LVCA

„Gal jūs – vietinis, kulautuviškis? Ne? Gaila“, – su kolega fotografu Aliumi Koroliovu blaškomės po Kulautuvos idilę, bandydami užčiuopti, kiek joje likę garsiojo smetoniško kurorto dvasios. Anuomet čia kasdien iš keturių atpūškuojančių garlaivių išlipdavo minios laikinosios sostinės ponų ir ponių su vaikais, kurie pasklisdavo kas tiesiai maudynių į pliažą, įrengtą pagal Čikagos pavyzdį, kas neatsispirdavo žydų krautuvėlėje nusipirkti ką tik iš Nemuno ištrauktos žuvies, užkąsti užkandinėje ar prisėsti pasmaližiauti kavinėje, kas skubėjo į išsinuomotas vilas, jei, žinoma, neturėjo savų. O savų čia turėjo ir Kauno operos primadonos, ir laikinosios sostinės politikai, ir užsienio ambasadoriai.

Aušra LĖKA

Miestelį prie Nemuno pagal poilsiautojų skaičių 1936 m. lenkė tik Palanga. Net sovietų okupacijos metais čia buvo trauka, nes veikė sanatorijos, pionierių stovykla. Dabar į Kulautuvą visi keliai veda tik vienąkart per metus – per šiemet jau 15-ąjį bardų festivalį „Akacijų alėja“.

Iki jo likus pusdieniui kulautuviškiai saugiu atstumu nuo išorinio pasaulio, kad niekas nesikėsintų į jų privačią erdvę, ant tobulai trumpos vejos jau dūmijo kepsnines, nuo kurių vis tekdavo atsitraukti pakštelėti į žandą atvykstantiems vis naujiems svečiams. „Akacijų alėja“ šiuolaikinei Kulautuvai – lyg atlaidai užkampio bažnytkaimyje, į kurį suguža ne tik iš gretimų kaimelių, bet giminės bei draugai suvažiuoja ir iš toliau.

Tiesa, atsiprašau už palyginimą su atlaidais – Kulautuvai jis jautrus: kažkoks veikėjas, neva gavęs tokį paliepimą iš dangaus, prieš trejus metus supleškino medinę Kulautuvos Švč. Mergelės Marijos bažnyčią. Tad, nors visi sako, kad Kulautuva – rojus (bent jau tas 364 dienas, kai nevyksta „Akacijų alėja“, čia ramybė, paukšteliai čiulba, oras prisodrintas pušų aromato, nebent kulautuviškių uoliai stumdomų vejapjovių garsas nedera prie įsivaizduojamų rojaus garsų), bet be Dievo namų.

Rojus tik išrinktiesiems. Arba kažkelintos kartos kulautuviškiams, arba tikrai turtingiems žmonėms, nes sklypo su kukliu nameliu kaina, pasak Kulautuvos seniūnės Eglės Valiauskienės, čia prasideda nuo pusės milijono, skaičiuojant litais.

Kulautuva, vos 20 minučių nuo Kauno, 20 km Vilkijos kryptimi, –  tampa turtingų kauniečių miegamuoju rajonu. Bet miestelio ambicijos didesnės: Kulautuva nori susigrąžinti smetoniško kurorto šlovę.

Reprezentacinis, išlepinto skonio turistams

„Gulbių kurortas”, „žydų Palestina”, „tyriausio oro“ vasarvietė – kokiais tik vardais anuomet nebuvo reiškiamas susižavėjimas Kulautuva. „Kulautuva konkurentas užsienių kurortams“  –  skelbė „Mūsų Rytojaus“ antraštė 1936 metais. Kulautuviškis istorijos mokytojas Mykolas Fedaravičius pasakoja, kad dar Pirmojo pasaulinio karo metais kaizerinei Vokietijai okupavus Lietuvą, vokiečių kurortologai, ištyrę Kulautuvos bioklimatines savybes, teigė, kad jos miškas ir vandens šaltiniai turi daug gydomųjų savybių, o jos miško medžiai išskiria daug ozono, tad čia nutarta kurti pirmos klasės kurortą.

Pirmieji vasarnamiai ir ėmė kilti dar Pirmojo pasaulinio karo metais.  Kaunui tapus laikinąja sostine, jų sparčiai daugėjo. Pirmieji prasti mediniai vasarnamiai kilo Nemuno potvynių semtame pakrantės ruože. Manoma, kad jų savininkai, daugiausia – žydai, vasarnamius apdrausdavo, o potvyniui juos nuplovus už gautus pinigus statydavosi didesnes vilas toliau nuo Nemuno, pušyne. Nemažai jų išliko ir iki šių dienų.

1920 m. gydytojas Ovsijus Portnovas Kulautuvoje įsteigė pirmąsias sanatorijas. Čia buvo gydomi širdies ligomis, cukralige, podagra, nervų ir plaučių ligomis sergantys ligoniai, ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.

