Daugeliui šiandieninių vaikų ir paauglių ateityje gali būti sunku susirasti darbą, nes jie visiškai nemoka bendrauti: bijo žmonių, o jų žodynas apgailėtinai skurdus.

Mokslininkai įspėja: mūsų vaikų ir paauglių lindėjimas kompiuteriuose ir virtualus bendravimas socialiniuose tinkluose ateityje gali turėti katastrofiškų padarinių.

Jungtinės Karalystės laikraštis “The Sunday Times” cituoja tyrimą atlikusius kalbotyros specialistus, kurie mano, kad mūsų vaikai darosi primityvūs – jų kalba grįžta į pirmuosius gyvenimo metus. Mat panašiai su tūkstančiu žodžių ir savadarbių darinių susikalba tiek dabartiniai paaugliai, tiek vos pradedantys švebeldžiuoti mažyliai ar svetimos kalbos besimokantys užsieniečiai.

Maža to, kaip pastebi Lankasterio universiteto profesorius Tony McEnery, maždaug trečdalis vaikų ir paauglių, ko nors paklausti socialiniuose tinkluose, pokalbių svetainėse arba tinklaraščiuose, užuot atsakę į klausimą pilnuoju sakiniu, apsiriboja dvidešimčia žodžių, tokių kaip “taip”, “ne”, “bet”, arba įprastus žodžius vartoja tokia reikšme, kurios jų tėvai nė negali įsivaizduoti. Tarkime, tėvus paaugliai internete vadina puvėsiais, o norėdami pasakyti “kvailas” rašo žodį “daina”.

Didžiosios Britanijos vyriausybės atstovė, atsakinga už vaikų kalbą, Jean Gross tvirtina, kad vaikai ir paaugliai, kasdien virtualioje erdvėje praleidžiantys daugiau kaip po dvi valandas, ima nebeskirti formaliosios kalbos nuo neformaliosios paauglių kalbos ar slengo. Prie viso to dar prisideda ir šiam amžiaus tarpsniui būdingas protestas: ignoruoti tai, kas įprasta suaugusiųjų pasauliui.

Todėl britai jau mąsto, ko čia griebtis, kad vaikai savo kalba negrįžtų į kūdikystės amžių. Pirmiausia jie pataria tėvams sutrumpinti vaikų ir paauglių sėdėjimą prie kompiuterio ir televizoriaus iki pusės valandos. O vyriausybė ketina pradėti specialią kampaniją: biuruose filmuoti suaugusiųjų pokalbius bei bendravimą ir visą medžiagą dėti į vaikų ir paauglių pamėgtą “YouTube”.

Lietuvoje šis klausimas vyriausybiniu lygiu kol kas dar nekeliamas, bet ar mūsų vaikai irgi netampa primityvūs? Ką apie tai mano kalbotyros ekspertai ir patys tėvai?

Ir Lietuvoje užaugo “eločkų liudoiedkų” karta

Dauguma vidurinės ir vyresnės kartos Lietuvos gyventojų vis dar gerai prisimena stulbinamo populiarumo sulaukusio rusiško filmo “Dvylika kėdžių” heroję Eločką Liudoiedką, kuriai susikalbėti pakako maždaug trijų dešimčių žodžių. Gražuolės žodyne dominavo “chi chi, cha cha, prašmatnu, klasiška”.

Bet dauguma į darbus įsisukusių tėvų retai susimąsto, kad šaržuotame Eločkos portrete galime rasti daugybę šiandieninei jaunajai kartai būdingų bruožų. Daug dabartinių vaikų ir paauglių nebeskaito nei knygų, nei laikraščių, nei intelektualesnių žurnalų. Be to, jie kur kas rečiau bendrauja gyvai, nes jiems labiau patinka tą daryti socialiniuose tinkluose arba SMS žinutėmis. Jų dešinės rankos nykštys taip išlavintas, kad spaudyti raides jie gali ne tik nežiūrėdami, bet net ir nemąstydami. Ilgainiui jie rašo vis trumpesnes žinutes, nes kam vargintis ir rašyti ilgas. O viso to esmė – mūsų vaikai tampa ne tik mažakalbiai, bet ir mažaraščiai.

