Mikroprognozių medicinoje girdėti bene kasdien, tačiau aktualios jos daugiausia tik sergančiajam ir jo artimiesiems. Iš tiesų, tai gana stabili sritis – numatyti, kad žmonės 2017-aisiais vis dar sirgs, didelio įžvalgumo nereikia. Deja, apie 18 tūkst. žmonių gresia išgirsti ir labai nemalonią vėžio diagnozę.

Gytis KAPSEVIČIUS

Apie onkologijos dabartį ir ateitį sutiko pasikalbėti chirurgas habil. med. dr. prof. Narimantas Evaldas Samalavičius, 2016 metais tapęs Tarptautinės universiteto kolorektinių chirurgų draugijos generaliniu direktoriumi.

– Kaip atrodo mūsų šalis lyginant su kitomis šalimis onkologinių ligų gydymo kontekste?

– Na, mums turbūt svarbiausia būtu palyginti save su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis. Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 18 tūkst. naujų vėžio atvejų, o šiandien gyvena netoli milijono žmonių, kuriuos vienaip ar kitaip palietė onkologinė liga. Skaičiai išties įspūdingi. Europos Sąjungoje Lietuva pagal sergamumą yra maždaug ties viduriu, o pagal mirštamumą nuo vėžio – antra nuo galo po Vengrijos. Tai išties nerimą keliantis skaičius. Neramu dėl to, kad kai kurių dažnų lokalizacijų vėžio gydymo rodikliai, pavyzdžiui, krūties ar plaučių vėžio, yra ypač blogi, ties apatine riba Europos Sąjungos mastu. Nedžiugina ir prostatos, skrandžio ar storosios žarnos vėžio gydymo rezultatai.

– Kartais svarstoma, kad didelį vėžinių ligų skaičių, palyginti su ankstesniais laikais, lemia pakitęs gyvenimo būdas – maistas, įvairios prietaisų bangos ir panašiai. Kiti mano, kad tai tobulesnių vėžio atpažinimo metodų rezultatas. Kaip yra iš tikrųjų, kokios priežastys daugiausia lemia sergamumo vėžiu didėjimą?

– Aš manau, kad įtaką daro daugelis su civilizacija susijusių veiksnių – įskaitant užterštumą. Dalis priežasčių iš tikrųjų gali būti kažkur šalia, bet mes to neįvertiname. Vien tik gyvenimo intensyvumas prieš 40–50 metų nebuvo toks kaip dabar.

Vėžys apskritai yra ekonomiškai išsivysčiusių Vakarų valstybių liga. Didžiausi sergamumo rodikliai būdingi Vakarų ir Šiaurės Europos, Šiaurės Amerikos ir Australijos bei Naujosios Zelandijos gyventojams. Besivystančiose šalyse sergamumas onkologinėmis ligomis gerokai mažesnis, mažiausi rodikliai nustatyti Afrikos šalyse, kur trumpiausia gyvenimo trukmė ir mirčių struktūroje dominuoja infekcinės ligos.

Didžiausias sergamumas vėžiu būdingas vyresnio amžiaus žmonėms, todėl bendrai sergamumas didėja ilgėjant vidutinei gyvenimo trukmei bei didėjant vyresnio amžiaus žmonių daliai populiacijoje. Sergamumo vėžiu didėjimas Lietuvoje taip pat susijęs su populiacijos senėjimu. Įtakos sergamumo didėjimui turi ir rizikos veiksnių paplitimo pokyčiai. Pavyzdžiui, antsvoris, nutukimas, mažas fizinis aktyvumas susiję su kai kurių lokalizacijų vėžio rizikos padidėjimu. Didėjant šių rizikos veiksnių paplitimui tarp šalies gyventojų sergamumas populiacijoje auga.

Diagnostika taip pat neabejotinai patobulėjo: dabar yra tokių priemonių, kaip kompiuterinė tomografija, branduolių magnetinis rezonansas, pozitronų emisijos tomografija ir kitų. Kai ko iš šiandien atrodančių kasdieninių diagnostikos metodų sovietmečiu net neturėjome, o kai kurių nebuvo apskritai. Todėl tai tiesa – diagnostika dabar daug geresnė ir galima išsiaiškinti daugiau ankstyvesnių susirgimų.

Vis dėlto vėžys yra daugiakomponentė liga, dažnai negalima išskirti vieno vienintelio konkretaus veiksnio, ją lemia daugelio priežasčių visuma.

– Ar galime prognozuoti, kad vėžiu sergančių žmonių daugės?

– Vienareikšmiškai atsakyti, kad jų Lietuvoje daugės, negalima, nes mažėja mūsų populiacija. Manau, kad susirgimų vėžiu daugės, bet jų negali padaugėti katastrofiškai, kai mažėja gyventojų: dalis išvykstančių žmonių susirgs onkologinėmis ligomis, bet tikėtina, jog gydymas bus taikomas kitur. Jei situacija būtų stabili, susirgimų neabejotinai daugėtų.

– Onkologija nuėjo ilgą kelią tobulindama gydymo būdus. Kokios pačios naujausios priemonės vėžiui įveikti?

– Nuolat atsiranda naujų chemoterapinių ar biologinės terapijos preparatų, kurių tiek spektras, tiek indikacijos įvairiose srityse didėja. Tobulėja spindulinės terapijos technika, galimybės per trumpesnį galimą laiką ir kuo tiksliau realizuoti šio puikaus gydymo metodo poveikį vėžiniam procesui, taip pat plečiasi ir būdai šį poveikį suteikti. Chirurgija žengia mažai invazinės chirurgijos kryptimi: onkologijoje vis daugiau vietos turi robotinė chirurgija, tobulėja ir vystosi laparoskopinė chirurgija, netgi intervencijos per natūralias organizmo angas. Vis dažniau taikomos įvairios kitos vėžį sunaikinti 
 įgalinančios priemonės – šaltis, radijo dažnio bangos, šiluma, ultragarso bangos. Visa tai leidžia tobuliau gydyti vėžį, su kuo mažesniu šalutiniu poveikiu, užtikrinant vėžiu sergančio ligonio gyvenimo kokybę, išgydant jį ar pailginant jo gyvenimo trukmę.

Reikėtų pabrėžti, kad šiandieninėje onkologijoje negalimi labai spartūs žingsniai ar atradimai, kurie greitai ir kardinaliai pakeistų vėžio diagnostiką ar gydymą, – visai kitaip, nei buvo prieš šimtą ir daugiau metų, kai nauja drąsi idėja ar atradimas tuoj pat galėjo pakeisti iki tol buvusį kitokį požiūrį.

Bet kokia atskira onkologinė liga yra savita. Tad kai kartais žiniasklaidoje pasirodo naujiena, jog kažkur esą atrastas vaistas nuo vėžio, – tai tiesiog neįmanoma, nes vėžinės ligos labai skirtingos. Antra priežastis yra ta, kad šiandieninė medicina, prieš įdiegdama naujovę, ieško įrodymais pagrįstų medicinos duomenų. Tai reiškia kad vienas ar kitas metodas turi būti pakankamai išbandytas, sulaukta jo rezultatų prieš siūlant naudoti plačiai. Taip prabėga nemažai metų.

– Dabar turime bent keletą vėžio prevencijos programų, kurios leidžia aptikti ligą ankstyvose stadijose. Ar turėtume dar labiau plėsti prevencines priemones?

– Matote, jau ir dabar turime daugiau programų, nei rekomenduoja Europos Sąjunga. ES rekomenduoja vykdyti krūties, gimdos kaklelio ir storosios žarnos vėžio patikros programas. Ankstyvos prostatos vėžio diagnostikos programa taikoma tik pas mus, kitos šalys jos neturi. Manau, kad tai gerai, bet yra įvairių šios programos aspektų: prostatos vėžys – lėtai besivystanti liga, ankstyva diagnostika reiškia, kad gydome daugiau pacientų, o kartu ir pats gydymas turi tam tikrą komplikacijų skaičių. Todėl prostatos vėžio ankstyvos diagnostikos programoje yra ir svarstytinų klausimų. Žinoma, jei mes ją pradėjome, turėtume tęsti, galbūt šiek tiek optimizavę, bet manau, kad tai svarbu.

Tačiau iš principo visoms vėžio formoms programų nepritaikysime, nes vėžinių ligų yra labai daug ir jos skirtingos, todėl tai ne tik neapsimokėtų ekonomiškai, bet ir nepasiteisintų. Greičiau reikėtų gerinti situaciją šalinant vėžį sukeliančius veiksnius, kas, žinoma, yra labai sudėtinga. Tiesa, dalį vėžinių ligų šiandien galime identifikuoti iš anksto, jei tai lemia genetiniai veiksniai ir paveldimumas.

