"Veido" archyvas

Žiūrėti Violetos Baublienės vedamą laidą, gyvenimo būdo žurnalą “Stilius”, – tai tarsi skaityti knygą apie nepakartojamus žmonių likimus, jų patirtį bei atradimus. Ir kiekvieną sykį galima tik stebėtis, kaip ji atveria ne tik žinomų žmonių namų duris, bet ir juos pačius.

Televizijos ekrane ji spinduliuoja elegantišką žavesį. Kerintis aksominis balsas ir spindinčios akys… Bet Violeta ne iš tų, kurios savo pašnekovą remia prie sienos ir bando išpešti visus dominančių paslapčių. Apie tai jos herojai prabyla patys.

Violeta Baublienė kalbino ne vieną prezidentą, tarp jos pašnekovų buvo lordų ir kunigaikščių, bankininkų ir menininkų. Tai žmonės, kuriems yra tekę patirti ne tik pergalių džiaugsmą, bet ir daugybę skaudžių išbandymų. Bet šį kartą apie tai, ko gyvenime išmoko ji pati – iš kitų ir iš savęs, ir kokiu žvilgsniu žvelgia į šiandieną, kurioje tiek daug sumaišties ir nežinios.

Vietoj portreto

Su Violeta kalbėjomės pasibaigus dar vienam Lietuvos televizijos laidos “Stilius” sezonui. Kokia ji? Gan atvira ir nuoširdi. Savikritiška maksimalistė, dažnai kartojanti, kad tą ir aną galima buvo padaryti dar geriau. Mėgstanti keliauti. Gebanti būti stipri, o silpnumo akimirkomis ieškanti, kas išklausytų. Beje, vienturtis sūnus Argaudas reikliai realistei mamai visada pasirengęs uždėti pozityvumo akinius. Jis iš tų, kurie dažnai jai kartoja: “Viskas bus gerai. Tu negali? Tu viską gali…”

Niurzgėti dėl sunkumų jai neleidžia ir mama, iš kurios Violeta mielai semiasi išminties ir mokėjimo rasti išeitį. “O, kad visi būtų tokie kaip ji, sulaukusi septyniasdešimt, – tikina Violeta. –  Žinau, kad mama daug stipresnė už mane. Ir tik stebiuosi, kaip ji iš tos sumažintos pensijos dar sugeba sutaupyti. Būna, kad manęs teiraujasi, gal reikia pinigų…”

Išklausei – padėjai

Mokėjimo išklausyti dažnai reikia ne tik pačiai Violetai – neretai klausytoja būna ir ji pati. “Žinau, kad išklausydami ne tik labai padedame vieni kitiems, bet ir gauname  daugybę atsakymų į klausimus, kurių sau dar nesame iškėlę. Tiesa, kitiems mes visada galime daug lengviau patarti nei sau. Gal todėl, kad iš šalies žiūrint geriau matyti? Ir viskas būna aišku kaip dukart du. O kai sukame galvą dėl savęs, būnam linkusios be proto viską sutirštinti. Džiaugiuosi, kad turiu ir draugių, su kuriomis dažnai atvirai pasišnekame. Beje, visada vengiu tokių, kuriuos sutinki, o jie kaip užsukti pradeda apie tai, kaip sekasi darbas, kokią mašiną įsigijo… Ir net iš elementaraus mandagumo nepasiteirauja, o kaip tu laikaisi”, – sako V.Baublienė

Pamąstymai apie šiandieną

Tą vidudienį, kai susitikome kavinėje, Violeta neskraidė kaip ant sparnų. Kodėl? Juk atėjo tas laikas, kai pagaliau ji gali sau leisti atsipalaiduoti po viso laidų maratono ir be rūpesčių atostogauti, bet… Paaiškėja, kad šiais permainų laikais jai, kaip ir daugeliui, tai irgi tampa prabanga, nes nejusti to išsiilgtojo atokvėpio.