Lietuvių kalbos instituto mokslo darbuotoja, besigilinanti į sociolingvistiką, habilituota daktarė Laima Kalėdienė įsitikinusi, kad britų vyriausybiniu lygiu keliamos problemos itin aktualios ir Lietuvai. Mūsų vaikai ir paaugliai taip pat darosi vis didesni skurdžiai – tiek pasaulėžiūros, tiek kalbos, tiek bendravimo požiūriu. Ir prie to daugiausia prisideda didėjanti jų priklausomybė nuo naujųjų technologijų. “Pagaliau ir šiandieninė švietimo sistema prie to prisideda: juk vaikams vis mažiau reikia atsakinėti žodžiu ar pilnaisiais sakiniais, nes daugelį disciplinų jie atsiskaito pildydami testus, kur atsakymus užtenka pažymėti kryželiu ar brūkšneliu”, – sako L.Kalėdienė.

Tuo tarpu paauglių protestas, reiškiamas vartojant slengą ar žodžius perkeltine reikšme, kalbininkės L.Kalėdienės nuomone, yra natūralus, būdingas visoms kartoms ir psichologiškai paaiškinamas. “Vienos kartos tėvus vadino močia, tėvu, kitos – iškasenom, o dabartiniai paaugliai – puvėsiais. Pasak psichologų, paaugliai, norintys būti suprasti bendraamžių, save išreikšti turi ne tik dėvėdami tam tikrus drabužius, nešiodami šukuosenas, bet ir vartodami savitą leksiką. Žinoma, ši protesto fazė neturėtų užsitęsti, nes dalis paauglių joje užsilieka ir degraduoja”, – aiškino doc. L.Kalėdienė.

Užmiesčio naujakurių vaikų draugas – kompiuteris

Vilnietė Asta Mardosienė, su vyru auginanti trejų metukų Rytę ir aštuonerių Vakarę, prieš vaikų smaksojimą prie televizoriaus ar juolab sėdėjimą prie kompiuterio nusiteikusi kategoriškai.

Mardosų šeimoje vaikai televizorių žiūri tik išskirtinėmis progomis, dažniausiai savaitgalį. Ir tai tik rytinius filmukus arba “Gustavo enciklopediją”, kol tėvai nori šiek tiek ilgėliau snūstelėti. Dar mažiau Mardosai leidžia dukroms naudotis kompiuteriu. “Tiesa, – kaip juokauja ponia Asta, – mažoji Rytė prie kompiuterio niekuo nenusileidžia vyresniajai sesei Vakarei”. Ir jei tėvai supratingai neribotų mergaičių tūnojimo prie virtualių bendravimo priemonių, nežinia ar jos būtų tokios komunikabilios ir smalsios, kokios yra šiandien.

Dvejų ir dešimties metų sūnus auginanti klaipėdiškė Agnė Ramoškienė pritariamai tęsia pasakojimą apie šiandieninių vaikų sunkiai nusakomą potraukį prie naujųjų technologijų. Vyresniam Agnės sūnui Pauliui kompiuteris ankstyvoje vaikystėje ne itin rūpėjo. Ir televizorius jam nebuvo visos vaikystės pasaulio centras. Tuo tarpu jaunėlis Pijus, pasak jaunos moters, jau dabar galėtų ištisas valandas smaksoti prie televizoriaus ir jam nereikėtų nieko – nei žaislų, nei draugų, nei valgio… Kompiuteriu vos dvejų Pijus dar nesinaudoja, bet filmukus net apsiseilėjęs žiūri tiek per žydrąjį, tiek per kuklų nešiojamojo kompiuterio ekraną. Agnė sako pastebėjusi, kad šį technologinė priklausomybė Pijui ypač išryškėjo, kai jie išsikėlė gyventi į užmiestį.

