Ne tik pasaulio ar Europos, bet ir Lietuvos bankų rinka per pastaruosius kelerius metus neišvengė sukrėtimų, o kartu su jais – ir pokyčių, kurių didžioji dalis dar tik laukia artimiausiu metu. Bankininkai neabejoja, kad dėl jų bankų veikla taps tik efektyvesnė, o pinigai – saugesni.

Jau netrukus Europos centrinis bankas (ECB) ketina pradėti supirkinėti sunkumus išgyvenančių euro zonos valstybių obligacijas, o tai neabejotinai atsilieps ne tik eurą įsivedusių, bet ir jo kol kas dar neturinčių Europos šalių bankų rinkai. Apie tai, kokių naujovių, susijusių su pinigais, tikėtis, kam ruoštis, o ko nebūgštauti, kalbėjomės su banko “Citadele” valdybos pirmininke Alma Vaitkunskiene.

– Kokių pasekmių ne tik Europos bankams, bet ir visai ekonomikai turės Europos centrinio banko sprendimas paleisti pinigų spausdinimo mašiną – imti neribotai supirkinėti prasiskolinusių vyriausybių obligacijas?
A.V.: Ši Europos centrinio banko priemonė – tai pastangos monetariniais būdais įveikti sunkumus, kilusius dėl fiskalinės drausmės stokos sukeltų ilgalaikių neigiamų pasekmių ir finansinių problemų sprendimo vilkinimo probleminėse ES šalyse – Graikijoje, Ispanijoje ir kitose. Akivaizdu, kad fiskalinės problemos minėtose šalyse kilo dėl blogo jų vyriausybių darbo. Todėl šis ECB žingsnis visiškai suvokiamas ir teigiamas, siekiant išspręsti krizės Europos Sąjungoje problemas ir diegti prevencines priemones pasekmėms sušvelninti. Tik reikia pabrėžti, kad iki šiol nėra aišku, kokiu mastu šios vyriausybės įgyvendins visas priemones, kurių tikisi ECB.
– Ko tikitės iš naujos Lietuvos Vyriausybės, kaip vertinate išrinktų partijų prioritetus, kai kalbama apie finansus?
A.V.: Mano nuomone, šiuo metu svarbiausia – kad visos politinės partijos susitartų dėl esminių priemonių, skirtų šalies konkurencingumui globalioje rinkoje ir Lietuvos piliečių gerovei didinti, įgyvendinimo bei konkrečių šio įgyvendinimo terminų. Pirma, valstybės išteklius naudoti taip, kad didėtų efektyvumas svarbiausiose šalies ūkio srityse, įskaitant ir valstybės valdomas strategines įmones, kurių veiklos efektyvumo – sąnaudų ir pajamų santykio, pelno, kurį uždirba kiekvienas tokioje įmonėje dirbantis darbuotojas, ir kiti rodikliai turi būti planuojami, kontroliuojami ir nuolat skelbiami visuomenei. Antra, kad Lietuvoje sukurtos teisinės bei ekonominės inovacijų ir investicijų prielaidos bei paskatos kuo greičiau taptų ne blogesnės nei kaimyninėse šalyse. Trečia, įgyvendinti palankesnes sąlygas smulkiajam ir vidutiniam verslui plėtotis, mažinant administracinių suvaržymų naštą. Ketvirta, panaikinti prielaidas korupcijai egzistuoti.
– Kai kurie ekspertai ar verslininkai įsitikinę, kad keleto dabar šalyje veikiančių bankų padėtis ne ką geresnė, nei buvo “Snoro”. Kaip manote, ar šiuo metu iš tiesų yra merdinčių bankų? Kaip įvertintumėte bendrą bankų rinkos “sveikatą”?
A.V.: Būdama vieno iš bankų vadovė, manau, turėčiau kalbėti apie mano vadovaujamo banko veiklos rodiklius, tačiau juos periodiškai viešai skelbiame, todėl neturiu tikslo duodama šį interviu jais pasigirti. Taip pat galiu teikti komentarus, remdamasi tik oficialių šaltinių – Lietuvos banko, Bankų asociacijos duomenimis. O šie duomenys rodo, kad visi bankai vykdo privalomus normatyvus ir dauguma dirba pelningai.