Kokia bus jos vasara? “Manau, kad nebloga. Nes bus šilta, šviesu, bus vaisių. Atrodys, kad mes dar gyvename. Bet rudenį… – atsidūsta ji. – Taip ir gyvenu galvoje dėliodama situacijas, kurios gresia. Su tokiomis mintimis dabar gyvena daug kas. Esu sutikusi ne vieną pažįstamą, kuris paklaustas, kur šią vasarą žada važiuoti, atsako dar nežinąs… Daugelis niekur ir nevažiuos. Ir ne todėl, kad negali to sau leisti. Šiandien dar gali, bet viską gadina tai, kad dažnas nežino, kas bus rytoj. Bet kitaip, matyt, ir negali būti, kai nuolat esame maitinami negatyvia informacija, kad štai atvažiavo iš Tarptautinio valiutos fondo ir pasakė, jog mums dar reikia veržti diržus. Tai gerokai stebina, nes atrodo, kad mes ir taip jau viską geruoju atidavėme… Deja, taip gąsdinami esame nuolat”.

Žurnalistai, pasak Violetos, nors dažnai ir vadinami šunimis, iš tiesų dabar yra viena  mažiausiai apsaugotų visuomenės grupių. Nejau, gindami kitus, nemokame apsiginti patys? Bet Violeta nemano, kad žurnalistai gali ką nors apginti. Tam, jos nuomone, yra teisėsauga. “Mes galime parodyti, kas blogai, kas gerai, bet ne apginti. Ką gali apginti, jeigu mus pačius ginti reikia?” – šypteli žurnalistė.

Laikas, kurį reikia išbūti

Džiaugtis šiuo metu jai neleidžia ir viduje tūnanti įtampa, kai nežinai, kas laukia rudenį – bus laida, ar ne. Ko imtųsi, jeigu ne darbas televizijoje? “Daug ką moku. Kad mane rodo per televiziją, dar nereiškia, jog su ja esu suaugusi rankomis ir kojomis. Svarbiausia, kad esu raštinga, galiu ne tik kalbėti, bet ir rašyti – tą su malonumu ir darau spaudoje. Be to, mielai verčiu literatūrą, kad ir savo malonumui. Viena knygą verčiau pagal užsakymą, bet pačiai nepatiko, kaip išverčiau ir kaip norėjau išsiversti. Ką dar galiu? Viską… Mes, žurnalistai, juk esame bene patys universaliausi, pritaikomi prie įvairiausių situacijų. Mus sunkoka paskandinti, nes sugebame prie visko prisitaikyti… Žinau, kad dabar atėjo toks laikas, kurį reikia tiesiog išbūti. Tiesą sakant, kiekvieną vasarą gyvename nežinomybe. Retas kolega atvirai prasitaria, kad jo laida išliks, dejuoti dabar saugiau. Kiekvienas kaip medis galime šakotis, bet nė vienas nežinome, kieno galva gali lėkti…” – pašmaikštauja Violeta.

Laidas renkasi žiūrovai

Dėl vietos po saule Violeta nepuola į šuns dienas dėti kitų laidų. Kai nusistebiu, kodėl žmonės nepradeda bodėtis viena į kitą panašiomis pramoginėmis laidomis, ji tik numoja ranka sakydama, kad tegul jos sau gyvuoja: “Laikausi nuomonės, kad situacija pati diktuoja sprendimus. Jeigu jos atsirado, vadinasi, to reikėjo. Daug kas sako, kad mes dabar perkainojame vertybes. Tai padaroma ne per vieną dieną. Toks dabarties spektras. Juk visame pasaulyje esama labai įvairaus formato laidų: vienų kūrėjai niekais užsiima, kiti daro rimtus dalykus. Bet neretai pastarąsias mažai kas žiūri, nes to reikia tik keliems procentams mąstančiųjų. To, kas susiję su vidumi. Visiems kitiems įdomu, kai daug kraujo, šokių, dainų ir žaidimų”,

Ar niekada nepuoselėjo minties nerti į politiką? “Politika manęs nežavi, – tvirtina žurnalistė. – Be to, kad galėtum būti visavertis politikas, turi būti teisininkas ar ekonomistas. O visi šokėjėliai, dainorėliai, poetai tik mano, kad yra politikai… Beje, Didžiojoje Britanijoje parlamentarų atlyginimas gan nedidelis, bet į politiką eina žmonės, užsidirbę iš kitų sričių, nes jų galvos kietos ir jie turi ką pasiūlyti. O pas mus eina tie, kurie nori prisidurti. Kas iš to, kad tie mūsų šou atstovai tvirtino, kad jie ateis ir viską pakeis. Ar pakeitė? Tik sukėlė beprasmiško šurmulio. Garsėja skandalų darymu. Kad ir tas Seimo keliautojas… Kokia Seime iš jo nauda? Gerai būtų, kad toks būtų tik vienas”.

