Ar randantis ekonomikos atsigavimo ženklų bent kiek senka paprastai rekordinis lietuvių pesimizmas? Ką beprasidedantis naujas politinis sezonas žada politinėms partijoms? Ar nuo politikų šokių kyla jų reitingai? To klausiame visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės “Vilmorus” direktoriaus sociologo Vlado Gaidžio, pradėdami nuo teigiamų ženklų mūsų visuomenės vertinimuose paieškos.

V.G.: Surasti ką nors gero ne taip paprasta. Bet ir tada, kai Lietuvą vadino Baltijos tigru, gerų visuomenės nuotaikų reikėjo pasistengti rasti. Vis dėlto analizuodamas vartotojų pasitikėjimo indeksą, kiekvieną mėnesį matuojamą visose ES šalyse, pastebėjau, kad šis rodiklis aštuoni mėnesiai iš eilės po truputį gerėja. Atliekant šią apklausą žmonių teiraujamasi, ką jie mano – ar per artimiausius metus pagerės, ar pablogės jų pačių ir šalies ekonominė padėtis, ar pagausės jų santaupos, didės ar menkės nedarbas.

Beje, 2007 m. gegužę, kai ekonominė padėtis Lietuvoje tik gerėjo, žmonių pasitikėjimas ateitimi kažkodėl pradėjo sparčiai mažėti, nors atrodė, kad tam nėra pagrindo. Visiškas dugnas buvo pasiektas 2009 m. sausį, iš karto po riaušių prie Seimo. Lietuva tada pagal gyventojų nuotaikas atsidūrė paskutinėje vietoje ES. Dabar šią vietą be konkurencijos užleido Graikijai.

Nenoriu būti suprastas, kad šiuo metu padėtis Lietuvoje gera ir žmonės ją vertina teigiamai. Jei paklaustume, kaip žmogus jaučiasi dabar, atsakymas būtų – blogai. Bet ateities vilčių kreivė jau kyla, nors ir tebėra ties 2002 m. optimizmo lygiu.

VEIDAS: O kokių naujų tendencijų pastebėjote politinėje arenoje?

V.G.: Žmonės tokie pat labai kritiški valdžios institucijų atžvilgiu, bet pastebėjau, kad šiuo metu nebėra tokio baisaus susipriešinimo, pasidalijimo į politines stovyklas, kaip kažkada buvo Lietuvoje, o dabar Lenkijoje. Štai stebėtinai vienodai – apie 90 proc. ir socialdemokratų, ir konservatorių per apklausas gerai vertina prezidentę Dalią Grybauskaitę. Fenomenas, bet ir vieni, ir kiti panašiai vertina konservatorę Seimo pirmininkę Ireną Degutienę ir socialdemokratų lyderį Algirdą Butkevičių. Ryškūs, emocijas provokuojantys politikai Vytautas Landsbergis, Rolandas Paksas, Viktoras Uspaskichas – Briuselyje, Lietuvoje mažai pasirodo. Tad čia politinė scena taiki, sakyčiau, net nuobodoka. Tai kažkas nauja Lietuvoje.

VEIDAS: Ar atsirado vienijančių asmenybių, ar tiesiog išsitrynė politinių barikadų ribos?

V.G.: Manau, keičiasi laikmetis, trinasi takoskyra. Gerai ar blogai gyvenome, bet per dvidešimt metų daug diskutuota, ir didžiulis susipriešinimas ideologiniu pagrindu išeina iš apyvartos.

VEIDAS: Ar tarp tų kelių belikusių procentų, palaikančių premjerą Andrių Kubilių, taip pat yra ir konservatorių, ir socialdemokratų?

V.G.: Ne, šis atvejis – išimtis, A.Kubilių palaiko tik tradicinis konservatorių elektoratas.

VEIDAS: Ar pasaulinėje praktikoje dažnai būna, kad valstybių pirmųjų asmenų reitingas būtų toks žemas kaip mūsų premjero? Juk kaip pasiekti rezultatų, kad tavimi taip nepasitiki?