Iki 1933 m. Kulautuva turėjo vasarvietės, o 1933 m. Savivaldybių departamentas jai suteikė kurorto statusą. Kurorto direktoriumi buvo paskirtas pulkininkas leitenantas Vytautas Augustauskas (1884–1944), kurio rūpesčiu parengtas kurorto planas, gatvės apsodintos liepomis ir baltosiomis akacijomis, iškastas tvenkinys, įsteigta mokykla. Nuo tų metų prasideda Kulautuvos aukso amžius. Kurorte kyla modernios vilos, tvarkomi parkai, įrengiamas 1,5 km ilgio paplūdimys. Jame buvo vyrų, moterų ir bendras pliažas. Pagal Čikagos pavyzdį įrengtos persirengimo kabinos. Švarus Nemuno vanduo ir baltas minkštas smėliukas masino poilsiautojus.

Išilgai gyvenvietės nutiestos trys gatvės: pagrindinė buvusi A.Smetonos alėja (dabar Akacijų), Pušyno ir Kranto gatvės. Jas kerta trumpesnės gatvelės, anuomet neturėjusios pavadinimų, tik numeruotos nuo 1 iki 14. Manoma, kad to norėję žydai, nes jiems buvo sunku perskaityti lietuviškus pavadinimus, o jie sudarė apie 60 proc. Kulautuvos gyventojų. Žydams priklausė vasarvietės, o jas prižiūrėjo vietos gyventojai. Kulautuva turėjo ne tik katalikų bažnyčią, bet ir žydų sinagogą.

Nuolatinių vasarotojų skaičius nuolat augo: 1933 m. jų buvo 1,3 tūkst., o 1936 m. jau per 3,1 tūkst., iš jų per 2,6 tūkst. žydų, 409 lietuviai, 31 rusas, dar lenkų, vokiečių, baltarusių, latvių, estų, prancūzų.

Kurorte prie Nemuno atostogavo politinis ir kultūrinis elitas: čia vilų turėjo „Fluxus“ judėjimo tėvas  Jurgis Mačiūnas, garsioji operos primadona prof. Vladislava Polovinskaitė-Grigaitienė, vidaus reikalų viceministras Brunonas Štencelis, advokatas Vincas Šmulkštys, Lietuvos pasiuntinys Švedijoje, rašytojas Jurgis Savickis. Čia ilsėdavosi užsienio šalių ambasadoriai, užsienio šalių turistų grupės, net iš Argentinos, Brazilijos, Vokietijos. Kurorte įvairiomis progomis lankydavosi ir ilsėjosi ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, kiti Vyriausybės nariai.

Veikė net dvi prieplaukos – viena keleiviams, kita prekybai. Garlaiviai kursavo keturiskart per dieną. Atvykę garlaiviu poilsiautojai net neišlipę į krantą galėjo nusimaudyti Nemune šalia prieplaukos. Vasarą, ypač savaitgaliais, poilsiautojų buvo tiek daug, kad kurorto direkcija už 50 tūkst. litų įsigijo savo garlaivį „Kulautuva“. Autobusai vykdavo į kurortą iki 23 valandos. Čia veikė paštas, Pieno centro bufetas, kino salė, fotoateljė, lošimo namai, savaitgaliais vyko koncertai, kariniai paradai, gaisrininkų pasirodymai, parke grodavo orkestras.

1938 m. verslininkas Romanas Polovinskas pasistatydino restorano-kavinės ir viešbučio kompleksą „Vita“, pasak anuomečių laikraščių, savo moderniu ir skoningu įrengimu tokį pirmą Baltijos valstybėse: „Reprezentacinį, kurin galima kviesti išlepinčiausio skonio turistus ir svetimšalius.“ Viešbutis buvo pritaikytas ne tik vasarai. Jame buvo 18 kambarių, centrinis šildymas, šiltas ir šaltas vanduo, vonios, dušai, vyrų ir moterų kirpyklos. Buvo patalpos lošimams ir kitokioms nedidelių ratelių pramogoms, skaitykla ir biblioteka, sodelyje – teniso ir kitokių žaidimų aikštelės, fontanas.

M.Fedaravičius pasakoja, kad kurorte rūpintasi ir poilsiautojų ramybe bei sveikata. Kad gatvėmis važiuojančios mašinos nekeltų dulkių ir triukšmo, pagrindinė A.Smetonos alėja nuolat buvo laistoma specialia alyva, o gatvės pakraščiai apsodinti jaunomis eglutėmis triukšmui slopinti. Tvarką kurorte sezono metu prižiūrėjo laikinai samdomi gatvių, turgavietės, pliažo, stoties sargai. Buvo ir naktį budintis kurorto sargas.

