Jei ne tėvų užsispyrimas sūnų išauginti ne amerikiečiu, o lietuviu, dokumentinio filmo „Kita svajonių komanda“ režisierius Marius Markevičius tikrai nebūtų jo sukūręs.

Apie už Atlanto gyvenantį 36-erių metų lietuvį Marių Markevičių, gimusį JAV išeivių šeimoje Santa Monikoje (Kalifornijos valstija), iki šio rudens Lietuvoje nežinojo beveik niekas. Bet štai jis atvyksta į savo tėvų gimtąją šalį, kurioje iki tol lankėsi tik keletą kartų, pristatyti debiutinio režisūrinio darbo – dokumentinio filmo, ir kone akimirksniu tampa žvaigžde.
Į premjerą Vilniuje susirenka politikos, krepšinio, verslo ir meno elitas. Premjeras Andrius Kubilius ateina pasipuošęs firminiais filmo marškinėliais su ant krepšinio lanko pakibusiu skeletu: panašiais į tuos, kuriais Lietuvos krepšininkus prieš 1992-ųjų Barselonos olimpiadą aprūpino legendinė amerikiečių roko grupė „Grateful Dead“. Prezidentas Valdas Adamkus seanso metu susigraudina, vėliau „Kitą svajonių komandą“ pavadina svajonių filmu. Legendiniai krepšininkai Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis prisipažįsta, kad žiūrint jiems šiurpo oda. Po premjeros šeši šimtai žiūrovų atsistoję plojo apstulbusiam M.Markevičiui apie dešimt minučių. Šitokio sutikimo Lietuvoje jis nieku gyvu nesitikėjo.
Premjerinį savaitgalį „Kita svajonių komanda“ surinko per 114 tūkst. Lt pajamų ir tapo sėkmingiausiai startavusiu dokumentiniu filmu nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Dabar lietuviui linkima tą patį pasiekti ir JAV: šiuo metu filmas rodomas ne tik Vilniuje, bet ir Niujorke bei Los Andžele, vėliau juosta pasieks kitų miestų kino sales.