V.G.: Vyriausybės ir premjerai, žmonės, priimantys sprendimus, pasmerkti mažiems reitingams. Lietuvoje Vyriausybės su reitingo pliuso ženklu buvo vos keletą mėnesių per dvylika metų, paprastai tik joms atėjus į valdžią, tačiau dabar ir tai nebeveikia. Jau nemažai laiko visuomenės nuotaikos nereaguoja, ar politikai padarė ką gero, ar blogo, – rezultatas vis tiek blogas. Čia galima išvesti analogiją su vadinamuoju metalo nuovargiu: spyruoklę ištempus, o paskui paleidus, ji susitraukia. Tačiau jei pertempi, ji nebegrįžta į įprastinę padėtį. Šiemet pavasarį pasitikėjimas Seimu, Vyriausybe, partijomis buvo žemiausias per visą “Vilmorus” atliekamų matavimų istoriją – dvylika metų. Nors atrodė, kad žemiau nebėra kur, bet buvo.

VEIDAS: Tačiau štai Seimo pirmininkės I.Degutienės vertinimai atsilieka tik nuo prezidentės, o pasitikėjimo visam Seimui tai neprideda.

V.G.: Dažnai atskiras politikas atrodo išsilavinęs, kultūringas, pakankamai padorus, bet kai jie sueina kartu, kažkas atsitinka. Antra vertus, ką žmonės gali galvoti apie Seimą, kai jo nariai krintant ekonomikai į dugną kalbėjo apie savo kanceliarines priemones, automobilius, keliones. Susidaro įspūdis, kad tokia Seimo funkcija – aprūpinti parlamentarus kažkokiais dalykais. O antroji – juos kontroliuoti: nuolat kuriamos kažkokios komisijos, vis kažką pagauna už rankos apsivogusį ar ką pažeidusį. Tarp šių dviejų dalykų ir sutelpa beveik visos žinios iš Seimo. Žmonių paklausus, ką parlamentarai, be to, padarė per pusantrų metų, vargu ar kas atsimintų kokį priimtą įstatymą, išskyrus naktinę mokesčių reformą. Seimo įvaizdis toks ir jis negerėja.

VEIDAS: D.Grybauskaitės reitingai, ko gero, taip pat mažai reaguoja į jos veiksmus ar žodžius.

V.G.: Manau, žmonės vertina, kad prezidentė atrodo esanti savarankiška (manau, tokia ir yra), nesusijusi su partijomis, priešingai nei jos pirmtakams, jai niekas negali inkriminuoti, kad valstybę valdo patarėjai. Žmonėms patinka kaimynystės politika, kad prezidentė gali imti ir paskambinti Rusijos vadovui, jei kyla problemų pasienyje, ar sėsti į automobilį ir nuvažiuoti į Lecho Kaczynskio laidotuves. Ar prezidentė dirba dėl reitingų? Kažin ar tai sąmoningas reitingų auginimas. Prisiminkime, kaip ji vykstant rinkimams, kaip retas politikas, rizikuodama prarasti balsus tiesiai pasakė – dabar blogai, bet bus dar blogiau.

VEIDAS: Politikai kartais sako – dirbu ne reitingams. Ar populizmas, šokiai ir dainavimas televizijose juos pagerina?

V.G.: Populizmas daro nemažą įtaką, bet, manau, tie ginčai Seime dėl savo pačių gerovės daro didesnę, tik neigiamą. Politikų populizmas daugiausia pasireiškia noru patekti į televiziją. Jei tavęs nėra televizijoje, tavęs nėra politinėje scenoje, todėl politikai ir šokti nori, ir dainuoti – visur, kur tik galima pasireikšti. Politikas pagal profesijos prigimtį turi būti charizmatiškas, energingas, veiklus, tad šokiai pasitarnauja stengiantis pademonstruoti energiją, jei kitaip to nemoki išreikšti, jei esi ne Obama, ne Sarkozy, o vidutinio kalibro veikėjas. Tačiau ir tuo dar reikia mokėti pasinaudoti. Čia išskirtinis Viktoro Uspaskicho talentas. Štai anksčiau Seimo tinklalapyje buvo fiksuojama, kiek kas pasirodė TV laidose, o jo reitingai kildavo, net jei jis televizijos laidoje pašokdavo stepą.