Kasmet augo kurorto biudžetas. Jį sudarė iš vilų savininkų, turgavietės, salės nuomos renkamas mokestis ir mokestis iš poilsiautojų. Iš šių pinigų buvo tvarkomas kurortas, išlaikomi juo besirūpinantys darbuotojai. Bet kurorto direktorius V.Augustauskas pareigas ėjo neimdamas atlyginimo.

Ozonas, Nemunas, pušynas. Daug, bet nepakankama

Kurortinės vietovės statuso suteikimas Kulautuvai būtų lyg ir istorinio teisingumo atkūrimas. Juolab brandus pušynas vis dar skleidžia ozoną. Beje, šią sveikatos dozę gali gauti ne tik mindamas  apie 3 km rekreaciniu sveikatingumo taku –  Kulautuva įsikūrusi pačiame pušyne, tad beveik kiekvienas kulautuviškis kieme turi savą ozono šaltinį.

Nemunas irgi teka kaip tekėjęs, tik 1,5 km paplūdimio nebelikę. Pakrantės kiek pašienautos, bet retas lenda į vandenį, nors Kaunui pasistačius vandens valymo įrenginius upė vėl sugrąžinta maudynėms. Pernai buvusiame Kulautuvos žvyro karjere įrengtas paplūdimys, vienintelis Kauno rajone atitinkantis tarptautinius Mėlynosios vėliavos reikalavimus. Išvalytas karjero dugnas, pakrantės, įrengta gelbėjimo stotis su medicinos punktu, pontoninė valčių prieplauka, persirengimo kabinos, žaidimų aikštelės vaikams, tinklinio aikštelė, treniruokliai, įvaža neįgaliesiems.

Tačiau, kaip pasakoja M.Fedaravičius, nors už kelis milijonus savivaldybės ir europinių litų viskas gražiai sutvarkyta, praėjus metams karjero dugnas vėl pradėjo želti.

Prieš šešerius metus Nemunas pagaliau vėl atplukdė iš Kauno garlaivį. Nors ne keturiskart per dieną, kaip tarpukariu, o tik kartą per savaitę, sekmadieniais ir tik valandai Kulautuvos prieplaukoje prisišvartuodavo „Tolstojus“ su 100 pasiilgusių gamtos ir šviežio oro poilsiautojų, bet vis šis tas. 2012 m. šis reisas net buvo išrinktas populiariausiu turistiniu maršrutu Lietuvoje.

Istorijos mokytojas M.Fedaravičius vesdavęs ekskursijas. Pasakoja prieplaukoje iškeldavęs plakatą „Nemokama ekskursija po Kulautuvą“ (mat ekskursijos kaina buvo įskaičiuota į bilietą, o  pagal individualios veiklos patentą už ekskursijas jam mokėjo turizmo biuras) ir tuoj susiburdavo daugybė norinčiųjų.

Vienas kulautuviškis su bričkele vaikus pavėžindavo kokį kvartaliuką. Atsirado ir dviračių nuoma, bet, prisimena Kulautuvos seniūnė, vienas kitas išsinuomodavęs, o žmogus stovėdavo su kokiu 20 dviračių ir tik vieną kartą per savaitę. Taip verslo nepadarysi.

O štai pernai keleivių srautai ėmė mažėti. Spėjama, dėl paprastos priežasties: kas norėjo aplankyti Kulautuvą, jau aplankė. Tad šiemet „Tolstojus“ Kulautuvą iškeitė į Kačerginę kitame Nemuno krante.  Labiausiai į Kulautuvą atplaukę svečiai nusivildavo, kad joje nėra kur pavalgyti, kavos išgerti, nes miestelyje nėra nė vienos kavinės. Bet kas laikys ją dėl vienos valandos per savaitę?

„Gojaus“, vienos iš dviejų Kulautuvoje veikiančių kaimo turizmo sodybų, savininkė Rita Bernatonienė pasakoja apie tai svarsčiusi. Bet, sako kulautuviškė verslininkė, juk dirbi ne tik iš malonumo – čia išlaikyti kavinę beveik neįmanoma. Vietinių poreikio valgyti nėra, nes Kulautuva nedidelė. Pravažiuojantys dėl kavos iš kelio 3 km nesuks, o Kulautuva – kaip kišenė: čia atvažiuoji ir išvažiuoji, o ne pakeliui stabteli.

Nupirkę okupacijos laikų vartotojų kooperatyvo parduotuvę verslininkai čia buvo atidarę nedidukę kavinukę, bet pagyvavo gal pusmetį ir buvo uždaryta. Seniūnė E.Valiauskienė svarsto, kad ją galėtų steigti nebent jau turintys kokį maitinimo tinklą, tada čia gal galėtų pamažu įsitvirtinti. Dabar kava ir ledais prekiaujama paplūdimyje prie karjero. O ir kaimo turizmas Kulautuvoje, anot „Gojaus“ šeimininkės, „balinis“: Kulautuva arti Kauno, tad kauniečiai čia mielai švenčia jubiliejus, vestuves.