Papuošė marškinėliais 115 Slavikų kaimo vaikų

Pirmoji kalba, kurios Marius išmoko, buvo lietuvių, nors Santa Monikoje 1976 m. rugsėjo 3 d. gimęs būsimasis režisierius apie kažkur neįsivaizduojamai toli esančią Lietuvą pirmiausia sužinojo tik iš savo tėvų Albino ir Vitos Markevičių pasakojimų. Jis iki šiol neblogai kalba lietuviškai, tiesa, su amerikietišku akcentu.
Įpratinti vaiką namie kalbėti lietuviškai, nors su draugais, mokykloje ir kitur bendraujama angliškai, tėvams yra tikras iššūkis. Tad ir lietuvių išeiviams Albinui ir Vitai Markevičiams, iš represijų siaubiamos Lietuvos į Vakarus pasitraukusiems 1944 m., teko pasitelkti geležinę valią, kad abu jų vaikai – pirmagimė dukra Zina ir jaunėlis Marius – išmoktų lietuvių kalbą.
„Los Andžele lankiau šeštadieninę lietuvių mokyklą. Tiesą sakant, ėjau ten nenoromis: užuot ir savaitgalį mokęsis lietuvių kalbos, istorijos, tautinių šokių bei kitų dalykų, mieliau būčiau leidęs laiką su draugais, žaidęs krepšinį ar futbolą“,  – dabar prisipažįsta M.Markevičius.
Bet tėvų pastangos nenuėjo perniek. Jie ne tik išmokė sūnų ir dukrą kalbėti lietuviškai, bet ir įskiepijo pagarbą dar nepažintai Lietuvai, šalies istorijai, tradicijoms. M.Markevičius amerikiečiams, kurie paprastai nesugeba ištarti jo pavardės, visada pabrėžia, kad yra šimtaprocentinis lietuvis, tik gimęs Amerikoje. Taip įsiplieskė ir didžioji jo meilė Lietuvos krepšiniui, padėjusi pamatus būsimam filmui.
Žinant, kokie dideli Lietuvos patriotai yra režisieriaus tėvai, visa tai nė kiek nestebina. M.Markevičiaus tėvas, Kalifornijoje besiverčiantis nekilnojamuoju turtu, lig šiol palaiko ryšius su gimtojo Šakių krašto bendruomene, jau keliolika metų remia Šakių rajono Slavikų kaimo pagrindinę mokyklą. Lietuvoje jis žinomas pirmiausia kaip filantropas.
Tėvo prašomas M.Markevičius su seserimi rugsėjį lankėsi Šakių rajone – susitiko su Slavikų mokyklos mokiniais ir mokytojais, nukako į sodybą už dviejų kilometrų esančiame Žiūrių kaime, kurioje kadaise gyveno režisieriaus tėvas. Šią sodybą jau be išlikusių pastatų, atsidėkodama už ilgametę paramą, prižiūri Slavikų mokyklos bendruomenė. „Įrengėme suolelius, gėlių pasodiname. Graži vieta, kitoje pusėje pušynas“, – pasakoja mokyklos direktorius Juozas Rakickas.
Jis su Markevičių šeima bendrauja jau daugiau nei dešimtmetį. „Išeivis A.Markevičius – vienas didžiausių mūsų rėmėjų: padėjo mums įrengti kompiuterių klasę, prisideda prie mokyklos atnaujinimo“, – teigia J.Rakickas.
Ne tuščiomis į Šakių rajoną atvyko ir „Kitos svajonių komandos“ režisierius: kiekvienam mokiniui – o jų mokykloje daugiau nei šimtas – jis įteikė po marškinėlius su legendiniu 1992-ųjų olimpiados skeletu. Mokiniai, net ir patys mažiausi, kuriems marškinėliai buvo gerokai per dideli, nedelsdami jais apsirengė, kiti dar keletą dienų taip pasipuošę vaikščiojo į pamokas.
Mokiniai režisierių apibėrė klausimais apie filmą, parodė koncertinę programą. Kaimo vaikai dar nebuvo matę filmo, bet jo kūrėją sutiko ir išlydėjo kaip tikrą žvaigždę. Direktorius J.Rakickas paprašė vaikų saugoti marškinėlius: “Kai važiuos į kokias nors sporto varžybas mokyklos vardu žaisti, galės pasipuošti – būsim labai gražūs.“
Beje, mums pavyko sužinoti, kad premjeras A.Kubilius vilkėdamas šiais marškinėliais į filmo premjerą atėjo neatsitiktinai. Pasirodo, premjeras su Lietuvos išeivių Markevičių šeima bendrauja jau daug metų. 2001 m. A.Kubilius su žmona porą savaičių netgi viešėjo Markevičių namuose Santa Monikoje, kur buvo labai svetingai sutikti. Na, o rugsėjį, „Kitos svajonių komandos“ premjeros Lietuvoje metu, Vyriausybės vadovo namuose buvo apsistojusi režisieriaus sesuo Zina.
Pasak A.Kubiliaus, režisieriaus tėvas puikiai pažįstamas ir su profesoriumi Vytautu Landsbergiu, rašytoju Kaziu Saja. „Tikras doras Lietuvos patriotas“, – taip apie režisieriaus tėvą atsiliepia ministras pirmininkas. Beje, būtent premjero žmona Rasa Kubilienė prieš keletą metų supažindino filmą ėmusį kurti Markevičių sūnų su krepšininku Š.Marčiulioniu, tapusiu filmo herojumi ir rėmėju, kitais svarbiais asmenimis.
Premjeras filmą „Kita svajonių komanda“ matė jau net du kartus. Sako esąs sužavėtas: „Įspūdis – didžiulis. Ir juokas, ir ašaros, įtampa, jaudulys ir pasididžiavimas – viskas kartu. Atmintis atgaivina daugybę tiesioginių prisiminimų, įvykių iš tų laikų: ir krepšinio, ir Sąjūdžio. Man Mariaus filmas yra labai stiprus mūsų šiuolaikinės istorijos ir didžiulio azarto mišinys. Ir labai geras būdas pristatyti Lietuvą pasaulyje. Tiesiog puikus filmas“, – giria Vyriausybės vadovas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.