Iš visų sričių sveikatos apsaugoje per pastaruosius 23 metus pasiektą pažangą vertinti sunkiausia, nes ji pati prieštaringiausia.

Viena vertus, mokesčių mokėtojams sveikatos apsauga kainuoja labai brangiai, eilės poliklinikose ir ligoninėse netrumpėja, korupcijos apraiškų vis dar daugiau nei pakankamai, kita vertus, negalima nematyti ir pažangos: naujausia ir moderniausia technika, smarkiai išaugęs medikų profesionalumas, rekonstruotos ligoninės, išgydoma vis daugiau ir vis sunkesnių ligų, ir apskritai, palyginti su kitomis regiono valstybėmis, mūsų sveikatos apsauga atrodo ne taip ir prastai (tiesa, nuo Estijos pagal efektyvumą atsiliekame).
„Tikrai nesame sužlugdę savo sveikatos sistemos, nors ji ir šlubuoja“, – konstatuoja Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas.
Jo žodžiais, Lietuvoje gana geras sveikatos paslaugų prieinamumas visuomenei (net ir sugaištamo laiko požiūriu), jų kokybė, taip pat yra išlaikytas medicinos įstaigų tinklas: ambulatorijos išsaugotos, ligoninės yra kiekviename rajone, pirminės sveikatos priežiūros paslaugos (nors ir su trūkumais) veikia, šeimos gydytojai prieinami. Tiesa, pranašumus vis bando nusverti trūkumai, bet dalį jų lemia ne Sveikatos apsaugos ministerija, ne ligoninės ir ne gydytojai, o pačių žmonių supratimas, tiksliau, nesupratimas apie savo sveikatą ir jos tausojimą.
Mykolo Romerio universiteto profesorė dr. Danguolė Jankauskienė apgailestauja, kad pagal daugelį aspektų Lietuva yra tarp paskutinių regione, ir išskiria keletą laikotarpių, kada buvo galima stebėti ryškiausius sveikatos rodiklių pokyčius. Tarkime, 1995–1996 m. buvo aiškus visuomenės sveikatos pablogėjimas, vėliau, maždaug iki 2000 m., padėtis ėmė ryškiai gerėti, deja, amžių sandūroje sveikatos rodikliai vėl ėmė stipriai prastėti. „Dabar Lietuva regione daugeliu aspektų yra viena paskutinių, pavyzdžiui, pagal vidutinę gyvenimo trukmę, savižudybes, patiriamas traumas“, – vardija profesorė.
Nors, Statistikos departamento duomenimis, jei lyginsime 1994 ir 2011 metus, mirusiųjų skaičius sumažėjo nuo 46,5 tūkst. iki 41 tūkst., tačiau skaičiuojant tūkstančiui gyventojų statistika nebe tokia džiuginanti: atitinkamai 1994 m. teko 12,7, o 2011 m. – 13,5 mirusiojo.

Didelė medikų emigracija

Per pastaruosius 23 metus Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje įvykdyta bene daugiausiai reformų, bet jų rezultatai netenkina nei pacientų, nei gydytojų, nei politikų. Per visą šį laikotarpį iš Lietuvos emigravo arti 4 tūkst. medikų, o juk žinome, kaip brangiai kainuoja parengti mediką, todėl mūsų šaliai tai didelis praradimas. Dauguma medikų dirbdami vienu etatu sunkiai gali išgyventi, todėl nemažas jų nuošimtis dirba dviejose trijose darbovietėse. Tai, pasak sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio, užprogramuoja kitas mūsų sveikatos apsaugos sistemos negeroves, tarkime, prastėjančią kokybę, taip pat pasipinigavimą.
Bet sukus apsukus viskas atsiremia į pinigus. Kaip pabrėžia D.Jankauskienė, ilgą laiką sveikatos apsaugos biudžeto didėjimas atsiliko nuo BVP augimo ir tik gana neseniai atsirado didesnė koreliacija. „Reikia suprasti, kad sveikatos sektorius taip pat dirba rinkos sąlygomis: jis iš tų pačių tiekėjų perka reikiamus dalykus, užsako įvairius darbus, bet juk niekas rinkoje nedaro jokių nuolaidų, – pabrėžia profesorė. – Reikalaujame didesnio efektyvumo, tačiau reikia suprasti: kad gautum rezultatą, pirma reikia pakankamai investuoti.“
Pagal tai, kokia BVP dalis skiriama sveikatos apsaugai, Lietuvoje matomas didelis atotrūkis, palyginti su ES vidurkiu. 2007 m. bendrų išlaidų sveikatos priežiūrai dalis Lietuvoje sudarė 6,22 proc., 2009 m. – 7,53 proc., o 2011 m. – 6,89 proc. BVP. O štai ES valstybėse sveikatos sektoriaus išlaidoms skiriamo BVP vidurkis yra apie 9 proc. (Nyderlanduose – net 12 proc.).
Planų, kaip gerinti padėtį, yra, ir ne taip mažai. Kaip pabrėžia A.Matulas, šiuo metu didelė problema ta, kad nėra žinoma, kiek žmonių šiandien gyvena ir mokesčius moka ne Lietuvoje, tačiau yra čia apsidraudę ir prireikus grįžta gydytis. „Sumokėdami apie 10 proc. įmoką nuo minimalios algos, jie gauna tūkstančius kainuojančias paslaugas. Tai nėra sąžininga Lietuvoje gyvenančių lietuvių atžvilgiu“, – sako parlamentaras ir patikina, kad išsprendus šį klausimą finansinė sveikatos apsaugos sektoriaus padėtis tikrai pagerėtų.

