Kylančios Rusijos grėsmės akivaizdoje Švedija ir Suomija svarsto, ar joms nevertėtų įstoti į NATO, taip sukuriant bendrą Skandinavijos ir Baltijos gynybinę erdvę, kurios neatsiejama dalis būtų ir Lietuva.

Pastarojo pusmečio įvykiai visiškai sugriovė ligšiolinį ramų ir saugų neutralios Švedijos gyvenimą. Jau du amžius su niekuo nekariavusi, šaltojo karo įtampas pamiršusi didžiausia Skandinavijos valstybė per pastarąjį dešimtmetį sumažino savo kariuomenę beveik keturis kartus – nuo 55 iki 15 tūkst. karių, o gynybos išlaidas – nuo 7,1 iki 5,9 mlrd. JAV dolerių. Sovietinė grėsmė, šaltojo karo pradžioje kainavusi Švedijai ne vieną karo lakūno gyvybę, o vėliau – daug nervų ir įtampos, po fiordus gainiojantis povandeninius laivus, atrodė, pražuvo kartu su Sovietų Sąjunga – visiems laikams. Be to, švedai dar nuo šaltojo karo laikų buvo linkę tikėti, kad, jei kas, NATO ateis į pagalbą, nes Švedijos puolimas būtų buvęs tolygus viso NATO šiaurės flango puolimui. Netgi Švedijos oro uostų kilimo ir leidimosi takai buvo tiesiami pagal NATO reikalavimus, kad prireikus būtų galima priimti paramą.
Pastarąjį dešimtmetį Švedija, be NATO, labai daug vilčių siejo su vis intensyvėjančiu penkių Šiaurės šalių kariniu bendradarbiavimu pagal NORDEFCO iniciatyvą, nors vadinamasis Stoltenbergo planas, 2009-aisiais pasiūlęs sukurti kažką panašaus į Šiaurės šalių karinį bloką, visų galimų dalyvių buvo draugiškai atmestas. Nepaisant to, bendros tiek NATP priklausančių Danijos ir Norvegijos, tiek neutralių Suomijos ir Švedijos aviacijos pratybos vyko nuolat, veikė bendra karinių transporto lėktuvų grupė. Tad Švedija jautėsi saugi kaip niekada, nors po 2008 m. rugpjūčio Rusijos agresijos Gruzijoje ir buvo šiek tiek sunerimusi.

Švedija atsibudo beginklė

Perkūnas iš giedro dangaus trenkė 2012-ųjų lapkritį, kai viešėdamas Švedijoje NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas pareiškė, kad „Aljanas nėra atsakingas už šalių, kurios nėra jo narės, saugumą“. Jau iš ko ko, bet iš kaimyno dano tokio pareiškimo švedai nesitikėjo.
Po mėnesio jau Švedijos kariuomenės vyriausiasis vadas generolas Sverkeris Goransonas pareiškė, kad netgi riboto karinio Rusijos užpuolimo atveju Švedija savarankiškai gebėtų kautis ne ilgiau kaip savaitę, o vėliau turėtų prašytis bet kokios paramos iš šalies. „Iš ES karinės paramos mes nesitikime, nes tai nėra karinis aljansas, – sakė generolas. – Tačiau 2011 m. NATO vadovaujamų pratybų metu Švedija pasiuntė beveik visus savo kovos lėktuvus gelbėti pagal pratybų scenarijų priešo užpultos Norvegijos, tad tikimės iš jos sulaukti tokio paties solidarumo, jeigu būtų užpulta Švedija. Daug tikiuosi iš Šiaurės šalių karinio bendradarbiavimo. Nors mes neturime su jomis jokios karinės sutarties, tačiau vis dėlto esame sąjungininkai.“
Netrukus paaiškėjo, kad Švedijos kariuomenės vadas žiauriai klydo. 2013 m. vasarį Norvegijos gynybos ministrė Anne Grete Strom-Erichsen tokiu pačiu, jokių skandinaviškų sentimentų neturinčiu tonu, kaip keliais mėnesiais anksčiau NATO generalinis sekretorius, pareiškė, jog „mažai tikėtina, kad karinio konflikto atveju Švedija galėtų sulaukti Norvegijos karinės paramos“, nes Norvegija neturi daug karinių pajėgumų, tad pirmiausia turėtų rūpintis savo teritorine gynyba, be to, karinių įsipareigojimų ji turi tik NATO priklausančioms valstybėms. Savo trigrašį įkišo ir Lietuva, krašto apsaugos viceministro Marijaus Veličkos lūpomis paragindama: „Švedijai būtų neblogai tapti NATO nare. Žinia, Aljansas gina tik savo narius.“

Danai ir norvegai atsiribojo

Švedija pasijuto išduota tiek brolių skandinavų, tiek NATO. Iš pradžių, po skandalingojo generolo S.Goransono interviu, buvo manančiųjų, kad kariškiai blefuoja, siekdami išvengti dar vieno karinių išlaidų mažinimo. Tačiau generolą parėmė Švedijos karališkoji karo akademija, nurodydama, kad mechanizuoti daliniai pajėgtų kovoti vos kelias dienas. Kovo mėnesį diskusija dėl Švedijos gynybos ateities įsiliepsnojo ne juokais. Kaip pastebi Lenkijos Rytų tyrimų instituto ekspertė Justyna Gotkowska, „diskusijos įkarštį geriausiai iliustruoja pagrindinių Švedijos dienraščių antraštės, kurių viena, pasirodžiusi liberalios pakraipos leidinyje „Expressen“, skelbė: „Švedijai reikia karinio perversmo“.
Nors siūlymų, kaip ateityje reikėtų užtikrinti Švedijos gynybą, esama nemažai, vis dėlto aiškiai išsiskiria dvi pagrindinės linijos: tęsti neutralumo politiką, kartu smarkiai didinant išlaidas gynybai ir grįžtant prie visuotinės šauktinių armijos, nes nedideli profesionalų daliniai, labiau skirti tarptautinėms misijoms, nėra pakankami krašto gynybai; Atsisakyti neutraliteto ir stoti į NATO, kuri veikiausiai mielai priimtų tegu šiuo metu apsileidusią, tačiau vis dėlto moderniai ginkluotą, tvirta nacionaline ekonomika paremtą Švedijos kariuomenę.
Bet tam reikia rimtos diskusijos visuomenėje, nes neutralumo politika per du amžius tapo neatsiejama švedų nacionalinio identiteto dalimi. Kita vertus, kaip pastebi leidinys „NATO Rewiew“, kai 2011-aisiais Aljansas paprašė Švedijos paremti operaciją Libijoje, Riksdagas be didelių diskusijų pritarė karo aviacijos siuntimui 240 balsų už, 15 prieš ir aštuoniems parlamentarams susilaikius.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.