“Vėpla, stokis ir eik!”

Paklausta, ar klausydamasi savo pašnekovų išgyvenimų ji nėra iš jų patirties ir minčių susikūrusi savo gyvenimo taisyklių sąvado, Violeta atsako, kad nors gyvename panašų gyvenimą, bet išgyvename jį dažniausiai skirtingai. Pasak jos, daug kas priklauso nuo požiūrio į situaciją. Ir dar – nuo įsitikinimo, kad niekada negalima leisti sau palūžti.

“Pirmiausia turi pats su savimi susikalbėti ir sutarti. Nes jeigu pradėsi dejuoti, koks esi nelaimingas, koks vargšas, tai taip ir bus. Be to, gerai žinau, kad niekas kitas, o tik pats žmogus turi save kelti už ausų, sakyti sau, kad privalu ko nors imtis, – mano “Stiliaus” vedėja. – Beje, esu turėjusi labai šaunią pašnekovę verslininkę, išgyvenusią ne vieną skaudžią istoriją. Kiekvieną kartą, kai ji pradėdavo savęs gailėtis, sakydavo sau: “Vėpla, stokis ir eik!”
Panašius žodžius dabar Violeta kartais išdrožianti ir sau. Sako, dažnai padeda.

Su inkaru ant kojos…

Dabar daug kas kelia sparnus ir palieka Lietuvą. “Neseniai su vyru prisiminėme tuos laikus, kai po 1990 metų, turėdami draugų užsienyje, galėjome važiuoti į JAV, Vokietiją ar Britaniją. Per tuos metus jau būtume adaptavęsi. Bet kartu gerai suvoki, kad netapsi nei britu, nei vokiečiu. O dabar važiuočiau, na, nebent jeigu staiga praturtėčiau. Tada nusipirkčiau būstą ar kambarį “lofte” kur nors Pietuose, – įsisvajoja ji. – Ne vienas žmogus dabar pamąsto, kad norėtų išvažiuoti, bet dažnai prie kojų daugelį pririša šimtas inkarų – šeima, vaikai, tėvai. Iš tiesų, kad ir šimtai tūkstančių išvažiavo, esame sėsli tauta, su amžinu ilgesiu ir liūdesiu akyse. Dar netapome kosmopolitais, kurie bet kur įleidžia šaknis. Gal jaunoji karta ir galvoja kitaip. Tiesa, mano sūnus, mokęsis Amerikoje ir Anglijoje, tvirtina, kad jis iš čia niekur nevažiuos. Pagalvojau – oho, bet paskui vėl: o kas čia gero? Jeigu man būtų tiek metų, kiek jam, aš tikriausiai čia nelikčiau”.

Teko pakoreguoti įpročius

Nors krizės tema jau gan pabodusi, dabar ji gyvena daugelio namuose. Apie taupymą, pasak Violetos, šneka ir turtingi, ir vargšai. Šis laikmetis gerokai pakoregavo ir jos pačios įpročius. “Anksčiau, būdavo, šukuojuosi ir užsisvajojusi vandenį leidžiu. Dabar tenka daug ką skaičiuoti, – tvirtina ji. – Parduotuvėje pirkdama maistą jau pasvarstau, ar mes tikrai šiandien tai suvalgysime, o gal išsiversiu su tuo, ką turiu šaldytuve. Ir tai ne dėl nepriteklių, bet atsiranda kiti dalykai. Kad ir tie maišiukai, kuriuos mes galime prekybos centruose tampyti metrais. Dabar jau žiūriu, gal į vieną maišiuką galiu sudėti du daiktus. Iš tiesų vyksta vertybių perkainojimas ir sąmonės virsmas”.

Rožinių svajonių apie ateitį ji neaudžia. Ir netiki, kad pasiekėme dugną, nuo kurio greitai galėsime atsispirti. Bet vis dėlto, matyt, pamėgins tą daryti. Jeigu nepavyks, bandys dar kartą.