėjimo ir drąsos gyventi. Todėl tėvai (ar kiti suaugusieji) turėtų matyti vaiko stipriąsias puses, kurių pats vaikas jau nepastebi, kuo dažniau jį girti, nereikalauti iš vaiko daugiau, negu jis sugeba atlikti. Jokiu būdu negalima palikti vaiko vieno kapstytis po savo liūdesį ir skausmą, reikėtų pasikalbėti, įsiklausyti į jo problemas, o kartais tiesiog pasėdėti apsikabinus ir patylėti.

Fantazavimas

“Fantazuoju, nes esu labai kūrybiškas, meniškas ir smalsus”. Fantazuotojai dažniausiai yra labai lakios vaizduotės, kūrybiški, pilni visokiausių netikėtų idėjų ir minčių. Jie smalsūs, viskuo domisi, todėl kartais gali atrodyti įkyrūs ir nejaučiantys ribų. Tėvai dažnai baiminasi, kad vaikas per daug svajoja, kad neskiria realybės nuo savo fantazijų. Kartais šie vaikai dėl tokio fantazavimo pavadinami melagiais, laikomi nerimtais, paviršutiniškais. Todėl tėvams reikėtų suteikti vaikui galimybę kurti ir fantazuoti “legaliai”: lankyti meninės, kūrybinės pakraipos būrelius, kurti kartu su juo įvairias istorijas ir paaiškinti, kuo jos skiriasi nuo realybės. Su tokiais vaikais reikėtų daug keliauti, pažinti įvairias naujas vietoves ir kartu nuolat aptarti visus patirtus įspūdžius.

Užmaršumas, nedėmesingumas

“Nesusikaupiu, nes esu svajotojas ir man dažnai nuobodu”. Šie vaikai sunkiai sutelkia dėmesį, yra išsiblaškę, nepastabūs, užmaršūs. Jie dažnai pameta daiktus, yra netvarkingi, per pokalbį dažnai nesiklauso pašnekovų, žioplinėja.

Tačiau vietoj to, kad tėvai vaikus kritikuotų, moralizuotų ir gėdintų, geriau paieškotų jiems įdomių ir įtraukiančių veiklų, pastebėtų ne asmenybės trūkumus, o gerąsias savybes: kūrybiškumą, meniškumą, lakią vaizduotę. Dažnai vaikai sunkiai koncentruoja dėmesį tada, kai turi per daug nuobodžios ir monotoniškos veiklos, kai iš jų per daug reikalaujama, kai jie ne iki galo supranta užduotį ir taisykles.

Tinginiavimas

“Nenoriu nieko daryti, nes esu pavargęs ir man neįdomu arba per sunku”. Dažniausios tinginystės priežastys – nuovargis, miego trūkumas, netinkami maitinimosi įpročiai, nuobodulys. Kai manome, kad vaikas tingi, reikėtų paklausti, kodėl jam ta veikla nepatinka, ką jis norėtų veikti vietoj to, ko nenori daryti? Taip pat tingėti pradeda tie vaikai, iš kurių per daug reikalaujama, kurie priversti nuolat daryti tai, ką jiems liepia, ir visai neturi galimybės užsiimti tuo, kas jiems patiems įdomu ir malonu. Todėl svarbu pasikalbėti su vaiku apie jo norus, apie tai, kokia veikla jį džiugina, ką jis mėgsta daryti.

Per didelis aktyvumas

“Judu, nes esu labai energingas, man viskas įdomu ir aš visko noriu”. Aktyvūs vaikai dažnai trukdo aplinkiniams, nes jų visur pilna, jie visko nori, jie turi daugybę idėjų ir veiklų, tarp kurių patys pasimeta. Jie apdovanoti didžiule energija, smalsumu ir noru viską žinoti. Jie daug kalba, todėl nelabai moka klausytis, nejaučia ribų, gali nenorėdami kitus užgauti. Tačiau visa tai jiems davė gamta ir genai, tad jeigu tėvai norės tai pakeisti – tik kovos su vėjo malūnais.

Geriausia aktyvius vaikus įtraukti į veiklą, kur reikia sportuoti, daug judėti, lakstyti, dūkti. Jiems reikia daug erdvės, todėl vertėtų su jais kuo daugiau būti lauke, žaisti judriuosius žaidimus. Svarbu jiems nesiūlyti tokios veiklos, kur reikia ilgai sėdėti vienoje vietoje, geriau daryti trumputes pertraukėles, per kurias vaikai galėtų pašokinėti, pabėgioti ir pan.

Per didelis jautrumas

“Verkiu, nes man visų gaila (taip pat ir savęs) ir aš noriu visiems padėti”. Šie vaikai yra labai emocingi, kartais turi įvairių baimių, mėgsta dramatizuoti situacijas. Jie drąsiai reiškia savo jausmus, gali greitai apsiverkti, yra nuoširdūs ir jautrūs. Tačiau per didelis jautrumas gali trukdyti, kai vaikas iš musės padaro dramblį, kai liūdi dėl viso pasaulio problemų ir jaučiasi bejėgis, kad negali, tarkime, išgelbėti visų benamių gyvūnų. Tačiau svarbu nepamiršti, kad pirmiausia pagalbos reikia jiems patiems. Tokie vaikai labai mėgsta būti lepinami, ilgai nori išlikti mažiukai, mėgsta būti apkabinti ir pamyluoti. Todėl negalima jiems drausti į lovą prisidėti daugybės minkštų žaislų, reikia kuo dažniau prie jų liestis, vadinti mažybiniais žodžiais, visokiais įmanomais būdais rodyti jiems dėmesį.

Uždarumas

“Nebendrauju, nes nepasitikiu kitais ir iš manęs per daug reikalauja”. Uždari vaikai yra drovūs, nepasitiki savimi, atsiskyrėliai, dažnai būna vieniši. Taip pat jie nepasitiki kitais, bijo būti įskaudinti, labai jautriai reaguoja į kritiką. Šie vaikai yra turėję neigiamos emocinės patirties: buvo išduoti, pasmerkti, sukritikuoti, pažeminti, todėl dabar labai bijo bendrauti ir niekuo nepasitiki. Svarbu gerbti šių vaikų pasirinkimą būti vienišiems, nes jeigu juos spausime bendrauti, jie dar labiau užsidarys ir atsitrauks. Vis dėlto negalima palikti vaiko vieno su jo skausmu, reikia reaguoti į jo problemas, jausmus, netgi jeigu jis nenori visko atskleisti ir išpasakoti. Šiems vaikams labai patinka bendrauti netradicinėmis priemonėmis: piešiniais, žaidimais, judesiais, vaidyba, skaitant pasakas ir pan.