Pakuotė norint parduoti prekę kartais sudaro net trečdalį kainos, o kad pilkuose lapeliuose būtų suvyniota išskirtinė prekė, retai būna. Čia taip pat savotiška pakuotė. Nesmerkiu politikų veržimosi į televizijas, bet norėčiau, kad jie dalyvautų tokiuose žaidimuose, kaip “Tūkstantmečio vaikai” ir panašiuose, o ne šoktų.

VEIDAS: O ką partijoms prognozuojate per artėjančius savivaldos rinkimus?

V.G.: Netiriame partijų populiarumo atskiruose regionuose, tačiau visos Lietuvos mastu nuo pavasario partijų seka nusistovėjo tokia: socialdemokratai po ilgo laiko tapo lyderiais, nors kaip opozicinė jėga nepasakyčiau, kad ypatingai pasireiškė – kažką pasiūlė, kiekvieną dieną kažko reikalavo. Manau, prie to prisidėjo ir konservatoriai: socialdemokratų populiarumas sutapo su privalomojo sveikatos draudimo įmokų pareikalavimu – daugelis žmonių buvo užgauti, kad jie neturi darbo, o dar yra apkraunami mokesčiais. Pomėgis didinti mokesčius ar dauginti jų rūšis – toks įvaizdis Tėvynės sąjungą nustūmė į ketvirtą poziciją, leidžiant ją aplenkti ir Darbo partijai, ir “Tvarkai bei teisingumui”.

VEIDAS: Ar manote, kad partijoms rimtą konkurenciją sudarys rinkimuose kandidatuosiantys ir nepartiniai kandidatai?

V.G.: Prisiminkime, kad prieš daugelį rinkimų atsirasdavo kas nors nauja – Artūras Paulauskas su Naująja sąjunga, V.Uspaskichas su Darbo, paskui Arūnas Valinskas su Tautos prisikėlimo partija. Galima daryti prielaidą, kad ir dabar yra vietos naujiems politikams, juo labiau kai politinėje scenoje tvyro ramybė, o būtent tokiame fone energingas charizmatiškas žmogus ar jų grupė gali padaryti labai daug. Jau pats žodis “partija” atstumia, tačiau neužtenka ir vien to, kad kandidatas nepartinis. Vis dėlto manau, kad ne partijų sąrašų žmonės turės šansų.

VEIDAS: “Veide” prieš pusantrų metų pareiškėte nuomonę, kad viena lietuvių pesimizmo priežasčių – kitoks nei Vakaruose kapitalizmas: be daug smulkiųjų verslininkų, kurie iš paskutiniųjų stengsis ir nei savęs iš darbo atleis, nei į užsienį pabėgs. Ar matote, kad kas keistųsi? Kokių įžvelgiate teigiamų ir neigiamų pokyčių?

V.G.: Man neatrodo, kad smulkiojo verslo srityje kas pagerėjo. Net atvirkščiai – nenustebčiau, jei dar ir grybavimą apmokestintų. Arba štai pernai metų pradžioje daug kalbėta apie pastatų renovavimą. Netenka daug to matyti – gal ne pro ten važiuoju į darbą? Nepastebėjau, kad Saulėlydžio komisija būtų ką iš esmės padariusi, nebent gal kokį mokslininką kur nugnybo. Giriamasi investicijų proveržiu, “Barclays” atėjimu, iniciatyvomis dėl saulės baterijų, bet nežinau, ar tai fundamentalios Lietuvos ekonomikos permainos.

Man neramu ir dėl Lietuvos įvaizdžio užsienyje. Prieš pusantrų metų prognozuota, kad dėl ekonominės padėties gali smarkiai padidėti nusikalstamumas, tačiau dabar pripažinta, jog prognozės nepasitvirtino, nes daug linkusiųjų nusikalsti išvažiavo į kitas šalis.

Į gerąją pusę, mano manymu, keičiasi žemės ūkis. Kiek teko tirti gyventojų, ūkininkų nuomonę, akivaizdu, kad ES pinigų padedamas ūkis darosi modernus. O ūkininkų turgeliai – ženklas, kaip išlaisvinama žmonių iniciatyva. Čia rimti, geri smulkiojo verslo pajudėjimai. Gerų tendencijų norėtųsi ir daugiau.