Irena Kriviene

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė.

Jūratė KILIULIENĖ

– Kiek gaisrų teko išgyventi universiteto bibliotekai, kokie praradimai?

– Senosios Vilniaus universiteto bibliotekos fondus nuniokojo XVII–XVIII a. kilę Vilniaus miesto gaisrai. 1610 m. gaisras sunaikino didesnę Vilniaus miesto dalį, nukentėjo ir Vilniaus akademijos bibliotekos fondai, 1737 m. gaisro liepsnos nusiaubė jėzuitų noviciatą su jo turtinga retų knygų biblioteka. 1747–1748 m. Vilniaus gaisro metu degė jėzuitų akademija, taip pat ir jos biblioteka.

Du gaisrai, pasiglemžę apie 50 tūkst. spaudinių, VU bibliotekoje kilo XX amžiuje. 1962 m. gaisrą sukėlė netvarkinga elektros instaliacija, 1968 m. gaisras kilo dėl per didelės terpentino, kuris tuo metu buvo naudojamas valymo reikmėms, koncentracijos patalpoje. Per gaisrus vandeniu gesintos degančios knygos – neatkuriamai pražuvęs kultūros paveldas. Be to, nukentėjo ir istorinės patalpos. Gaisrų gesinimą komplikavo tai, kad iki Senamiesčio pastatų, kuriuose buvo įsikūrusi biblioteka, gaisrininkų mašinoms privažiuoti buvo labai sudėtinga.

– Po 1962-ųjų gaisro sklandė gandai apie ugnyje žuvusį Martyno Mažvydo „Katekizmą“. Kokių saugos priemonių imtasi po šio įvykio?

– XX a. 7-ojo dešimtmečio gaisrai labai aiškiai parodė, kokių baisių pasekmių gali sukelti netinkamos spaudinių saugojimo sąlygos. Kaip liudija to meto VU bibliotekos ataskaitos,  bibliotekoje ne tik nebuvo jokios gaisro gesinimo sistemos, knygos buvo saugomos medinėse, pačių darbuotojų sukaltose lentynose, dažnai įrengtose koridoriuose, siauruose praėjimuose.

Gaisrai ir jų padariniai atkreipė tuometės valdžios dėmesį, jai tik tada pagaliau pavyko rasti lėšų VU bibliotekos 9-o ir 5-o aukšto priestatų, skirtų visus to meto dokumentų saugojimo reikalavimus atitinkančioms saugykloms įrengti, statybai. Saugyklose buvo įrengtos gaisro gesinimo dujomis, gesinimo vandeniu sistemos, patalpos papildomai aprūpintos gesintuvais.

– Kokia priešgaisrinė sistema įrengta dabar? Ar galėtų atsitikti, kad liepsnos pasiektų vertingiausius spaudinius? Jei vis dėlto kiltų gaisras, kaip jis būtų gesinamas?

– VU biblioteka šiuo metu įsikūrusi dviejuose pagrindiniuose pastatuose, iš kurių viename įrengta automatinė gaisro gesinimo dujomis (sumontuota 2007–2008 m.), kitame – automatinė gaisro gesinimo aukšto slėgio rūku (sumontuota 2010–2011 m.) sistema, taip pat abiejuose pastatuose – automatinės gaisrinės signalizacijos sistemos.

Sistemos buvo išbandytos prieš jas pradedant eksploatuoti, yra atliekama periodinė patikra. Tai patikimai veikiančios, daugelyje Europos dokumentų saugyklų išbandytos ir mūsų šalyje sertifikuotos sistemos, garantuojančios tiek dokumentų, tiek patalpose dirbančių žmonių saugumą. Kita vertus, labai svarbios ir prevencinės priemonės. Įgyvendinant projektus „Senosios Vilniaus universiteto bibliotekos rekonstrukcija“ ir „Nacionalinio mokslinės komunikacijos ir informacijos centro kūrimas“, visos bibliotekos patalpos įrengtos vadovaujantis moderniai saugyklai keliamais techniniais reikalavimais.

– Kiek iš viso leidinių yra VU bibliotekoje? Kurie vertingiausi?

– Šiuo metu VU bibliotekos dokumentų fondą sudaro 5,3 mln. fizinių vienetų, tarp jų mokslo ir kultūros paveldui priskirtinos kolekcijos: per 319 tūkst. rankraščių, 93 tūkst. grafikos darbų, 167 tūkst. senų ir retų spaudinių.

Čia rasime seniausią spausdintą knygą, esančią Lietuvoje, Rabano Mauro „Opus de universo“ (Strasbourg, 1467), vieną iš dviejų pasaulyje žinomų pirmosios lietuviškos knygos Martyno Mažvydo „Katekizmo“ egzempliorių, didžiausią Lietuvoje pirmųjų  spausdintų knygų – inkunabulų rinkinį, senųjų Aldų, Elzevyrų, Planteno-Moretti spaustuvių leidinių kolekcijas, knygų iš Žygimanto Augusto, Sapiegų giminės kolekcijų ir daug kitų mokslo ir kultūros istoriją šiame regione liudijančių dokumentų.