"Scanpix" nuotr.

Evaldas Labanauskas, specialiai „Veidui“ iš Graikijos

Praėjusiais metais dauguma pabėgėlių, plūstelėjusių į Europą per Graikiją, buvo vyrai, paskui juos netrukus patraukė ir jų žmonos su vaikais, seserys. Dalis jų nespėjo: sienos užsidarė ir moterys įstrigo Graikijoje – toli nuo namų, toli ir nuo savo vyrų.

Šiek tiek po vidurdienio Theopoula pasiima mane nuo viešbučio. Linksma graikė trykšte trykšta energija – jaučiu, jai sunku su manimi: šiaurietis, o dar kalbos barjeras. Klausia: „Sprechen sie deutsch?“ Atsakau: „Nein“. Tai beveik viskas, ką moku vokiškai, na, dar kelios frazės iš sovietinių filmų: „Hitler kaput“, „Hände hoch“, tačiau tai ne tie žodžiai, kuriais kalbamės.

Bendraujame gestais, tarptautinių žodžių nuot­rupomis ir jau beveik susikalbame. Ji, pasirodo, gyvenusi Vokietijoje, o mūsų kelionės tikslas – butas, kurį pabėgėliams išnuomojo graikai savanoriai, nes pabėgėlių stovykloje gyventi tikrai nelengva.

Vyrai – jau Vokietijoje

Dešimt, gal šiek tiek daugiau minučių kelio automobiliu nuo Kavalos centro, ir mes jau vietoje. Pro langą moja viena iš moterų, matyti mažų vaikučių. Buto duris atidaro ir mus pasitinka Nour. Jai – šiek tiek per dvidešimt. Ji kalba angliškai, bet kuklinasi, nes nelabai pasitiki savo anglų kalbos žiniomis. Nour į Graikiją atvyko su jaunesniąja seserimi. Ši dar paauglė. Jų mama ir brolis – jau Vokietijoje. Jie pasiekė šią pabėgėlių svajonių šalį per pačią pabėgėlių bangą maždaug prieš pusmetį.

Sirin su tėvu Ahmedu/ E.Labanausko nuotr.

Be Nour ir jos sesers, bute gyvena Noamea – hidžabą dėvinti ir fotoaparato objektyvo bandanti išvengti mažylių dvynukių Retajos ir Remsos mama. Jos vyras – Vokietijoje, irgi sugebėjo pasiekti šią šalį per pačią bangą.

Kita buto gyventoja Maha taip pat dėvi hidžabą ir kuklinasi fotografuotis, užtat jos mažylis berniukas drąsus ir ypač mėgsta šokti pagal iš telefono sklindančią muziką, nors dar sunkiai vaikšto. Mahos vyras – irgi Vo­kie­ti­joje.

Netrukus pasirodo ir Sirin su tėvu Ahmedu. Sirin – 24-eri, ji buvo matematikos mokytoja. Nour – ikimokyklinukų mokytoja. Vėliau paklausiau, kodėl jos abi nedėvi hidžabo, o kitos – dėvi. „Tai kiekvienos moters asmeninis pasirinkimas. Aš irgi anksčiau dėvėjau hidžabą, bet dabar – ne. Aš neprivalau demonstruoti, kad tikiu Dievą. Dievas yra mano širdyje“, – draugiškai šypsodamasi paaiškino kerinčių tamsių akių Sirin.

Graikės sirų vaikams – tarsi močiutės

Visi šio buto gyventojai – iš Sirijos. Vieni iš Da­masko, kiti iš kitų miestų. Visi jie vyko į Vo­kie­tiją, bet nespėjo – sienos užsivėrė ir jie liko Grai­kijoje.

Butas trijų miegamųjų, kiek iš viso gyventojų – skaičiuokite patys. Bet kokiu atveju jie sutartinai tvirtina, kad tai geriau, nei gyventi pabėgėlių stovykloje.

„Atsikeliame, tvarkome namus, darome valgyti, susitinkame su draugais, kurie netoli gyvena. Dabar noriu susirasti darbą“, – pasakojo savo dienotvarkę Nour, neslėpdama, kad laukimas vargina.

Butą išnuomojo graikai. Viena jų – Theo­pou­la ir netrukus atvykusi Chryssanthi. Sa­va­noriai taip pat tiekia maistą, drabužius ir visaip kitaip padeda – pabėgėliams, palikusiems stovyklas, Graikijos vyriausybė nieko neduoda.

Theopoula ir Chryssanthi – tarsi mamos šioms jaunoms sirėms, o jų atžaloms – močiutės. Jos tuoj puola žaisti su mažyliais, ima juos ant rankų, myluoja.

Ir šį kartą moterys pabėgėlius aplankė ne tuš­čiomis – atvežė duonos, vaisių ir kitokio mais­to. Theopoula ir Chryssanthi – tarsi mamos šioms jaunoms sirėms, o jų atžaloms – močiutės. Jos tuoj puola žaisti su mažyliais, ima juos ant rankų, myluoja. Tokios užplūdusios energijos viena iš dvynių net išsigąsta – pradeda raudoti. Tačiau mažajam Mohmedui patinka, kai suaugusieji su juo šoka. Namuose daug linksmo triukšmo.