Užsakymų netrūksta – visi metų savaitgaliai užimti. Bet štai pasiteiravimų pailsėti vidury savaitės jau dešimt metų veikiantis ,„Gojus“ sulaukia dviejų trijų per sezoną, tad neapsimoka tuo užsiimti.

Nėra Kulautuvoje ne tik kavinės, bet daug ko iš tarpukario Kulautuvos privalumų ir pramogų sąrašo  pasiūlos. O vien oru, kad ir kokiu grynu, poilsiautojas gyvas nebus.

Gal kulautuviškiai neturi verslumo gyslelės?

Teisybė, tarpukario kurorto verslas didžiąja dalimi laikėsi dėl  žydų, kurie sudarė 60 proc. Kulautuvos gyventojų ir labai didelę dalį kurortininkų. Šiandienėje Kulautuvoje iš  1555  gyventojų – 1519 lietuvių, dar yra rusų, estų, lenkų, o imigracija tautybių sąrašą paįvairino britais, airiu ir dviem turkais. Bet Kulautuvoje nebėra nė vienas žydo.

Tiesa, kaip pasakoja mokytojas M.Fedaravičius, į Kulautuvą buvo atvykę keli žydų palikuonys. Viena garbaus amžiaus žydų šeima atvažiavo iš JAV, bet ne norėdama susigrąžinti nacionalizuotą jų turtą, o tik pamatyti, kaip dabar atrodo ta vieta. Palietė senuosius vartelius, pažiūrėjo į namą ir išvažiavo.

Kulautuviškiai slėpė savo kaimynus žydus nuo genocido: miestelio centre yra stogastulpis Fugalevičiams, paskutiniems Kulautuvos dvaro savininkams, kurie Antrojo pasaulinio karo metais slėpė žydų vaikus, jiems suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai.

Versliųjų žydų Kulautuvoje neliko, tad verslumo gebėjimus reikia demonstruoti  lietuviams. Bet R.Bernatonienė sako nelabai įsivaizduojanti, kad Kulautuva atgimtų, taptų panaši į Birštoną, jau nekalbant apie Druskininkus. „Kulautuva labai apmirusi, palyginti ne tik su sovietų okupacijos metais, kai čia buvo gausu poilsiautojų ir sanatorijų. Apmirusi net palyginti su tuo, kas čia buvo prieš dešimt metų. Dar tada buvo ir daugiau vietinių, ir atvažiuojančiųjų pailsėti į kolektyvinius sodus, esančius prie Kulautuvos. Dabar vidury savaitės vieną kitą pensininką gatvėje sutinki.

Kulautuva tapo Kauno miegamuoju rajonu: žmonės Kaune turi darbus, o čia sugrįžta miegoti“, – kasdienybės vaizdą piešia verslininkė. Jos manymu, Kulautuvos renesansui reikėtų labai didelių investicijų ir kažin ar verslininkai jomis rizikuotų– pirmiausia reikia valstybės ir europinių pinigų injekcijos. Be to nieko nebus, nes žmonėms maža tik pasivaikščioti po mišką – reikia pramogų, SPA, pramogų parko: „O konkurencija dėl poilsiautojų nemaža: Lietuvoje yra daug geriau sutvarkytų vietų, jos pritraukia ir daugiau svečių.“

Nauja klinika, mineralinis vanduo ir keltuvas per Nemuną

Bet Kulautuva ne tik svaičioja apie kurortinės vietovės viziją. Rudenį čia – moderniausios šalyje kardiologijos ir neurologijos reabilitacijos klinikos įkurtuvės. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikų centras įsikurs dešimtmetį rekonstruotame buvusios Kulautuvos tuberkuliozinės ligoninės pastate. Skelbta, kad projekto vertė siekė apie 20 mln. Lt, dar apie 4 mln. Lt reikėjo medicinos įrangai. LSMU rektorius Remigijus Žaliūnas, taip pat kulautuviškis, yra sakęs, kad būtų patrauklu, jei greta klinikos ateityje atsirastų jauki kavinė, nedidelis viešbutis, sveikatingumo centras.

Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė yra užsiminusi apie galimybę Kulautuvoje įkurdinti Respublikinės Kauno ligoninės Vertebroneurologijos skyrių, kuriame gydomi nugaros skausmai.

Kulautuviškis Petras Budraitis, 30 metų vadovavęs Kulautuvos vaikų tuberkuliozės sanatorijai, dabar ligoninei, mano, kad ir ši įstaiga privalo keisti profilį, ir tai jau numatyta padaryti. Prieš porą metų į pensiją išėjusio gydytojo manymu,  turberkuliozė, užkrečiama liga, nedera su kurortine vietove. Be to, ir vaikų Lietuvoje, taip pat ir sergančių, mažėja, tad Valkininkuose planuojamo įrengti centro tikrai užteks visai Lietuvai.

Kulautuvoje tiktų ir reabilitacijos ar senjorų slaugos įstaiga, bet, sako P.Budraitis, bet kuriuo atveju reiktų milijonų kapitaliniam vaikų ligoninės pastatui pertvarkyti, nes jis, nors iš išorės apšiltintas, viduje – kaip prieš 60 metų – su tualetais koridoriaus gale. Nebe tie laikai, kad tokios sąlygos bet ką tenkintų.

Žinoma, kulautuviškiai vaikų ligoninės pasigestų kaip darbdavio. Naujasis kardiologijos centras į Kulautuvą kraustosi iš dabartinių patalpų su personalu, tad čia įsidarbins tik vienas kitas. Kulautuvoje darbo vietų liktų visai nedaug – pora parduotuvėlių, vaikų darželis, biblioteka, seniūnija.

Kulautuva kaip kurortas galėtų pražysti, jei atsirastų ir norinčiųjų išgauti jos žemėje glūdintį mineralinį vandenį. Anksčiau atlikti tyrimai patvirtino, kad jis puikios kokybės. Tad sveikatos paslaugų srityje miestelio perspektyvos tikrai geros, jei tik atsirastų milijoninių investicijų.

Kulautuva daug vilčių sieja ir su pakaunės trikurorčio žiedu. Kauno rajono savivaldybė nutarė dviračių takais sujungti tris žavius pakaunės miestelius – Kulautuvą,  Zapyškį ir Kačerginę. Planuojama Nemuno šlaituose įrengti slidinėjimo trasas, atverti naujų galimybių skraidyklių mėgėjams, įrengti poilsiaviečių, apžvalgos aikštelių, sveikatingumo trasų. Kulautuvą – viename, o Zapyškį ir Kačerginę – kitame Nemuno krante sujungs lyno keltuvas su skaidriomis kabinomis – tarsi judančiomis apžvalgos aikštelėmis.

Keltuvas būtų iškeltas į 46 m aukštį, kad netrukdytų laivybai (nors tiek tos laivybos dabar, bet nepraraskim vilties). Atvažiavę viena ar kita Nemuno pakrante įrengtais dviračio takais keliautojai galėtų persikelti per Nemuną ir grįžti į Kauną. Tokio pakaunės turizmo žiedo infrastruktūrai reikėtų apie 22,6 mln. eurų (78 mln. Lt).

Pasak Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Ričardo Pudževelio, buvusio Kulautuvos seniūno, pakaunės žiedo galimybių studija jau yra, o parengus projektus bus bandoma ieškoti investuotojų iš įvairių šaltinių, taip pat savivaldybės ir europinių fondų. Rajono savivaldybė po pirminių konsultacijų su Vyriausybe jau rengia paraišką dėl  Kulautuvos–Kačerginės–Zapyškio žiedo įtraukimo į kurortinių vietovių sąrašą. Dar reikia įvairių tyrimų, planų, o tai, pasak R.Pudževelio, užtruks kokį pusmetį, jei ne daugiau.

Kulautuva maždaug prieš dešimtmetį jau buvo kreipusis dėl kurortinės vietovės statuso, tačiau prašymas atmestas. Nors tarpukariu kurorto vardą turėjo net 15 vietovių – Alytus, Anykščiai, Aukštoji Panemunė, Berčiūnai, Birštonas, Bubiai, Kačerginė, Kulautuva, Lampėdžiai, Palanga, Pasvalys, Pivonija, Smardonė, Šventoji, Zarasai – dabar kurorto statusą teturi Birštonas, Druskininkai, Neringa ir Palanga, o kurortinių vietovių – Anykščiai, Ignalina, Trakai, Zarasai.

Pakaunės žiedas teikia vilčių Kulautuvai pelnyti kurortinės vietovės vardą. Bet jai reikia, kad pro ją ne tik pravažiuotų, o joje stabtelėtų. „Keltuvu dviratininkas persikels į Kulautuvą. Bet ar užsibus? Kurortą įsivaizduoju, kaip kad būdavo tarpukariu, kai vasarotojas atvažiuoja, išsinuomoja vilą ar kambariuką, mėgaujasi gamta – pabūna čia ilgiau, palieka pinigėlių. Antra vertus, ar dabar yra ką veikti Kulautuvoje“, – svarsto mokytojas M.Fedaravičius.

„Norėtųsi, kad Kulautuvoje, kurioje tokia graži gamta, viskas būtų daroma jai puoselėti ir saugoti, kad ji netaptų  vieta, traukiančia  triukšmingais renginiais ir pramogomis, būtų ne triukšmo, o ramybės, tikro poilsio, sveikos gyvensenos kurortas su sportavimo, maudymosi įrenginiais. Siūlyčiau, kad Kulautuva būtų vietovė be alkoholio, kad visi renginiai, taip pat ir bardų festivalis, apsieitų be jo“, – tokią blaivią miestelio viziją mato jau per pusę amžiaus kulautuviškis Lietuvos kardiochirurgijos patriarchas, akademikas, profesorius, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, diplomatas Jurgis Brėdikis.

Bet ir jis priduria, kad gamta turėtų būti labiau panaudojama poilsiui. Štai, sako profesorius, Nemunas toks gražus, bet prie jo, kaip kad Birštone ar Druskininkuose, nėra priėjimo pėstiesiems, pasivaikščiojimo takų, suolelių pasėdėti, kad galėtumei upe pasigrožėti, saulę Nemune nuleisti. Prie upės dar reikia išnaikinti daug brūzgynų, kad atsivertų gamtos grožis. Ties Kulautuva buvusioje saloje, dabar jau pusiasalyje, tiek brūzgynų. O ten būtų galima įrengti prieplaukėlę vandens keliu atvykusiems iš Kauno poilsiautojams, paplūdimį, žaidimų vaikams aikšteles.

Jei norima gauti kurortinės vietovės statusą, svarbus argumentas –  atrastas mineralinio vandens šaltinis. Bet paskelbta ir vėl  tylu. Nežinia, ar kokie darbai vyksta, ar kas tiria. O tai būtų esminis raktas į Kulautuvą kaip į kurortą, neabejoja autoritetingas medikas.

J.Brėdikis stebisi, kad Kulautuva, nors pernai atšventė 650 metų jubiliejų, – jos istorija senesnė nei daugelio kitų žinomų Lietuvos miestų, nedaug ką gali parodyti. Kulautuva pirmąkart paminėta 1364 m. Vygando Marburgiečio kronikoje, saloje ties ja 1398 m. pasirašyta Salyno sutartis tarp Vytauto ir kryžiuočių. „Gal būtų galima sukurti kokį maketą tam istoriškai tikrai įdomiam įvykiui paminėti“, – siūlo J.Brėdikis. Šalia Kulautuvos atrastos senų gyvenviečių liekanos, akmens bei žalvario amžiaus dirbiniai, dar vadinamieji Kulautuvos lobiai – vėlyvųjų viduramžių sidabro lydiniai, papuošalai arba jų dalys. Galima būtų įrengti kokią parodėlę, siūlo akademikas.

Kulautuva savo unikalią gamtą galėtų panaudoti pramogoms. Kodėl neprisiminus, kaip J.Brėdikis, vienas banglenčių sporto pradininkų Lietuvoje, jomis „pasibalnojo“ Nemuną? „Banglentininkai aiškino, kad upėje „vindserfinguoti“ neįmanoma. Bet ir sūnus, ir dukra buriuodavo. Net šunį buvau išmokęs“, – šypsosi J.Brėdikis.

Gal įmanoma atgaivinti prie pat Kulautuvos esančios Virbaliūnų kalvos, kur vyko pirmieji Lietuvoje skraidymo čempionatai, šlovę? Prie Kulautuvos veikė sklandytojų mokykla, sovietmečiu čia prasidėjo Lietuvos sklandymo renesansas.

O dar viena kulautuviškė, tiksliau, pusiau kulautuviškė, nes  gyvena tarp Kulautuvos ir Hamburgo, lietuvių ir vokiečių kultūros draugijos „Lit.art“ pirmininkė rašytoja Jutta Noak ypatingu vadina bardų festivalį, bet pasigenda daugiau kultūros traukos taškų: „Buvo čia labai mielas knygynas. Kai išleidau pirmąsias knygas, eidavau klausti, ar nupirko kas. Bet jo nebėra. Kulautuvai trūksta kultūros taško, gal jaukios kavinaitės, kuri rengtų kokius nors renginius. Vokietijoje jos visai paprastos, ne kaip pas mus – išpuoštos, prabangios ar kičinės. Bet atmosfera jose tokia, kad norisi užeiti, pabendrauti. Kulautuvoje taip pat buvo kavinaitė, bet, sakė, niekas nesilankė, tik tie, kur prie parduotuvių stovi.“

Jutta Kulautuvą atrado prieš 40 metų, kai dirbo Kaune gydytoja, pagal tautybę – vokietė. Ji giria, kad Kulautuva išgražėjusi, bet nenorėtų, kad miestelis pasidarytų labai modernus – reikia išsaugoti savitumą, ko rašytoja jau pasigendanti Kaune.

Ponia Jutta piktinasi, kad Tamaros kalnas, į kurį tradiciškai kopdavo Kulautuvos abiturientai per išleistuves, kur rinkdavosi kulautuviškiai sutikti Naujųjų metų, nuo kurio su vaikais leisdavosi rogutėmis ir slidėmis, kur miestelio svečius atsivesdavo pasigrožėti atsiveriančia panorama, pasėdėti ant gražių suolų prie stalo, dabar privatizuotas.

Tad, J.Noak nuomone, Kulautuvoje daug padaryta. Bet dar daug ir trūksta iki to, kokia ji verta būti.

Unikalių žmonių susitelkimas

O kol Kulautuva ras idėjų ir pinigų privilioti daugiau poilsiautojų, ji – rojus bent jau vietiniams gyventojams, kurių, kitaip nei daugumoje kitų mažesnių Lietuvos miestelių ar gyvenviečių, nesmarkiai, bet daugėja.

Kulautuvoje gyvena 1555 žmonės. Iš jų iki 18 metų – 281, o per 65-erius – 316. Kulautuvos vaikų darželis pilnas, tik mokykla mažėja. Joje dabar 140 mokinių, nors 1973–1978 m. būdavę 300–320. Yra labai gerų mokytojų metodininkų, mokiniai laimi olimpiadose, bet šiemet pirma laida, 57 abiturientai, kurių atestatuose jau įrašyta, kad jie baigė Raudondvario gimnaziją.

Dabar Kulautuvos mokyklos statusas – pagrindinė su vidurinio ugdymo skyriumi, kuris priklauso Raudondvario gimnazijai, taigi vienuoliktokai ir dvyliktokai  mokosi Kulautuvos mokykloje, bet atestatus gaus jau kaip Raudondvario gimnazijos. Beje, kai kurie naujieji Kulautuvos gyventojai patys važiuoja į Kauną dirbti ir vaikus ten veža į mokyklą.

Seniūnė E.Valiauskienė pasakoja, kad gyventojų daugėja naujakurių buvusiuose kolektyviniuose soduose, kur būdelės grėbliui ar kibirui pasidėti virsta didingais mūrais, sąskaita. Naujas didelis gyvenamųjų namų, neabejotina, prabangių, kvartalas išaugs prie karjero – žemė jau išmatuota, prasideda statybos. Bet Kulautuvoje įpirkti sklypą ir namą –  prabanga, pasak seniūnės, prasidedanti nuo pusės milijono, skaičiuojant litais, sako. O ir vietos plėstis daug nėra – Kulautuva iš vienos pusės įrėminta Nemuno, iš kitos – pušyno.

Miestelyje gali rasti visko – ir smetonišką žavingą vilą, ir žlugusių lūkesčių simbolį – nepabaigtą statyti milžinišką mūrą, ir  kuklių namelių, ir kičo su kolonomis, baliustradomis, ir tikrai kokybiškos modernios architektūros pavyzdžių.

Galima sakyti, yra dvi Kulautuvos – senoji medikų, mokytojų, kitų inteligentų, tremtinių Kulautuva ir naujakulautuviškių, kurie galėjo sau leisti čia įsikurti. Kuo skiriasi miestelio senbuviai ir naujakuriai? „Nauji gyventojai turi didelių reikalavimų – kad kažkas būtų įrengta, kažkas padaryta.

O senieji džiaugiasi, kad čia gyvena, vaikus, anūkus gali čia auginti. Žmonių dvasia skirtinga: senieji, jei pamatys popierėlį, pakels, išmes į šiukšliadėžę. O naujieji skambins į seniūniją, kodėl prišiukšlinta, net jei jo vaikas ten tą šiukšlę numetė“, – pasakoja Kulautuvos seniūnė, pati čia gimusi ir augusi, net studijuodama  ekonomiką Kaune, paskui dirbdama Kauno r. savivaldybėje kasdien grįždavusi čia. Sako, pagundos kraustytis kitur nėra, juolab auga dukrytė, o čia – grynas oras, ramybė.

Kuo šiandieninė Kulautuva nenusileidžia smetoninei, tai garsių ir įdomių asmenybių susitelkimu, kuris, ko gero, viršija Lietuvos vidurkį.

J.Brėdikį senieji kulautuviškiai atsimena dar atbirbiantį motociklu pas seserį, dirbusią sanatorijoje. LSMU rektorių R.Žaliūną prigimtiniai kulautuviškiai jau irgi prirašo prie senbuvių, giria už nuostabiai sutvarkytus namus ir jų teritoriją kadaise buvusioje apleistoje Kulautuvos vietoje.

Garsių medikų yra ir daugiau, pavyzdžiui, prof. Romualdas Abraitis, ilgametis LSMU Fiziologijos katedros vedėjas, vadovėlių bendraautoris. Šnekintas P.Budraitis, žemaitis, prieš 40 metų gavęs pasiūlymą čia atvažiuoti dirbti į tuometę vaikų tuberkuliozės sanatoriją ir, sako, pamilęs Kulautuvą iš pirmo žvilgsnio. O kulautuviškis Šlapelis dalyvauja programoje, kuriant dirbtinę širdį.

Miestelyje sovietų okupacijos metais dar buvo atliekami medicinos moksliniai eksperimentai su vakcina tuberkuliozei gydyti. Buvo patentuotas karpetitas – medikamentas, pavadintas ne Kulautuvos, o jį išradusio gydytojo vardu.

Čia gyvena daug meno žmonių. Kalbinta rašytoja J.Noak pirmą kartą į Kulautuvą atvažiavo pas giminaičius prieš kokius 40 metų. Jos mama pradėjo aikčioti: paukščiai čiulba, o koks oras, kaip žalia. Tetulė, mama, J.Noak šeima susidėjo pinigėlius ir nupirko žydams statytą vasarnamį su veranda. Buvo vėjo perpučiamas, daug teko įdėti darbo jam sutvarkyti, bet dabar tai pilni šeimos relikvijų namai, kuriuose rašomas naujas romanas – duoklė savo šeimos istorijai.

Kulautuviškės rašytojos Stasės Jasiūnaitės vardu net pavadinta viena miestelio gatvė. Rašytoja Ugnė Barauskaitė parašiusi romaną „O rytoj vėl reikės gyventi“ ir keletą apysakų. Dailininkė, rašytoja Dalia Kirkutienė, dabar gyvenanti Klaipėdoje, išrinkta atyviausia klaipėdiške. Jos tėvelis Algis Ramoška konstruoja vėjo malūnus, kurie domina Kulautuvos lankytojus.

Skirmantas Leonas Karalevičius parašė knygas apie Arvydą Sabonį ir Lietuvos krepšinį. O Muzikinio teatro solistei Gražinai Miliauskaitei kulautuviškiai dėkingi, kad ji ir vietos šventėse neatsisako padainuoti. „Akacijų alėja“ –  toli gražu ne vienintelis renginys: vyksta bendruomenės tradicinės šventės – kalėdinis vakarėlis, rudenėlio šventė, mamos diena, Joninės, Žolinė.

Kulautuva turi ir du savo istorikus: istorikas, kraštotyrininkas Algirdas Marazas rašo knygą apie kurortą, o istorijos mokytojas M.Fedaravičius, čia su paskyrimu atvykęs prieš 40 metų, ypač domisi tarpukario kurorto direktoriaus, karininko V.Augustausko asmenybe, tarpukario spaudos straipsniais apie Kulautuvą.

„Garsiausias kulautuviškis – Gintaras Petrikas iš triukšmingai bankrutavusio EBSW koncerno, – juokauja P.Budraitis. – Jis norėjo visą Kulautuvą nupirkti. Laimė, nespėjo. Tik jo rūmas prabangus likęs, visi taip ir vadina – Petriko namu, kažkas gal iš jo artimųjų ten gyvena. O norėjo privatizuoti visą didžiulę „Kregždutės“ sanatorijos teritoriją. Buvo atvažiavęs, dar turiu jo to meto vizitinę kortelę.“

Kai Kulautuva pernai šventė savo 650-metį, vyravo jos „aukso amžiaus“  – tarpukario kurorto šlovės ritmas. Buvo Danieliaus Dolskio ir Antano Šabaniausko antrininkai, žmonės bandė puoštis pagal to meto madas, aidėjo garsieji šlageriai „Onyte, einam su manim pašokti“ ir „Paskutinį sekmadienį“. Gal minėdami 700 metų jubiliejų  švęs ne tik su nostalgija šiam laikotarpiui, bet ir didžiuodamiesi susigrąžinę kurorto šlovę? Tokią svajonę Kulautuva turi.

„Nelyginami dalykai su tarpukariu, nes laikmetis kitas. Anuomet Kaunas buvo laikinoji sostinė, o prie pat sostinės turėti tokią vasarvietę buvo prestižo reikalas. Atgauti turėtą šlovę – geri norai, bet ar bus tokio lygio kurortas kaip tarpukariu, abejočiau“, – mano mokytojas M.Fedaravičius.

Kulautuvos seniūnė Eglė Valiauskienė optimistiškesnė: „Tikiu, kad Kulautuva susigrąžins kurorto šlovę, ir tuo gyvenu. Reikia tikėti, ką darai, ir prie to prisidėti. Jei visi bent po ranką pridėtų…“

Prof. J.Brėdikis Kulautuvos šansą mato tokį: „Kuo daugiau pasaulyje neramumų, tuo daugiau žmonėms reikia ramybės oazių, kur jie galėtų pamedituoti, pabūti su gamta, atgauti jėgas.“ Tik, žinoma, ta gamta turėtų būti pasirengusi priimti šiuolaikinį poilsiautoją.