Vis dėlto akivaizdu, kad artimiausiu metu bankų laukia nemaži iššūkiai. Pirma, įsigalios nauji Bazelio komiteto reikalavimai bankų veiklos stabilumui ir tvarumui užtikrinti: jau nuo 2013 m. kapitalo pakankamumo privalomas rodiklis dėl papildomos kapitalo atsargos padidės mažiausiai 2,5 procentinio punkto, nuo 8 iki 10,5 proc., laipsniškai iki 2018 m. bus sugriežtintas likvidumo rizikos valdymas: įsigalios nauji privalomi likvidumo riziką kontroliuojantys ir ribojantys rodikliai, tarp jų ypač svarbus likvidumo padengimo (angl. liquidity coverage ratio) rodiklis, kuris parodys banko gebėjimą itin trumpu laikotarpiu įvykdyti visus kreditorių reikalavimus. Šiems pokyčiams rengiamasi.
Antra, bankai pastaruosius keletą metų vis dažniau susiduria su kitų rinkos dalyvių konkurencija, teikdami kasdienes įmokų priėmimo, elektroninių mokėjimų, kreditavimo ir kitas paslaugas. O su bankų veikla susiję mokesčiai didėja, ir tai tapo tendencija.
Taip pat norėčiau pabrėžti, kad, mano nuomone, Lietuvos banko po “Snoro” bankroto paskelbimo įgyvendinama bankų intensyvios priežiūros sistema visų pirma ir tarnauja tam, jog būtų užkirstas kelias panašiems atvejams.
– Bankai pamažu imasi to, ką darė prieš krizę: siūlo vis geresnes skolinimosi sąlygas. Ar tai nėra naujų burbulų pūtimo pradžia? Kaip manote, ar bankai pasimokė iš krizės, tapo atsakingesni?
A.V.: Taip, siūlome geresnes nei prieš keletą metų finansavimo sąlygas, nes turime pakankamai išteklių. Tačiau svarbu, kad ir skolinimasis, ir skolinimas vyktų atsakingai. Iš krizės daug svarbių pamokų gavo ir bankai, ir visi Lietuvos rinkos dalyviai. Krizės pasekmė – aukštesnė skolinimo ir skolinimosi kultūra. Atsakingas skolinimas, įvertinant įmonės verslo generuojamo pinigų srauto tvarumą ir perspektyvas, įmonės patirtį vietinėje ir tarptautinėje rinkoje, akcininkų reputaciją bei sprendimus priimančių vadovų kompetenciją, tapo norma.
Akivaizdu, kad daugelio įmonių požiūris į skolinimąsi taip pat pasikeitė: skolinamasi labiau pamatuotai, įvertinus visą paskolos kainą ir alternatyvias finansavimo galimybes. Be to, krizės laikotarpiu daugelis įmonių, sugebėjusių išlikti ir toliau plėtoti savo veiklą, atsisakė nuostolingų veiklų, išmoko efektyviau kontroliuoti sąnaudas ir planuoti veiklą.
Kita pamoka: bylinėjimosi dėl negrąžintų paskolų praktika parodė, kad Lietuvoje, palyginti su Latvija ir ypač Estija, teisinė išieškojimų sistema yra sudėtingiausia ir brangiausia visoms procese dalyvaujančioms šalims. Tikime, jog kuriant tokią sistemą norėta, kad tai būtų humaniška sistema, vadovaujantis ES teisės principais. Tačiau tokia sistema turėtų veikti kartu su efektyviomis priemonėmis, užkertančiomis kelią nesąžiningiems subjektams pasinaudoti ilgų teisinių įrodinėjimų galimybėmis, turint tikslą visiškai arba dideliu mastu išvengti įsipareigojimų vykdymo. Ir tai taip pat lemia atsargesnį požiūrį į kreditavimą.
Po krizės buvo išleisti ir nauji teisės aktai, prevenciškai reguliuojantys finansavimo rinką ir jos valdymą. Lietuvos banko patvirtintos Atsakingo skolinimo nuostatos, įsigaliojusios nuo 2011 m. spalio 1 d., nustato aiškius kriterijus paskolos fiziniams asmenims suteikimo galimybėms įvertinti.
– Ar verslininkui, šiuo metu ketinančiam pradėti smulkųjį ar vidutinį verslą, sunku gauti paskolą? Kokios tokių verslininkų galimybės pasiskolinti buvo, tarkime, prieš penketą metų?