Gyvenimas – beveik nuostabus, nors šio bu­to gyventojai nežino, ar išsipildys jų svajonė pasiekti Vokietiją. Dokumentai dėl perkėlimo į kitą šalį (Vokietija – pirmasis jų pasirinkimas) užpildyti jau daugiau nei prieš tris savaites, bet kol kas jokių naujienų.

Bėgo ne dėl pašalpų

Sarin su tėvu išsiskiria iš kitų šio buto pabėgė­lių tuo, kad nusprendė likti Graikijoje. Ar liks Kavaloje – kol kas nežino. Žino, kad čia įtem­pta ekonominė situacija ir darbą rasti ne taip lengva. Kol kas tvarkosi dokumentus, mok­osi graikų kalbos.

„Mes pabėgome iš tėvynės ne dėl pašalpų. Mes norime dirbti ir gyventi, susikurti naujus namus“, – tikino Sarin, kuri gerai kalba angliškai, taip pat moka prancūzų, žinoma, arabų ir dar vieną dvi kalbas. Ji jau gali šiek tiek vertėjauti ir iš graikų į arabų ar į anglų.

Kampanijos pabėgėliams padėti plakatas / E.Labanausko nuotr.

Sirijos sostinėje Damaske liko kita dalis Sirin ir Ahmedo šeimos – Sirin mama, dvi seserys ir šešiametis broliukas. Ji, būdama vyriausia, išvyko kartu su tėvu.

„Būtų sunku keliauti su visa didele šeima ir reikėjo daug drąsos tam apsispręsti. Buvo labai sunku. Bet mūsų namas buvo sunaikintas, persikėlėme į kitą vietą (dabar ten glaudžiasi likusi dalis šeimos), – pasakojo Sirin. – Damaske – gan ramu, bet aplink jį liepsnoja karas, ir net ten niekas nežino, kada į namus pataikys bomba. Nėra saugios vietos Sirijoje, tad su tėvu nusprendėme keliauti.“

„Tai buvo taip baisu“

Iš Sirijos lėktuvu pasiekė Libaną, tada vėl lėktuvu – į Turkiją, o iš ten valtimi – į Graikijos Lesbo salą ir į Kavalą.

„Iš pradžių galvojome keliauti į Vokietiją, kurią prieš aštuonis mėnesius pasiekė giminaitis. Kai sužinojome, kad sienos uždarytos, tapo dar sunkiau – visos viltys žlugo. O dabar mes čia jau keturi mėnesiai. Tai ilgas laiko tarpas, todėl nusprendėme išmokti kalbą. Man nereikia, kad kas duotų pinigų. Mes galime dirbti, galime užsidirbti, mes turime kovoti“, – ryžto pradėti naują gyvenimą Graikijoje neslėpė sirė.

Jeigu laiką būtų galima atsukti atgal, ar elgtųsi taip pat? Ar ryžtųsi pakartoti kelionę į Europą?

Visi pradėjo panikuoti, rėkti. Kon­tra­bandininkai liepė visiems likti valtyje, išsitraukė ginklus. „Turit dabar keliauti!“ – šaukė jie.

„Ne, nes mūsų kelionė buvo labai sunki… Skrendant iš Libano dingo mūsų lagaminai su visu turtu. Tada likome apie mėnesį Turkijoje, bet lagaminų taip ir nesuradome, – pasakojo Sirin. – Galiausiai nusprendėme judėti toliau ir atvykome į Izmirą. Susidūrėme su žmonių kon­trabandininkais, kurie perkelia pabėgėlius iš Turkijos į Graikijos salas. Viena vertus, labai sunku apsispręsti, su kuo keliauti, kita vertus – labai lengva. Jų pilna, bet kuo pasitikėti? Mes ilgai ieškojome. Galų gale apsisprendėme keliauti. Kainavo tūkstantį dolerių vienam asmeniui. Valtis buvo maždaug aštuonių metrų ilgio, joje susigrūdo apie 70 žmonių… Taip, 70 žmonių. Nusprendėme nekeliauti, nes žmonių buvo labai daug. Visi pradėjo panikuoti, rėkti. Kon­tra­bandininkai liepė visiems likti valtyje, išsitraukė ginklus. „Turit dabar keliauti!“ – šaukė jie. Kontrabandininkai privertė mus likti valtyje. Dalis žmonių iššoko iš valties ir parplaukė atgal į krantą. Liko maždaug 60 žmonių. Tai buvo taip baisu. Trečia valanda nakties, šalta, tamsu ir ši maža valtis – aš labai bijojau. Tai sunkiausios akimirkos mano gyvenime“, – vasario mėnesio kelionę į Graikijos salas prisiminė sirė.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA