Pabėgėlių krizė
Evaldas Labanauskas, specialiai „Veidui“ iš Graikijos
Pabėgėlių stovykla yra apie penkis kilometrus nuo Kavalos. Autobuso vairuotojo angliškai prašau, kad sustotų prie pabėgėlių stovyklos. Iš pradžių nesupranta, tada sakau: „Siria.“ Viskas aišku.
Po 15–20 min. kelionės autobusas sustoja. Greitkelio dešinėje – cemento, skaldos ar dar kažkokios panašios produkcijos gamykla, kairėje, perlipus per greitkelio juostų ribojimo tvorelę, – pabėgėlių stovykla. Vietiniai sako, kad anksčiau čia buvo regioninis šiukšlynas, į kurį suveždavo šiukšles iš Kavalos ir aplinkinių miestų. Kad tai pramoninis rajonas – nekyla abejonių, matyti ne tik „cemento“ gamykla, bet ir kitų fabrikų kaminai, karjerai, sandėliai. Tiesa, matyti ir jūra.
Planas prasmukti nepavyko
Pabėgėlių stovyklos teritorija aptverta tvora: užkardas, šalia apsaugos būdelė, toliau – kelios palapinės ir viena didelė atvira brezentinė pavėsinė. Vėliau, kai ten sugužėjo minia žmonių, supratau, kad tai valgykla. Šiek tiek kairiau – Raudonojo Kryžiaus konteineris. Dar šiek tiek į kalniuką – palapinių eilės, dalis jų su papildomu medžiaginiu stogu, kad būtų šioks toks šešėlis. Kitą šešėlį sunku surasti.
Dieną temperatūra pasiekia beveik 30 laipsnių karščio – visi turistautojai žino, kad tiesioginiai saulės spinduliai ir aukšta oro temperatūra palapinę paverčia karščio kamera. Kas bus, kai įsibėgės kaitri graikiška vasara?
Apsaugos būdelėje – kariškis. Per nešiojamąjį kompiuterį klausosi graikų vyrų choro religinių giesmių. „Ne, patekti į stovyklą negalite“, – sako jis.
Beje, planas patekti į pabėgėlių stovyklą – atskira istorija. Lietuvos ambasada Graikijoje dar prieš kelionę mane įspėjo, kad į stovyklas prašalaičiai neįleidžiami, ypač tokie kaip aš – žurnalistai. Apie tai vėliau kalbėjo ir vietos savanoriai, padedantys pabėgėliams. Vis dėlto nieko nėra neįmanomo, bent taip man teigė vietiniai. Buvo sugalvotas planas, kad aš prasmuksiu kartu su vietinių delegacija, kuri turėjo apsilankyti stovykloje. Žmonės planuoja, Dzeusas juokiasi.
Tik atvykęs aš buvau per daug aktyvus ir sugebėjau „apsišviesti“, o ir į graiką nesu labai panašus.
Be to, plykstelėjo vietinis skandalėlis: vietos pabėgėlių rėmėjai pradėjo spausti valdžią, kad pabėgėlių stovykla būtų perkelta į kitą, labiau gyventi tinkamą vietą. Tuo pat metu pabėgėliai, neapsikentę gyvačių, skorpionų ir kitų juos gąsdinančių vietos gyvių, nusprendė nušienauti aplink stovyklą esančią augaliją. Kadangi įrankių neturėjo, nutarė pasinaudoti degtukais. Dūmus pamačiusi apsauga vos nesprogo iš pykčio: vasaros meto gaisrai Graikijoje ypač pavojingi – ne kartą nuniokojo milžiniškus plotus.
Jie sako, kad mes, kurdai, esame „kafirai“, nes kurdai nenori islamo valstybės ar kažko panašaus.
O skandalo esmė ta, kad pabėgėliams priešiškas vietos televizijos kanalas padarė „logišką išvadą“, esą pabėgėlių rėmėjai, ką tik pareikalavę perkelti stovyklą kitur, įkalbėjo pačius pabėgėlius padegti dabartinę stovyklą ir galiausiai neva taip pasiekti savo tikslą. Tad susiklosčius tokiai jautriai politinei padėčiai net nebandžiau apsimesti tuo, kuo nesu, ir taip galbūt sukompromituoti pabėgėliams padedančius graikus. Tuo labiau kad pabėgėliai, nepažeisdami jokių taisyklių, stovyklą gali palikti kada nori ir bendrauti už jos ribų su kuo nori.
Niekas nenori palikti namų…
Vienas jų – Halidas. Paskambinu jam būdamas prie apsaugos namelio, prisistatau. Jis sako tuoj ateisiąs. Laukiu ir kartu su kariškiu klausausi giesmių – gražu. Paklausiu, ar galiu fotografuoti. Atsako, kad tik būdamas anapus tvoros. Dar klausiu, ar gerai pabėgėliai elgiasi. Atsako: „Taip, viskas gerai – čia geri žmonės.“
Stovykloje žaidžia vaikai, zuja moterys, išdidžiai vaikšto vyrai. Vienas jų neskubėdamas, pakėlęs galvą praeina pro mus, pasisveikina su kariškiu ir toliau lėtai žingsniuoja palei tvorą.
Netrukus nešinas puodeliu kavos ir rūkstančia cigarete ateina Halidas. Išeiname už užkardo, prisėdame ant greitkelio borto ir pradedame kalbėtis. Už nugaros lekia automobiliai, prariaumoja sunkvežimiai.
„Esu iš Šiaurės Sirijos, kur gyvena daugiausia kurdai. Bėgdamas gelbėjau savo gyvybę. „Al Qaeda“ ir jiems prijaučiantys kelia grėsmę kurdams. Jie sako, kad mes, kurdai, esame „kafirai“ (netikėliai – E.L.), nes kurdai nenori islamo valstybės ar kažko panašaus. Todėl mes ir bėgame į kitas šalis“, – gera anglų kalba ramiai pradėjo pasakojimą Halidas.
Jam 35-eri. Su žmona ir dvejų metukų dukra Džuana jis prieš keturis mėnesius pabėgo iš nedidelio Afrino miesto. Afriną kontroliuoja kurdai, tačiau aplink jį – islamistinių grupuočių teritorijos ir islamistai stiprina miesto blokadą.
„Kartą man teko vykti net į Turkiją, kad parvežčiau pieno savo mergaitei. Įsivaizduojat, reikėjo pereiti sieną vien dėl pieno. Niekas nenori palikti savo gimtųjų vietų, bet dabar nesaugu ir būtent todėl žmonės iš ten bėga, – pasakojo Halidas. – Dabar tai tapo labai pavojinga, nes Turkija visiškai uždarė sieną ir šaudo į bandančius ją pereiti.“
Pavojinga kelionė valtimi
Ne ką lengvesnė buvo jo šeimos kelionė iš Turkijos Izmiro į Graikijos salas.
„Tik atvykę į Izmirą tuoj pat rasite žmonių, kurie užsiima pabėgėlių perkėlimu, t.y. žmonių kontrabandininkų. Einant gatve prie jūsų prieis nepažįstamasis ir paklaus, ar nenorėtumėte persikelti į Graikiją. Platus pasirinkimas – pigiai, brangiai ar už vidutinę kainą: 600, 1500, 3000 dolerių. Rinkitės, – pasakojo Sirijos kurdas. – Mes pasirinkome pigiausią variantą, nes neturėjome pinigų. Iš Izmiro išvykome naktį apie 23 val. Įsėdome į guminę valtį. Kontrabandininkai teigė, kad tai neva rusiška valtis, todėl labai patikima. Į ją telpa tik 45 žmones, bet atvykus paaiškėjo, kad žmonių yra daugiau – 50–60. Visi labai bijojo. Plaukdami į kažką atsitrenkėme, vaikai ir moterys pradėjo šaukti, puolė į paniką. Bet mums pasisekė, ta esą rusiška valtis nesuskilo. Tiesa, variklis sustojo. Valtį vairavo vienas iš pabėgėlių. Jis net nežinojo, kaip elgtis, bet vis dėlto bendromis pastangomis mums pavyko variklį užvesti. Tada pasiekėme krantą, tiksliau, uolas, dalis vyrų iššoko į vandenį ir nuplukdė valtį prie pat kranto. Buvo vasario mėnuo. Buvo labai šalta.“
Tai, kas vyksta Sirijoje, atsispindi ir čia, pabėgėlių stovykloje. Tai tarsi sumažintas veidrodis.
Iš pradžių Halido šeima pasiekė Samo salą, tada keltu – į didesnę Chijo salą, o tada – į Kavalą. Tačiau atvykus tapo aišku, kad sienos uždarytos, ir jie atsidūrė pabėgėlių stovykloje. „Mes gyvename palapinėse. Nesitikėjome, kad viskas taip nutiks“, – nuoskaudos neslėpė vyras.
Jis taip pat pripažino, kad vidiniai konfliktai pabėgėlių stovykloje – ne retenybė. „Tai, kas vyksta Sirijoje, atsispindi ir čia, pabėgėlių stovykloje. Tai tarsi sumažintas veidrodis. Su JAV pagalba kurdai dabar pradėjo „Daesh“ ir kitų islamistų teritorijų Šiaurės Sirijoje puolimą. Todėl dalis žmonių čia sako: „Žiūrėk, ką taviškiai daro. Kodėl atakuojat? – aistras pabėgėlių stovykloje atpasakojo Halidas. – Bet galiausiai visi supranta, susitaiko.“
Baugina Lietuvos orai
Pirminis Halido kelionės tikslas buvo Vokietija, kurią prieš 5–6 mėnesius tuo pačiu maršrutu pasiekė jo brolis. Prieš kelias savaites Halidas užpildė dokumentus dėl perkėlimo į kitas šalis (pageidavime galima nurodyti 8 valstybes).
„Tai Airija, Belgija, Olandija, Suomija ir dar kitos šalys. Vis dėlto gal mane nusiųs į Lietuvą, – spėliojo jis. – Žinau, kad Lietuva yra šiaurėje ir oras ten atitinkamas, o žmonėms iš Artimųjų Rytų nėra lengva prisitaikyti prie šaltų orų. Visi pabėgėliai nori vykti į Vakarų Europą – Vokietiją, Austriją, Daniją ir pan. Tačiau dabar sudarytas susitarimas ir mes turime gerbti šį susitarimą bei iš jo išplaukiančias taisykles. Aš nežinau, kur mane nusiųs, nes tai, ką mes pasirinkome, visiškai nieko nereiškia. Tad galime atsidurti ir Lietuvoje.“
Iki pilietinio karo Sirijoje Halidas dirbo Sirijos sostinėje Damaske turizmo sektoriuje. Gyvenimas nebuvo blogas.
„Kurdai Sirijoje visais laikais buvo apolitiški, nepaisant diktatūros, kuri net draudė mūsų kalbą. Prasidėjus Arabų pavasariui sulaukiau grasinimų. Vieną dieną atėjus į darbą žmonės, kurie palaikė Basharą al Assadą (Sirijos diktatorių – E.L.), pareikalavo, kad aš prisidėčiau prie jų naikinant opoziciją. Pasakiau, kad tai ne mano reikalas. Mano vadovas, kuris palaikė opoziciją, dingo po trijų dienų“, – prisiminė vyras.
Tuomet jis pasitraukė iš Damasko, gavo darbą Irako Kurdistane, bet pasibaigus darbo sutarčiai teko grįžti atgal į liepsnojančią Siriją.
Karas – ne išeitis, reikia žvelgti į ateitį. Mums reikia kažko kito, mums reikia išsimokslinusių žmonių, kurie kažką kurtų. Karas – ne atsakymas.
Kodėl neprisidėjo prie kurdų kovotojų ar opozicijos B.al Assado režimui? „Mes kovojame už savo šalį. Kiekvieno šeimoje yra tokių, kurie kariauja su ginklu rankose. Mano pusbroliai ir pusseserės kariauja. Bet aš asmeniškai manau, kad karas – ne išeitis, reikia žvelgti į ateitį. Mums reikia kažko kito, mums reikia išsimokslinusių žmonių, kurie kažką kurtų. Karas – ne atsakymas, – aiškino Halidas. – Aš pats nenoriu nieko žudyti ir nenoriu, kad mane kažkas nužudytų.“
Kad baigtųsi nežinia ir gyvenimas palapinėje
Namuose liko jo tėvas, sesuo ir dar vienas brolis.