– Nepaisant to, egzistuoja kai kurių aiškiai išreikštų pavojų, tokių kaip rūkymas. 2015 m. Pasaulio sveikatos organizacija paskelbė, kad vėžio riziką didina ir apdorotos mėsos produktai. Tačiau tai yra kasdienis žmonių gyvenimas – apie rūkymo žalą tikriausiai žino net ir kiekvienas rūkantis, o raginimas atsisakyti mėsos apskritai kai kam sukelia atmetimo reakciją. Žmonės, nesusidūrę su tokiomis ligomis, apie riziką jomis susirgti didinančius pavojus negalvoja. Ar tai įmanoma pakeisti?

– Žiniasklaidoje galėtų būti daugiau kalbama apie sveiko gyvenimo naudą, kad sveikas žmogus potencialiai yra ilgaamžis žmogus ir gali pasidžiaugti visais savo gyvenimo etapais – vaikyste, jaunyste, branda ir netgi pensiniu amžiumi. Jeigu sulauki pensinio amžiaus ir tavo sveikata yra bloga, pagrindinis užsiėmimas būna vaikščioti į polikliniką ir gerti vaistus, taigi gyvenimas tampa apgailėtinas. Tačiau jei tokių metų, kai tu jau laisvas, gali daugiau laiko skirti sau, esi dar ir sveikas, o, ačiū Dievui, tokių žmonių iš tiesų yra, gali pasidžiaugti ir šiuo gyvenimo etapu, jo nebijoti.

Aš pastebėjau, kad jauni žmonės dabar kreipia daugiau dėmesio į sveikatą, visuomenėje didėja supratimas, kad sveikas žmogus yra socialiai aktyvus. Toks žmogus gali susikurti geresnį gyvenimą, karjerą, daugiau uždirbti, ir tai skatina daugiau žmonių rinktis sveiką gyvenimo būdą. Nes jei tu sveikas šiandien, daugiau šansų, kad būsi sveikas ir po 20 metų, o jei sirgsi ligomis, jos tave temps ne tik fiziškai, bet ir socialiai, kris tavo produktyvumas ir panašiai.

– Vienos dažniausiai žiniasklaidoje pasirodančių istorijų apie vėžį – konkretaus asmens istorija, lydima pasakojimo apie tai, kad galimybių išgyti gali suteikti tik užsienio specialistai, ir prašymo paaukoti brangiam gydymui svetur. Dažnai jos sukelia neigiamą visuomenės reakciją ir kelia klausimą, kodėl valstybė negali pasirūpinti visais sergančiaisiais vėžiu.

– Manyčiau, kad pagal mūsų finansines galias Lietuvos medicina tikrai nebloga, tačiau mes negalime turėti tokių pajėgumų kaip, tarkime, vokiečiai – jie yra ant aukštesnio laiptelio. Tada kaip ir suprantama, kad kai kurie dalykai mus pasiekia vėliau. Taip pat nereikia pamiršti, kad vėžio gydymas kainuoja vis brangiau. Brangsta kiekvieno paciento gydymas, daugėja pacientų, todėl didėja sąnaudos. Be to, onkologija nėra vienintelė medicinos sritis, pavyzdžiui, daugeliui pacientų aktualios kraujagyslių problemos ir ligos, toje srityje irgi nuolat atsiranda naujovių. Kitaip tariant, susidaro uždaras ratas: tu gali padaryti daugiau, bet tai kainuos brangiau. Paprastai kiekvienas modernesnis sprendimas bus brangesnis. Idealiame pasaulyje, žinoma, valstybė turėtų apmokėti gydymą, bet iš kitos pusės, kartais reikia žiūrėti ir realiai.

– Ar dabartinė šalies sveikatos apsaugos sistema apskritai palanki vėžiu sergantiems žmonėms ir ką būtų galima gerinti?

– Šiandieninė sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje evoliucionuoja ir teikia vilčių. Bet kalbant apie bet kurios šalies sveikatos apsaugos sistemą reikia paminėti, kad visur susiduriama su sunkumais. Net Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur sveikatos apsaugos finansavimas milžiniškas, o mes orientuojamės į šios šalies standartus, deja, skirtumas tarp pagalbos, kurią vėžiu sergantis ligonis gali gauti pasaulyje garsiausiose klinikose ar regioniniuose centruose, yra akivaizdus. Jungtinė Karalystė iš sveikatos apsaugos sistemos krizės neišbrenda jau daug metų. Ir tai šalys, kurių ekonominė galia visai kitokia nei Lietuvos. Tai tik rodo šios srities subtilumą.