Tuo tarpu mūsų pašnekovė A.Mardosienė su vyru sąmoningai nusprendė nesikelti iš daugiabučio miesto centre, kad vaikai nepristigtų bendravimo. Mat ji įsitikinusi, kad jaunų šeimų sprendimas su mažais vaikais keltis gyventi į namus užmiestyje, kur dažnai nėra atžalų bendraamžių, yra žalingas vaikų raidai ir bendravimo įgūdžiams. “Ką vienam trimečiui veikti kieme? Kiek laiko jis gali vienas žaisti smėlio dėžėje ar suptis?” – retoriškai klausia jauna moteris. Be to, kai vaikai ūgteli, jiems vėlgi tampa sudėtinga susitikti ir pabendrauti su draugais mieste, nes neturi galimybių grįžti į namus užmiestyje.

Dėl to kompiuteris ir televizorius naujųjų užmiesčio kvartalų vaikams tampa pagrindiniu ar net vieninteliu draugu. Ilgainiui ši priklausomybė tik stiprėja, o kai tėvai susizgrimba, padariniai būna baisūs: vaiko gebėjimas naudotis kompiuteriu pranoksta kai kurių tėvų, bet atžala nemoka akis į akį bendrauti su bendraamžiais, jam saugiau kalbėtis per atstumą, savimi jis gali jaustis tik virtualiame pasaulyje, o iš gimtosios kalbos mokėjimo telieka apgailėtinas veblenimas.

“Kai kurie net ir mano dukros bendramokslių tėvai dažnai didžiuojasi, esą jų pirmokas – tikras kompiuterių asas, bet jie vis dar neįvertina, kas naudingiau vaikui – gyvai bendrauti su kitais vaikais ar virtualioje erdvėje”, – pabrėžia A.Mardosienė.

“Iš tiesų tėvams labai patogu, kai vaikas sėdi prie kompiuterio ir niekur neina. Jie gali nekliudomi atlikti namų ruošos darbus, o vaikas tyli ir nezyzia, kad jam nuobodu, nėra ką veikti, tėvams nereikia užimti vaiko. Bet ilgainiui tokio vaiko ima niekas nebedominti – pamėgink jį išsivesti į gamtą, jis jau po dviejų minučių ims nuobodžiauti, nes čia viskas pernelyg lėtai keičiasi. O va kompiuteryje jis per dvi dienas gali peršokti 50 žaidimo lygių ir tapti čempionu”, – tęsia vilnietis Giedrius Trakimas.

Jo šeima vienuolikmetei dukrai Ugnei taip pat riboja naudojimąsi kompiuteriu – pirmiausia žaidimus. Gamtininkas Giedrius įsitikinęs, kad kompiuteriniai žaidimai stabdo vaikų vystymąsi. “Įprasto žaidimo esmė – vaidmenų pasidalijimas: kas kuo bus. Taip vaikai mokosi socialinio bendravimo, o kompiuteriniame žaidime to nėra. Pagaliau čia nereikia jokios vaizduotės, kaip turi atrodyti personažas”, – dėsto G.Trakimas.

Dar vyras pastebi, kad manančių taip kaip jis, nėra daug. Net ir jo dukros geriausių draugų tėvai nesureikšmina į paauglystę žengiančių vaikų besaikio sėdėjimo prie kompiuterio. Priešingai – kai kuriems tėvai netgi specialiai nupirko nešiojamuosius “draugus”.

Keli faktai apie žodžius

• Statistinis paauglys moka nuo 40 tūkst. iki 60 tūkst. žodžių.

• Statistinis šešiametis moka nuo 9 tūkst. iki 13 tūkst. žodžių.

• Vaikai ir paaugliai, daug laiko praleidžiantys internete, šneka taip skurdžiai, kad jų kalbėjimas apsiriboja vos 800 žodžių. Dauguma jų – įvairios santrumpos ir slengas.

• Norint susikalbėti svetima kalba, pakanka išmokti nuo 800 iki 3 tūkst. dažniausiai vartojamų žodžių.

• Naujas žodis pasaulyje sukuriamas kas 98 min. Bet tarp jų dominuoja ne kalbininkų sukurti naujadarai, o vaikų ir paauglių bei įvairių socialinių grupių slengas.