Vilniuje jau veikia dvi kačių kavinės, o neseniai duris atvėrė ir pirmasis darželis, skirtas šunims. Didelių turtų iš tokio verslo nesukrausi – jauni žmonės jo ėmėsi labiau iš idėjos ir malonumo, nei dėl pinigų.

Skeptikai, žinoma, piktinsis, sakydami, kad ne šunims, o vaikams darželių reikia. Ir tikrai labai reikia. Bet mūsų augintiniams taip pat reikia vietos, kur jie galėtų smagiai leisti laiką, kol šeimininkai būna darbe, komandiruotėje ar atostogauja. Kad neliūdėtų vieni namuose, nestaugtų ir nelotų, nedraskytų baldų ar negraužtų batų.

„Muffin & Berry“ (anglų k. – keksiukas ir uogytė) – tikrai išskirtinė vieta, nes čia šunys ne dresuojami, o mokomi bendrauti tarpusavyje ir su žmonėmis. Prižiūrimi „auklėtojos“ jie čia žaidžia su žaislais, siaučia tarpusavyje, per pietus eina nusnausti, paskui pasivaikščioti parke ar prie Neries. O vakarop pasiimti jų iš darželio atėję šeimininkai neretai stebisi, kad jų augintiniai nepuola jiems į glėbį.

„Ar neliūdėjo be manęs?“ – klausia jie, o darželio šeimininkės Aira Serafinaitė ir Jūratė Juršėnaitė gerai žino, kokį atsakymą labiausiai norėtų išgirsti šeimininkai. Bet iš tiesų darželyje nėra kada liūdėti.

Ir dabar interviu vyksta „darželinukų“ apsuptyje: šiandien čia laiką leidžia mopsas Monika, arba Mona, Briuselio grifonas Berry ir mišrūnas Grizlis. Iš pradžių, žinoma, jie mane aplojo, apuostė, paskui draugiškai aplaižė ir įsitaisė netoliese ant minkštų pagalvių.

Mona, pasirodo, – tikra žvaigždė, reklaminis „Muffin & Berry“ veidas, besipuikuojanti ant bendrovės reklaminių atvirukų, interneto puslapyje ir feisbuke. Mažoji Berry taip pat mėgsta fotografuotis, o Grizlis – baikštus ir neramus. Šiandien jo pirmoji diena darželyje, todėl jis šiek tiek liūdi ir vis veržiasi prie vartelių. Kažkada šeimininkai jį paėmė iš prieglaudos, o ten pabuvę šunys yra labai prieraišūs, sunkiai skiriasi su savo geradariais. Jam, pasak merginų, reikia daug dėmesio.

Savo verslą A.Serafinaitė ir J.Juršėnaitė pradėjo prieš dvejus metus nuo drabužių, skirtų šunims. Abi augino ne vieną šunį ir pastebėjo, kad Lietuvoje daugiausia prekiaujama kiniškais sintetiniais šunų drabužiais, su kuriais dar šalčiau nei be jų. Šiais laikais Lietuvoje yra daug veislių šunų, atvežtų iš tolimų, gerokai šiltesnių kraštų, todėl jiems iš tiesų čia šalta. Jaunosios verslininkės nusprendė šunims siūti ir megzti originalius, stilingus drabužius iš natūralių siūlų ir audinių – vilnos, lino, šilko. „Žmonės mėgsta vieną ar kitą stilių ir paprastai savo augintinius nori rengti panašiai. Todėl sukūrėme klasikinio, skandinaviško ir žaismingo stiliaus kolekcijas (megztukų, paltų) iš natūralios vilnos audinių ir siūlų. Prie jų pritaikėme to paties stiliaus rankines, skirtas šunims nešioti“, – pasakoja jos.

Iš vilnonių siūlų drabužius mezga Jūratė, o samdoma siuvėja siuva juos pagal merginų sukurtą dizainą.

Pirmąją drabužių kolekciją merginos kūrė maždaug pusę metų. Tuomet išsiruošė į zooparodą  Vokietijos mieste Niurnberge. Tuomet dar nežino, kad tai viena didžiausių tokio pobūdžio parodų, joje dalyvauja garsiausi šios pramonės dalyviai iš viso pasaulio. „Buvo labai juokinga, kai tarp didžiulių „fūrų“ stovėjo mūsų lengvasis automobilis, iki lubų prikrautas daiktų: iš Lietuvos vežėmės ir lentų stendui įrengti, pačios jį susirinkome. Šalia buvę parodos dalyviai labai nustebo, kai kitą rytą į stendą atėjome jau kaip parodos dalyvės, nes manė, kad esame aptarnaujantis personalas“, – prisimindamos savo debiutą versle juokiasi merginos.

Debiutas joms pačioms netikėtai buvo sėkmingas: stendas, įrengtas kaip namų svetainė linksmomis taškuotomis sienomis (pačios ant medžiagos klijavo taškelius), išsiskyrė visame parodos fone. Žmonės jį fotografavo, stebėjosi rankų darbo iš natūralių medžiagų sukurtais stilingais drabužiais. Tuomet jaunosios verslininkės gavo ir pirmąjį užsakymą Vokietijoje.

Nuo to viskas ir prasidėjo. Merginos nedidelėmis partijomis kūrė originalius drabužėlius, ieškojo partnerių Vokietijoje, Italijoje, Anglijoje. Užsienyje ir susižavėjo šunų darželių idėja. „Važinėdamos po Europą pastebėjome, kad ten labai populiaru augintinius vesti į tokius darželius, nepalikti jų vienų namie, net jei išeinama vos kelioms valandoms. Gyvūnas šiais laikais daugeliui žmonių yra daugiau nei tik šuo“, – sako Jūratė.

Požiūris į augintinius keičiasi ir Lietuvoje, todėl merginos nusprendė pabandyti atidaryti šunims skirtą parduotuvę su darželiu, viešbučiu ir net kirpykla.

Tiesa, išsinuomoti patalpas nebuvo paprasta. Žmonės, išgirdę tokio verslo idėją, net į kalbas nesileidžia, nes įsivaizduoja nemalonius kvapus, šunų nuniokotas patalpas, triukšmą. „Bet viskas juk priklauso nuo požiūrio, atsakomybės – nuniokoti gali ir žmonės“, – mano Jūratė.

Merginos įrodė, kad net šunims skirtos patalpos gali būti stilingos ir jaukios. Svarbiausia, pačios jas ir įsirengė: dažė sienas, sukalė baldus. Konsultavę statybininkai iš pradžių šaipėsi, fotografavo netikusiai gruntu padengtą sieną, kreivai įgręžtą vinį, bet vėliau pripažino, kad tokias darbininkes priimtų dirbti kartu.

Patalpos Vašingtono aikštėje pačiame Vilniaus centre iš tiesų įrengtos labai stilingai, kokybiškai ir skoningai. Čia net gėlės vazonėliuose gyvos, o sienas puošia didžiulės mylimų augintinių nuotraukos, veidrodis puošniais rėmais, stovi minkštasuolis.

Anksčiau čia veikė meno galerija, vėliau – vestuvinių drabužių salonas. Šių patalpų savininkų įtikinėti ilgai nereikėjo, nes žmonės patys laiko ir myli šunis, todėl patikėjo merginomis, įsileido.

Dabar jau aišku, kad patalpų reikėtų erdvesnių. Geriausia būtų nedidelis nuosavas namas su kiemu. Bet tokį variantą miesto centre rasti sunku, o darželis būtinai turi būti centre, kad žmonėms būtų patogu iš ryto atvažiavus į darbą palikti, o vakare pasiimti augintinius.

