Lietuvos sveikatos sistema išgyvena sunkmetį. Esminiu trūkumu pavadinčiau vykdomą politiką, kurioje nėra aiškių uždavinių, išskyrus vienintelį – taupyti pinigus, neretai Lietuvos žmonių sveikatos sąskaita. Pagrindinis sveikatos apsaugos politikos tikslas turi būti – žmonių sveikatos apsaugos gerinimas. Tikriausiai daug kas man pritars, kad per trejus su puse metų, vis dar kyla abejonių dėl teikiamų paslaugų kokybės, jų prieinamumo, dėmesio ligų prevencijai. Nepakankamai dėmesio skiriama ir medikų darbo sąlygoms bei geresniam mokėjimui už jų darbą, todėl specialistai palieka Lietuvą.

XXI a. visos teikiamos paslaugos, visi gydymo procesai turi būti labai aiškūs, kad žmogus iš tikrųjų suprastų, jog Lietuvoje sulauks tikrai kokybiško gydymo. Vykdydama reformą konservatorių ir liberalų Vyriausybė tam nebuvo pasirengusi – uždarytos pavienės gydymo įstaigos ar skyriai, uždraustos tam tikros paslaugos, tačiau iki to nebuvo numatyta galimybė pacientus priimti apskričių ar universitetinėse ligoninėse. Tam nebuvo skirtas papildomas finansavimas, nors rajonų ligoninėse, uždarius skyrius, lėšų buvo sutaupyta, tačiau jos kažkur „išgaravo“, pinigai nepasiekė ligonių. Padrika ir greitosios pagalbos sistema. Dabar po truputį judanti apskričių dispečerinių koncentracija gal ir būtų teisinga, tačiau sėkmingam darbui būtina centralizuotai atnaujinti greitosios pagalbos automobilių ūkį, kad iš tiesų būtų galima laiku nuvykti pas kiekvieną ligonį.

Pacientai susiduria su nereikalingu laiko švaistymu – ne paslaptis, kad dabar vykstant iš rajonų konsultuotis, tenka nueiti „kryžiaus kelius“. Iš pradžių paskiriamas tyrimas, po mėnesio pacientui vėl tenka važiuoti atlikti tą tyrimą, trečią kartą vykstama pas specialistą, kad jis įvertintų rezultatus ir paskirtų gydymą. Tokia praktika turi būti naikinama. Tai yra organizaciniai dalykai, todėl neprireiktų didelių lėšų. Jei šeimos gydytojai ar rajonuose dirbantys specialistai turėtų galimybių susisiekti su antrinio lygio gydymo įstaigų kolegomis, pacientas vienu nuvykimu į aukštesnio lygio gydymo įstaigą būtų ištirtas ir gautų atsakymus.

Negalima ir leisti gydymo įstaigų savivalės, kai kiekviena įstaiga nusistato savo tvarką, už ką ims užmokestį. Žinau atvejų, kai pirminės priežiūros centre mokama net už kiekvieną švirkštą tyrimams, bet už tai turėtų apmokėti Valstybinės ligonių kasos.

Valdantieji taupė, nurėždami nuo profilaktinių programų (ligų prevencijos) arba neskirdami joms lėšų. Akivaizdu, kad tai buvo klaida, nes profilaktikos ar ankstyvos diagnostikos programos duoda labai gerus rezultatus. Pvz., vykdant prevencinę Pietryčių Lietuvos širdies kraujagyslių ligų programą, mirštamumas nuo ūmaus infarkto šitoje dalyje sumažėjo beveik trečdaliu. Taigi privalome tokias programas diegti visoje Lietuvoje.

Nuošalyje negalima palikti ir medikų darbo sąlygų problemos. Turėdami praktikos, reikiamų žinių, diplomus ir licencijas medikai galėtų atlikti visą diagnostiką ir gydymą. O dabar to daryti negali, nes vienose ar kitose įstaigose kai kurios procedūros uždraustos. Be to, vienas iš pagrindinių Sveikatos apsaugos ministerijos siekių turėtų būti medikų darbo užmokesčio pastovus didinimas, nes šiuo metu medikų atlyginimai nuo kitų ES valstybių Lietuvoje skiriasi šešiskart, nors neretai mūsų gydytojai ar slaugytojai yra geriau parengti.