„Visi mąsto apie išvykimą, bet kai kurie tikisi, kad karas kažkada baigsis. Kai kurie, kaip mano 75-erių tėvas, sako, kad nori mirti ten, kur gimė. Mano dar vienas brolis ir sesuo teigia: „Jei aš mirsiu, vadinasi, toks likimas.“ O aš esu per jaunas mirti dabar, – kalbėjo Halidas, pridurdamas, jog netiki, kad greitai Sirijoje įsiviešpataus taika. – Visada atsiras naujų priešų, nes mes turime naftos ir dujų.“
„Apie ką svajojate? Kokią ateitį norėtumėte matyti?“ – paklausiau Halido.
„Visų pirma apie saugumą ir namus – ne palapinę. Kad mano dukra pradėtų lankyti mokyklą. Mes su žmona susirastume darbus, išmoktume kalbą, kad ir lietuvių. Mes norime tapti gerais tos šalies piliečiais. Svarbiausia, kad baigtųsi ši nežinia, gyvenimas palapinėje“, – atsakė jis.
Pribėgo dar du pypliai ir rodydami į žolę ėmė kažką išraiškingai pasakoti. Halidas paaiškino, kad jie sako: „Gyvatės, gyvatės…“ Jų čia tikrai daug.
Mums baigiant kalbėtis priėjo jo Džuana, gražuolė dukrelė. Tėvo paraginta ji nedrąsiai per tvorą paėmė saldumyną. Vėliau išdrąsėjo ir Halidui teko ją šiek tiek sudrausminti, kad neišbėgtų į greitkelį. Pribėgo dar du pypliai ir rodydami į žolę ėmė kažką išraiškingai pasakoti. Halidas paaiškino, kad jie sako: „Gyvatės, gyvatės…“ Jų čia tikrai daug.
Netrukus jie jau kišo savo rankutes per tvoros tinklą pasisveikinti su manimi. Dar akimirka, ir jie jau kitoje tvoros pusėje. Mes žaidžiame katučių. Prieina dar vienas mažylis – jis irgi nori susidaužti su manimi delnais. „Tuoj visos stovyklos vaikai pas tave atbėgs“, – pajuokauja Halidas. Tarp 250 pabėgėlių šioje stovykloje – 110 vaikų.
Tačiau mano mažuosius draugus pakviečia mama. Jie visi nubėga palapinių link. Atsisveikinu su Halidu, palinkiu, kad jo svajonės išsipildytų, ir pasuku greitkeliu atgal į Kavalą. Atsisukęs pamatau, kaip Halidas ant pečių užsisodina dukrelę ir jie eina atgal į savo palapinę.
Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA
„Visų pirma apie saugumą ir namus – ne palapinę. Kad mano dukra pradėtų lankyti mokyklą. Mes su žmona susirastume darbus, išmoktume kalbą, kad ir lietuvių. Mes norime tapti gerais tos šalies piliečiais. Svarbiausia, kad baigtųsi ši nežinia, gyvenimas palapinėje“
Kalba gražiai, bet vakar kitame straipsnyje kitokią tiesą parašėte.
“Tuomet atsidūrė pabėgėlių stovyklose, bet ten ramybės nerado. „Ten susidūrėme su problemomis. Musulmonai klausė, kodėl mes netampame musulmonais, reikalavo pakeisti religiją. Bet mes pabėgome nuo ISIS, nes nenorėjome perimti kitos religijos, o čia, Graikijoje, krikščioniškoje šalyje, jie mus vertė tai daryti. Jie skriaudė mūsų vaikus, atiminėjo kryželius. Tai buvo labai didelė problema. Mes apie tai pranešėme policijai ir jie atvežė mus pas Marią“, – ant kelių supdama sūnelį pasakojo Maha.
Tai nemanau, kad tos graudžios jų istorijos yra ko nors vertos.
Žmonių liudijimai, jų nuomonės savaime yra faktai, t. y. istoriniai faktai. Būtent jie ir vertingi. Iš jų matyti įvairovė, skirtingų žmonių skirtinga patirtis.
Tikrai įdomus straipsnis, atskleidžiantis pabėgėlių gyvenimo tikrovę.