„Mes norime socializuoti šunis, išmokyti juos bendrauti tarpusavyje, su žmonėmis. Ir iš esmės keisti požiūrį į šunį ar žmogų su šunimi. Lietuvoje vedžioti šunis būtina su pavadžiu, antsnukiu, o, tarkim, Vokietijoje net vilkšuniai be jokio pavadžio vaikštinėja. Ten niekas nepuls drausminti vaiko, norinčio paglostyti šunį, nes šunys ten niekam nekelia baimės, nėra agresyvūs, nes nuo mažens pratinami bendrauti“, – pasakoja merginos.

Darželyje jos stengiasi per dieną priimti ne daugiau kaip keturis–šešis šunis, kad galėtų tinkamai pasirūpinti, skirti kiekvienam dėmesio. Priimdamos įsitikina, kad šunys potencialiai galėtų sutarti, būtų skiepyti, sveiki, turėtų dokumentus. Į grupę stengiamasi parinkti panašaus dydžio šunis. Didelių, kuriems, pavyzdžiui, reikia voljero, čia ir neatvesi. Tačiau net visiškai nedideli šunyčiai čia jaučiasi kaip namie. Vienas toks trijų mėnesių, kol namie nebūdavo šeimininkų, apversdavo visus namus, mėgdavo apkandžioti ir namiškius. Po pirmos dienos darželyje į namus grįžęs nieko nenorėjo – tik miegoti, šeimininkai negalėjo atsistebėti, kas atsitiko jų augintiniui. O jis tiesiog visą dieną buvo su šunimis, išmoko žaisti, išsilakstė, pavargo.

Dar vienas „darželinukas“, suaugęs šuo Oma, visiškai negali būti vienas ir paliktas namie staugia. Jo patirtis ypatinga – šunų darželį jis lankė Niujorke, kai su šeimininke gyveno Amerikoje.

Merginos pastebi, kad konservatyvumu pasižymintys lietuviai pamažu keičiasi, ypač po pasaulį pavažinėję žmonės ima vertinti originalius daiktus, palankiai priima ir mažiau įprastas paslaugas.

Ateityje merginos darželyje norėtų įrengti ir bėgimo takelį, baseiną šunims, kad jie galėtų sportuoti, mesti svorį. Šiais laikais antsvoris vargina ne tik žmones, laikytis dietos, sportuoti tenka ir jų augintiniams. Neseniai figūrą buvo praradęs ir mopsas Mona, tačiau sureguliavus maisto racioną fotomodelis nesunkiai atgavo formas.

Parduotuvėje galima įsigyti ir šunų ėdalo, stilingų indų, ekologiškų žaislų, kitų aksesuarų. Lentynose išdėlioti drabužėliai, dalis jų kabo ant dailių fanerinių pakabų su logotipu, kurias sukūrė pačios merginos. Drabužiai taip pat pažymėti nedideliu firminiu ženkleliu iš faneros. Merginos sako visas savo idėjas įgyvendinusios nesunkiai, nes, jų nuostabai, Lietuvoje yra labai daug gabių ir verslių žmonių, smulkių įmonių, kurių kūrybingi ir įvairiausioms idėjoms atviri darbuotojai gali daug ką pagaminti.

„Norėtume ir iš užsienio atvežti kuo daugiau kokybiškesnių, stilingesnių daiktų, kurie nėra labai brangūs ar prabangūs, įperkami vidutinių pajamų žmonėms, tačiau įdomesni ir originalesni. Dalyvaudamos parodose matome labai daug tokių daiktų, bet Lietuvoje jų nėra, nes jie nėra tinkami masinei prekybai, didelio antkainio jiems nenustatysi, daug neuždirbsi. Mūsų idėja – turėti nedidelę išskirtinių prekių parduotuvę, tokį butiką, skirtą gyvūnams“, – sako jaunosios verslininkės ir svajoja, kad Lietuvoje, kaip daugelyje užsienio šalių, vėl atgimtų įvairiausios paskirties nedidelės parduotuvės, kavinės, manufaktūros. Miestų centre, senamiestyje Vokietijoje, Italijoje jos įsikūrusios viena šalia kitos, vieni sumuštinius parduoda, kiti – segtukus į plaukus, bet visi išgyvena, iš valstybės nieko neprašo.