Kas kūrė mūsų sveikatos apsaugos sistemą

Per daugiau nei du dešimtmečius prie mūsų sveikatos apsaugos sistemos formavimo prisidėjo 16 ministrų. Pirmasis sveikatos apsaugos ministras buvo Juozas Olekas, kuriam teko pareiga vadovauti itin sudėtingu laikotarpiu. „Tada svarbu buvo elementariausiai išgyventi, ir tikrai ne reformos rūpėjo“, – primena D.Jankauskienė.
„Paveldėjome visiškai neefektyvią sovietinę sveikatos sistemą. Ji buvo išpūsta, su daugybe ligoninių, o pirminės sveikatos priežiūros praktiškai visiškai nebuvo. Kadangi sistema buvo centralizuota, mažai kas jautė atsakomybę, o sveikatos darbuotojai buvo tik pasyvūs vykdytojai. Įsivaizduokite, jei reikia sugriauti milžinišką pastatą ir pastatyti visiškai naują – juk tai didelė užduotis. Taigi ir mums teko reformuoti ligoninių, poliklinikų struktūrą. Iš tikrųjų tai buvo milžiniškas darbas, ir tikrai negalima smerkti tų pirmųjų ministrų bei jų komandų, kad jie kažko nepadarė“, – neabejoja Lietuvos visuomenės sveikatos asociacijos prezidentė Ramunė Kalėdienė.
Visi pagrindiniai teisės aktai, tai yra Sveikatos sistemos įstatymas, Sveikatos draudimo įstatymas, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas, buvo priimti 1993–1996 m., kada sveikatos apsaugos ministrais buvo Jurgis Brėdikis ir Antanas Vinkus.
Būtent J.Brėdikui reikėtų pareikšti pagarbą už tai, kad jis įkūrė Sveikatos apsaugos reformos biurą, į kurį sutelkė daug tuometinio sveikatos politikos elito, pasitelkė užsienio konsultantus, kurie ir sukūrė strategiją, pagrindinius teisės aktus. „Jam pavyko sukurti tokią struktūrą, prie kurios dirbo daug sveikatos politikų – tiek lietuvių, tiek užsieniečių, sukūrusių sveikatos sistemos Lietuvoje pagrindus. Ten dirbo daug garbių žmonių: profesorius Vilius Grabauskas, profesorė D.Jankauskienė, taip pat dabartinis sveikatos apsaugos ministras V.Andriukaitis, Irena Degutienė ir kiti“, – vardija A.Matulas.
Na, o kaip vieną didesnių reformatorių reikėtų išskirti ministrą Juozą Galdiką su komanda, nes jie praktiškai ėmė įgyvendinti reformas. Būtent jam vadovaujant Sveikatos apsaugos ministerijai buvo įkurta Valstybinė ligonių kasa, pirminio lygio sveikatos priežiūros paslaugos atskirtos nuo stacionarinio ir kt.
Galima išskirti ir Žilviną Padaigą. Nors jis nusipelno daug kritikos, kad nesugebėjo įgyvendinti itin brangiai kainavusio elektroninės sveikatos sistemos projekto, tačiau negalima paneigti jo indėlio į profilaktiką. Jis pirmasis pabrėžė būtinybę didesnį dėmesį skirti profilaktikos programoms, taip siekdamas sumažinti hospitalizaciją. „Tokios programos atsirado tik jo vadovavimo laikais – 2004–2005 m. O visos Vakarų valstybės tokias programas turi jau gana seni“, – primena D.Jankauskienė.
Nors daugelis ministrų į profilaktiką nekreipė pakankamai dėmesio, pradėtos finansuoti ir įsuktos programos neabejotinai jau davė teigiamų rezultatų: kadangi gerokai daugiau ligų išaiškinama kur kas anksčiau, jas galima lengviau išgydyti. Kita vertus, reikia pripažinti, kad siekiant pakeisti visuomenės sergamumo, o tuo labiau mirtingumo rodiklius prireiks daugiau laiko.
Apibendrindamas A.Matulas atkreipia dėmesį, jog didžiausiais sveikatos apsaugos sistemos reformatoriais bandė būti žmonės, apie kuriuos mėgstama sakyti, kad jie nieko reikšmingo nepadarė. Pirmas restruktūrizacijos etapas parengtas ir Vyriausybės patvirtintas 2003 m. sveikatos apsaugos ministru esant J.Olekui, antrasis – Rimvydui Turčinskui, trečiasis – Algiui Čaplikui. „Tiesa, klausimas, kiek viską pavyko įgyvendinti“, – primena parlamentaras.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.