A.V.: Asmuo, pradedantis verslą ir pageidaujantis gauti paskolą, turi turėti ne tik viziją, bet ir konkretų priemonių planą, gebėti savarankiškai įvertinti jo įgyvendinimo sąnaudas ir riziką. Manau, kad šiuo metu gauti paskolą pradedančiajam verslą, palyginti su galimybėmis, buvusiomis prieš penkerius šešerius metus, neabejotinai padidėjo dėl INVEGOS ir ŽŪPGF suteikiamų naujų galimybių. Šiuo metu įgyvendinamos net kelios SVV skatinimo priemonės, suteikiančios galimybę gauti valstybės pagalbą pradedantiesiems verslą, teikiamos valstybės remiamos lengvatinės paskolos ir kt. Jas gali gauti SVV subjektai, o tokių įmonių Lietuvoje – absoliuti dauguma.
INVEGA ar ŽŪPGF garantija suteikia galimybę paskolą verslo pradžiai gauti ir investicijoms, ir apyvartinėms lėšoms. Ši galimybė SVV verslui yra itin svarbi – dažniausiai šios įmonės neturi ilgalaikio turto, kurį galėtų įkeisti bankui. Pasinaudodami šiomis skatinimo priemonėmis, mūsų banko klientai įgyvendino ne vieną sėkmingą naują verslo idėją – buvo įsteigti medicinos ir kitų paslaugų centrai, pradėta medienos, metalų apdirbimo, plastikų, automobilių dalių, reklamos paslaugų sektorių naujų bei pagerintų savybių produktų gamyba, o suteikiant paskolas apyvartinėms lėšoms pradėtos pastatų renovavimo bei kitos veiklos.
– Kaip vertinate tai, kad bankų siūlomos palūkanos už indėlius vis mažėja ir net artėja prie minusinių, o indėlių vis tiek daugėja? Kokių tendencijų laukti ateityje?
A.V.: Bankų mokamų už indėlius palūkanų mažėjimas – pinigų spausdinimo JAV ir rekordiškai besitęsiančios beprecedentės pinigų pasiūlos, kurią generavo pasaulio centriniai bankai, pasekmė. Tai vienas iš atvejų, kai geri norai paremti ekonomiką lemia ne tik planuotą efektą, bet ir šalutines pasekmes.
Manau, jog palūkanos už indėlius minusinės Lietuvoje netaps dėl tos priežasties, kad gyventojų ir įmonių indėliai daugeliui finansavimo veiklą vykdančių bankų dėl keleto priežasčių yra esminis ar net vienintelis finansavimo išteklių šaltinis. Tačiau faktas, kad artimiausiu metu nebus pagrindo didinti palūkanų už indėlius. Taip, Lietuvoje didesnes palūkanas už indėlius siūlo kredito unijos, tačiau kol kas jų veiklą, kuri iš esmės nebesiskiria nuo bankų veiklos, reguliuoja kitokie įstatymai, lemiantys, be kita ko, ir kitokias veiklos sąnaudas.
Beje, Lietuvoje kiekvienas terminuotas indėlis teisiniu požiūriu nevisiškai gali būti vertinamas kaip terminuotas, nes pagal Civilinio kodekso nuostatas asmuo, nutaręs jį nutraukti, gali tai padaryti tą pačią dieną, tai yra, nors ir prarasdamas palūkanas, atsiimti indėlį. O kai kuriose ES šalyse terminuoto indėlio sutartį galima nutraukti tik tam tikra tvarka įrodžius, kad susiklostė esminės aplinkybės, dėl kurių žmogui būtini pinigai.
– Kur jūs pati laikote ar investuojate savo pinigus ir ką šiuo klausimu patartumėte kitiems gyventojams?
A.V.: Turiu įsigijusi Vilnius NASDAQ OMX biržoje kotiruojamų vertybinių popierių, taip pat turiu terminuotą indėlį. Patarimai, kaip elgtis su pinigais, kiekvienam asmeniui turi būti individualūs, atsižvelgiant į žmogaus tikslus, pajamas ir amžių. Patarčiau prieš investuojant gerai pasverti visas galimas rizikas ir aiškiai suvokti, ko siekiama investuojant: ar išsaugoti esamą turtą, ar prisiimant didesnę riziką gauti pelno. Vyresniems asmenims, kurie nėra profesionalūs investuotojai, pasitarus individualiai su profesionaliais investavimo konsultantais, patarčiau rinktis konservatyvesnes investicijas, o jaunesniems investuotojams, kurie gali sau leisti užsiimti ilgalaikiu investavimu, siūlyčiau labiau domėtis investicijomis į įvairių įmonių akcijas ir investicinius fondus, tačiau skirti tam neesminę pajamų dalį, diversifikuojant riziką.