Lietuvoje nei pradėti verslą, nei išsilaikyti nėra lengva. Labiausiai, pasak merginų, slegia mokesčiai. Stabilių pajamų nėra, dar nieko neuždirbi, bet jau turi mokėti nemažus mokesčius. Pavyzdžiui, Anglijoje ar JAV mažiau uždirbi – mažiau ir mokesčių moki. Kodėl taip negalėtų būti ir pas mus?

„Draugai mums sako: kiek dar žaisite, ką čia toje Lietuvoje padarysi? Bet nenuleidžiame rankų, nes tai, ką darome, mums labai patinka. Jei turi idėjų, kantrybės ir įdedi darbo – rezultatas turi būti. Matome, kad pamažu daugėja užsakymų, klientų“, – džiaugiasi merginos.

Naujausi jų klientai – net iš tolimosios Japonijos ir Singapūro. Juos atrado dalyvaudamos gyvūnų parodoje Japonijoje, kur žmonės dėl augintinių tikrąja žodžio prasme eina iš proto: ne tik šunis, bet ir ožkas vežiojasi vaikiškuose vežimėliuose, šunims klijuoja dirbtines blakstienas, lakuoja nagus. Vidutiniškai vienas šeimininkas turi keturis, penkis dažniausiai vienos veislės šunis.

„Mus labiau nustebino, kad Japonijoje labai daug pigių kiniškų prekių. Tačiau tikrus, kokybiškus dalykus jie moka vertinti. Japonams padarė įspūdi mūsų kuriami drabužiai, teko duoti interviu televizijai, nes patekome tarp parodos naujienų“, – pasakoja Aira.

Jaunosios verslininkės svajoja aplink save suburti ratą klientų, bendraminčių, kurie be streso sau ir šunims galėtų joms patikėti savo augintinius. „Norėtume, kad šunys ir žmonės pas mus jaustųsi kaip namie. Neskubėtų išeiti, pasėdėtų, išgertų kavos, suvalgytų pyragėlį“, – idėjomis dalijasi merginos. Jos norėjo parduotuvėje įrengti ir kavinę, tačiau Lietuvoje tą padaryti nėra lengva.

Tuo įsitikino ir pirmųjų kačių kavinių Lietuvoje steigėjai, vis dėlto pralaužę ledą ir net sugebėję įtikinti valdininkus atšaukti draudimus bei pakeisti taisykles.

Vienas „Cat cafe“ kavinės savininkų Tautvydas Bitinas pasakoja, jog užsidegę idėja keturi draugai ėmėsi iniciatyvos, kad pagaliau būtų pakeistos laikyti, atsivesti gyvūnus į viešojo maitinimo įstaigas draudžiančios taisyklės. Sunku patikėti, bet tai įvyko. Žinant Lietuvoje vyraujantį požiūrį į gyvūnus ir valdžios inertiškumą, galima sakyti, vyrai atliko tikrą žygdarbį.

Dabar Vilniaus centre, kaip ir daugelyje Europos miestų – Vienoje, Budapešte, Madride, Berlyne, Londone, Paryžiuje, veikia kačių kavinė, kurioje gyvena dvylika kačių (greitai jų bus penkiolika), kurios dar neseniai buvo gyvūnų prieglaudos gyventojos. Dabar jos gyvena karališkai, įsitaisiusios specialiuose gultuose miega arba žaidžia su kavinės lankytojais, padavėjais. Kita kačių kavinė Vilniuje „Murrr…Cafe“ įsikūrusi Pylimo gatvėje.