Taip pat ir Lietuvos onkologijoje, be jos privalumų, esama ir spragų. Pradėti reikėtų nuo jau minėtų krūties, gimdos kaklelio, storosios žarnos ir prostatos vėžio patikros programų. Nors skiriamas milžiniškas ir išties gana adekvatus finansavimas iš ligonių kasų, iki šiol jos vyksta be tinkamo medicininio koordinavimo. Tai daro ženklią įtaką galimai naudai, o jų svarba didžiulė – juk vieni svarbiausių ir kertinių akmenų onkologijoje yra vėžio prevencija ir ankstyva diagnostika. Pastaroji suteikia daug didesnę tikimybę išgydyti vėžį, ir su kur kas mažesniais kaštais visuomenei.

Vėžio registravimas – būtinas komponentas vėžio kontrolės srityje, nes tik su jo pagalba galime matyti mūsų pastangų kovoti su vėžiu sėkmingumą ir evoliuciją. Ir net sunku patikėti ir sunku suvokti priežastį, kodėl Lietuvos vėžio registras vos ne 20 metų laukė savo įteisinimo, įvykusio tik 2016 m., ir buvo praktiškai atsidūręs prie gilios krizė ribos. Dar iki šiol stokojame daugelio duomenų apie vėžio gydymo rezultatus Lietuvoje (išgyvenamumą).

Vėžio diagnostikos ir gydymo galimybės tretinio lygio Lietuvos įstaigose yra išties neblogos, ypač turint omenyje mūsų šalies ekonominį potencialą. Vėžiu sergantis ligonis turi būti pradėtas gydyti po vadinamojo daugiadisciplinio aptarimo, o tai kartu reiškia ir tai, kad turi būti gydomas įstaigoje, teikiančioje visavertę onkologinę pagalbą. Deja, dalis pacientų dar patenka į bendro profilio gydymo įstaigas pirminės pagalbos, o tai neretai neigiamai paveikia galutinį gydymo rezultatą. Tad didesnis onkologinių ligonių koncentravimas tam skirtose tretinio lygio įstaigose būtinas norint matyti gerėjančius gydymo rezultatus.

Kitas svarbus aspektas – onkologinio ligonio sekimas po gydymo, bendros visoje šalyje diagnostikos ir gydymo gairės. Dabar tai yra atskirų gydymo įstaigų reikalas, o sekimas dažniausiai gula ant šeimos gydytojo, kuriam neretai pritrūksta ir laiko, ir kompetencijos, pečių. Onkologinės pagalbos sistema, taikyta prieš 25-erius ir daugiau metų, gal ir nebuvo tobula, bet turėjo puikų sisteminės kontrolės pamatą. Sugriovę buvusią sistemą nesukūrėme naujos. Pavyzdžiui, tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva būtų natūralu matyti centrinę įstaigą, kuri užtikrintų vėžio kontrolę. Toks tarsi turėtų būti Nacionalinio vėžio instituto vaidmuo, bet, deja, jis toks nėra.

– Pasikeitus valdančiosioms partijoms praktiškai visuomet laukiama reformų, ne išimtis ir ši, nauja Seimo kadencija. Kaip manote, kokius pokyčius sveikatos apsaugos srityje apskritai reikėtų įgyvendinti?

– Na, į šį klausimą, ko gero, reikėtų palikti atsakyti mūsų naujajai Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybei. Bet keletą aspektų būtinai norėčiau paminėti. Pirmas ir pagrindinis tikslas turėtų būti vienodas sveikatos paslaugų prieinamumas visiems sergantiesiems Lietuvoje. Juk išties turime puikių aukšto lygio tretinių gydymo įstaigų, daug šiuolaikinės įrangos, didžiules diagnostikos ir gydymo galimybes bei daug puikių specialistų. Tačiau tiems, kuriems tokia pagalba reikalinga, ten patekti nėra lengva. Tai iš dalies siejasi su specializuotos pagalbos trūkumu regionuose, ją reikėtų sustiprinti.

Nemaža problema ir jaunų specialistų nutekėjimas į užsienį. Tai mums, be abejo, žalinga, nes parengti jauną specialistą kainuoja daug. Sveikatos apsaugos biudžetas, žinoma, nėra beribis, tad planuojant finansines investicijas turėtų būti skrupulingai žiūrima, kur to šiandien labiausiai reikia ir kur įdėti ekonominiai kaštai galėtų duoti didžiausią reikalingą efektą.

Jei kalbame apie įvairių naujų sveikatos paslaugų atsiradimą, norėtųsi, kad tai, kas prieinama sergančiajam pirmaujančiose Europos Sąjungos šalyse, jau šiandien būtų prieinama ir mūsų šalies gyventojui. Tam reikalingas didesnis ligonių kasų lankstumas, kuris, žinoma, siejasi ir su jų galimybių didėjimu.