Lietuviškų suvenyrų rinka apimta stagnacijos – metai iš metų siūlomi tie patys senamadiški dirbiniai jau ima atsibosti ne tik lietuviui, bet ir įnoringam Vakarų turistui.

Lenkiškų suvenyrų siūlančios interneto parduotuvės mirga nuo raginimų įsigyti suvenyrų, skirtų 600 metų Žalgirio mūšio jubiliejui paminėti – marškinėlių su Jano Mateikos garsiojo paveikslo “Žalgirio mūšis” reprodukcija, šachmatų lentų su figūrėlėmis, papuoštomis detalia abiejų priešininkų kariuomenių apranga, ant šilko tapytų J.Mateikos reprodukcijų, kuriose matyti į mūšį besiveržiantis Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis. Lenkiškų suvenyrų rinka lanksti, tad menininkai ir prekybininkai nepraleidžia progos paminėti svarbesnių jubiliejų.

Į progas nereaguoja

Lietuvos suvenyrų parduotuvėse Žalgirio mūšio jubiliejui skirtų dovanėlių nėra. Suvenyrus gaminančių bendrovių “Epigonė” ir “Suvena” direktorius Ernestas Paulauskas tvirtino, kad šioms jubiliejinėms metinėms atminti skirtų suvenyrų gaminti neketina, nes nėra paklausos.

“Lenkijoje Žalgirio mūšis garsesnis, ten turizmas gerai išplėtotas, todėl Lenkijoje galima neblogai verstis, išnaudojant šią progą. Lietuvoje jokio susidomėjimo jubiliejumi nėra, todėl didelės suvenyrų paklausos nebūtų. Gaminti suvenyrai su Lietuvos tūkstantmečio ženklu nebuvo populiarūs”, – tvirtino E.Paulauskas. Pasak vadovo, pagrindinis Lietuvos tūkstantmečiui skirtų suvenyrų pirkėjas buvo Prezidentūra, o per parduotuves platintus suvenyrus žmonės pirko vangiai.

E.Paulauskui antrina “Lino ir gintaro studijos” vadybininkė Miglė Lukošiūnienė. “Lietuvis retai paprašo suvenyro, skirto konkrečiai progai paminėti, o užsieniečiams svarbu, kad suvenyras atspindėtų Lietuvą, Vilnių, jiems mažai rūpi, ar švenčiame tūkstantmetį, ar penkių šimtų metų jubiliejų”, – kodėl vargiai šiemet rasime proginių suvenyrų, aiškino M.Lukošiūnienė.

Vangi lietuviškų suvenyrų rinka nereaguoja į jokias progas, tad ieškant dovanėlių užsienyje gyvenantiems draugams vėl tenka dairytis į kičinius namelius-žvakides, pabodusias lino staltieses, juostas, molinius niekučius, gintaro papuošalus ir dirbinius. Daugumoje parduotuvių išdėliotos tos pačios prekės, o originalių suvenyrų – vos vienas kitas. E.Paulauskas ginasi, kad nėra turistų, todėl suvenyrų parduotuvės nenori eksperimentuoti.

Liūdniausia, kad net specializuotose suvenyrų parduotuvėse miestų senamiesčiuose vis dar galima rasti rusiškų matrioškų, snieguolių ir senių šalčių. Kokią žinią platindami tokius suvenyrus siunčiame užsieniečiams?

Šiaurės šalyse į suvenyrus žiūrima rimtai

Lietuvos liaudies kultūros centro Tautodailės poskyrio vadovė Teresė Jurkuvienė mano, kad Lietuvoje suvenyrų asortimentas visuomet buvo prastas. “Šis žanras reikalauja nebrangaus, bet įsimenančio, vertingo, kultūrą ar šalį atspindinčio daikto. Tokių mums visą laiką trūko. Kai kolega lenkas paprašė medinio žaisliuko, turinčio nacionalinio kvapo, aš jo taip ir neradau”, – pamena specialistė.

Su tokiais pat rūpesčiais susidūrė ir verslininkas, fotografijų knygos “Neregėta Lietuva” autorius Marius Jovaiša, bandęs įgyvendinti bičiulių iš Kubos prašymą atvežti magnetukų ir lėkštučių su šalies vaizdais.

“Manau, kad Lietuvoje labai neišplėtota suvenyrų rinka, o patys suvenyrai neestetiškai pagaminti. Užtenka pašokti iki Helsinkio oro uosto ir pamatysi, koks ten platus asortimentas – raktukai, magnetukai. Be to, kitą dieną toks magnetukas neatsiklijuos”, – sakė lietuviškais suvenyrais nusivylęs verslininkas, dažniausiai į užsienį vežantis savo knygas.
Pašnekovai sutaria, kad lietuviški suvenyrai nepatrauklūs, į juos įsismelkę daug kičo. T.Jurkuvienės nuomone, taip yra dėl to, kad Lietuvoje nedaug žmonių išmano savas tradicijas. Be to, į Lietuvą simbolizuojančių suvenyrų gamybą nežiūrima rimtai.

“Šiaurės šalys į suvenyrų gamybą daug investuoja. Pavyzdžiui, liaudies meistrų draugija, padedama valstybės ar kokio viešbučio tinklo, samdo ekspertus, gerai išmanančius senąją dailę, tradicijas, istoriją, kviečia rinkodaros specialistus, kurie tiria, kas perkama pasaulyje. Lietuvoje to nėra”, – aiškino specialistė.

Suvenyrų parduotuvės Kaune savininkas Zenonas Šalna pritaria, kad, palyginti su Vakarų šalimis, Lietuvoje suvenyrų pasirinkimas prastas, o senoviškas lietuvių požiūris į juos vakariečiams nepatrauklus.

“Mes esame įsitikinę, kad lietuviškas suvenyras – gintaras ir rūpintojėlis, bet taip toli gražu nėra. Mūsų tautinės juostos, drožyba neatitinka suvenyro etalono, vakariečiui ji sunkiai suprantama. Turistui reikia patrauklaus suvenyro. Pavyzdžiui, užrašas “Hmm Lietuva… O kur ji yra?” patraukia dėmesį, o “600 metų Žalgirio mūšiui” neturi šarmo”, – mano Z.Šalna.

T.Jurkuvienė kritikuoja, kad lino gaminiai lietuviškų suvenyrų parduotuvėse dažniausiai primena sovietmečiu austus dailės kombinate. Tautodailininkė baisisi ant pagaliuko užmautomis lėlytėmis su tautiniais kostiumais.

Įdomių dirbinių idėjų pašnekovai pažeria daug. T.Jurkuvienės nuomone, tradiciškai lietuviai drožinėjo medį, tad galėtų būti daugiau sukurta drožinėtų medinių daiktų – šaukštų, žaisliukų, riešutų spaustukų. “Galėtume tradicinių kvapelių išspausti iš tekstilės gaminių. Laukčiau modernių rankinių, kuprinyčių, megztukų, pirštinių”, – svarstė specialistė.

M.Jovaiša mano, kad suvenyrų gamintojai galėtų išnaudoti baltų civilizacijos istoriją. “Turime galingą baltų civilizaciją, kuri penkis tūkstančius metų gyvuoja, išlaikė seniausią indoeuropiečių kalbą, tačiau neturime praktiškai jokių tai atspindinčių suvenyrų”, – stebisi verslininkas.

Svarbiausia, kad suvenyras būtų originalus ir išskirtinis, primintų šalį, būtų nelabai brangus, pakankamai meniškas, pageidautina funkcionalus ir transportabilus, t.y. daiktą būtų patogu vežti, jis nedūžtų, nelūžtų.