Šiai idėjai įgyvendinti prireikė devynių mėnesių. Vyrai įkūrė mikroįmonę ir net sugebėjo gauti valstybės paramą, skirtą smulkiajam verslui ir administruojamą „Invegos“ (bendrovė „Investicijų ir verslo garantijos“). Jauniesiems verslininkams buvo suteikta paskolos garantija ir iš dalies kompensuojamos palūkanos.

T.Bitinas pasakoja, kad iš pradžių mikroįmonę verslui pradėti pasirinko dėl akivaizdžių pranašumų: tokiai įmonei nereikia įstatinio kapitalo, liberaliau reguliuojami darbo santykiai, neprivaloma samdyti buhalterio, o svarbiausia – taikomos mokesčių lengvatos. Tačiau, kaip žinome, nuo šių metų pradžios jos buvo panaikintos ir ant kojų dar neatsistoję smulkieji verslininkai yra priversti mokėti tokius pačius mokesčius kaip ir rinkos senbuviai.

Beje, trys iš keturių verslo partnerių yra išėję iš savo „normalių“ darbų ir stačia galva nėrę į naująjį verslą. „Jokios verslo patirties anksčiau neturėjome. Draugai atkalbinėjo, patardami nesivelti į šią avantiūrą, sakė, kad po kelių mėnesių teks mums visiems čeburekus pardavinėti. Bet nėrėme stačia galva ir plaukiame“, – juokiasi T.Bitinas.

Tiesa, jo teigimu, verslo čia labai mažai – daugiau sentimentų. Nemažai kainuoja kasdienis kačių išlaikymas, priežiūra, gydymas. Visas jas, paimtas iš prieglaudos, reikėjo sterilizuoti, kastruoti, skiepyti. Kad kavinė netaptų muziejumi, nuspręsta įvesti minimalią trijų eurų įmoką, kuri gali būti pravalgoma ar kitaip kavinėje panaudota.

Atidaryti tokią kavinę vyrus paskatino noras padėti beglobiams gyvūnams ir siekis pakeisti žmonių požiūrį į juos, ugdyti toleranciją ir meilę gyvūnams. Vyrams, regis, tikrai pavyko, nes kavinėje lankytojų netrūksta, o feisbuke jau susibūrė dvylika tūkstančių kavinės draugų. Savaitgaliais netgi iš anksto gali tekti rezervuoti staliuką, vis daugiau pasitaiko ir norinčiųjų kavinėje švęsti gimtadienius.

Eilinės darbo dienos pavakare, skambant džiazo muzikai, kavinėje iš tiesų šurmuliavo nemažai jaunimo. Čia galima ne tik smagiai praleisti laiką kačių apsuptyje, bet ir užkąsti, išgerti, taip pat ir alkoholio. Maisto galima nupirkti ir katėms. Tiesa, į kavinę lankytojai negali atsivesti savo augintinių, nes sunku prognozuoti, kaip į jas reaguotų kavinės gyventojos, be to, tai rizikinga ir dėl galimybės užsikrėsti ligomis. Į kavinę taip pat neįleidžiami ir vaikai iki šešerių metų.

„Žmonėms tai tarsi savotiška terapija. Jie gali kates glostyti, laikyti arba tiesiog stebėti, kaip jos dūksta ar miega. Žmonės pas mus atsipalaiduoja, pailsi po darbų. Jie nėra įpareigoti gyvūnu rūpintis, gali tik džiaugtis ir gauti gerų emocijų“, – sako T.Bitinas.

Beje, pirmosios kačių kavinės buvo įkurtos būtent dėl gyvūnų pamišusioje Japonijoje dar 1998-aisiais, o dabar šioje šalyje jų yra beveik pusė šimto.

Aušra Pocienė

Kiek kainuoja diena šunų darželyje

Vienkartiniai apsilankymai

Kaina eurais

Darbo dieną

12

Savaitgalį

15

Mėnesiniai abonementai

5 darbo dienos per mėnesį

49

10 darbo dienų per mėnesį

89

20 darbo dienų per mėnesį

135