Dėl futbolo čempionato ir laidotuvių sukelto šurmulio mažai pastebėtas praėjo valstybei itin svarbus įvykis – kontrabandininkai pradėjo šaudyti į pasieniečius. Per du nepriklausomos Lietuvos gyvavimo dešimtmečius nieko panašaus nėra buvę.

Taip, kova tarp sieną saugančių pareigūnų ir spirito bei cigarečių nešėjų bei vežėjų vyko visados. Tačiau ta kova turėjo tam tikras nerašytas taisykles ir labiau priminė gudrumo, apsukrumo bei įgūdžių lenktynėse su kliūtimis varžybas. Pasieniečiams svarbiausia buvo nepastebėtiems surengti pasalą ir taip išdėstyti slapukus, kad nudrengtais “pasatais” ir “subaru” sprunkantys kontrabandininkai neturėtų kur dėtis. O kontrabandininkams buvo svarbiausia taip išdėstyti savus žvalgus, kad pasieniečių rengiama pasala būtų aptikta dar esant parengimo stadijai, ir turėti tokių vairuotojų, kurie sugebėtų važiuoti nepaisydami kelmų, krūmų ir griovių. Pasitaikydavo, kad kontrabandos vežėjas savo automobiliu taranuodavo pasieniečių automobilį, bet tai būdavo veikiau azarto ir nevilties padiktuotas veiksmas nei sąmoningas išankstinis ketinimas nužudyti pareigūną. Juk kontrabandos, kaip ir kiekvieno, tegu nusikalstamo, verslo, tikslas – gauti kuo didesnį pelną mažiausiomis sąnaudomis, o ne skaičiuoti pergales kovojant su pasieniečiais.

Trečiadienį ties Paleičių kaimu įvykęs kontrabandininkų ir pasieniečių susišaudymas, per kurį du pareigūnai buvo sunkiai sužeisti, o vienas iš kontrabandininkų nušautas, žymi naują sienos apsaugos etapą. Tai, kad kontrabandininkas su savimi turėjo šaunamąjį ginklą ir nedvejodamas panaudojo jį prieš pasieniečius, rodo, kad jis: a) buvo iš anksto pasirengęs žudyti pareigūnus; b) buvo įsitikinęs, kad turi pakankamai tvirtą “stogą”, galintį pridengti sėkmės atveju. Tai – jau nebe varžybos ar kova. Tai – atviras karas, kuriame gali būti tik vienas nugalėtojas.

Simboliška, kad atviri karo veiksmai pasienyje prasidėjo praėjus vos savaitei po prezidentės pareiškimo, jog į kontrabandininkų paskelbtą karą valstybei reikia atsakyti ne mažiau ryžtingomis priemonėmis. Tai tarsi atviras iššūkis Lietuvos valstybei ir visai jos teisėtvarkos sistemai: “Žiūrėkite, mes nieko nebijome, nieko jūs mums nepadarysite”. Toks kontrabandininkų įžūlumas negimė tuščioje vietoje. Dešimtmetį, jei ne ilgiau, Lietuvos valstybė taikstosi su suverenia kontrabandininkų kunigaikštyste Pagėgiuose, kurios įtaka apėmė ne tik vietos savivaldą, bet ir Seimą, o prieš kurį laiką, kaip matėme, buvo apėmusi ir Prezidentūrą.

Taip pat simboliška, kad šaudyti kontrabandininkai pradėjo į pasieniečius, o ne į muitininkus, nors vieša paslaptis, kad iki 90 proc. kontrabandos į Lietuvą įvežama per muitinės postus. Tiesiog pasieniečiai su jais dar kovoja, o muitinė jau seniai tapo patikima kontrabandininkų sąjungininke.