Inga NECELIENĖ

Šio pavasario Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) dalybos parodė, kad kasmet besipučiančiai sveikatos apsaugai finansuoti pinigų yra, bet į valstybinio monopolio gniaužtus įstrigusio privataus medicinos įstaigų sektoriaus padėtis primena gūdaus sovietmečio dantisto kabinetą, į kurį patekdavai tik po kelių bemiegių naktų su iš skausmo ištinusiu žandu.

Šiais laikais į anuomečių dantistų, dabar išvirtusių į platesnės ir siauresnės specializacijos profesionalus, kabinetus esame kviečiami be baimės eiti ne tada, kai žandas iš skausmo sutinsta.

Stomatologams, odontologams, ortodontams ir kitiems burnos turinio specialistams iš poliklinikų plačiu tinklu pasklidus po privačias gydymo įstaigas atsiradusi laisvė rinktis iš pradžių trikdė, bet ilgainiui atverta rinka pacientų naudai sureguliavo prastai dirbančių ir brangiai lupančių gydytojų santykio pokyčius.

2002 m. PSDF buvo 530 mln. eurų, 2008 m. – 1 mlrd. 27,51 mln., o 2016 m. šis fondas ūgtelėjo iki 1 mlrd. 516,6 mln. eurų.

Po finansines įvairių šalies ūkio segmentų injekcijas šiek tiek aptirpinusio sunkmečio jau keleri metai iš Seimo tribūnų skelbiama apie vis didėjantį PSD fondą, kurio pinigais rūpinamasi visų mūsų sveikata. Pavyzdžiui, 2002 m. PSDF buvo 530 mln. eurų, 2008 m. – 1 mlrd. 27,51 mln., o 2016 m. šis fondas ūgtelėjo iki 1 mlrd. 516,6 mln. eurų.

Pinigų daugėja, aptarnaujamų žmonių dėl emigracijos kasmet mažėja, vadinasi, lyg ir privalėtume pajusti akivaizdų šios kiekvienam svarbios ir pas mus labai brangios srities kokybinį šuolį. Keletas statistinių skaičių: 2002-aisiais, Europos Sąjungos sienoms dar plačiai neatsivėrus, Lietuvą paliko 7,1 tūkst. žmonių, taigi gyventojų ir sykiu sveikatos apsaugos įstaigų lankytojų buvo nepalyginti daugiau nei po poros metų, kai išvyko arti 38 tūkst., dar po metų – beveik 58 tūkst., o per didžiausią ligšiolinį migracijos piką, 2010-uosius, – daugiau jei 83 tūkst. piliečių. Per visą nepriklausomybės laikotarpį iš šalies emigravo apie 800 tūkst. piliečių – kone ketvirtadalis Lietuvos arba pusantro Vilniaus. Ir dar toks lyrinis nukrypimas: Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) 2004 m. nebuvo nė šimto darbuotojų etatų, o dabar jų gretos jau viršija du šimtus.

Anksčiau mažesnio PSDF užtekdavo ir visai išvykėlių armijai, dabar besinaudojančiai užsienio medikų paslaugomis. Naivu būtų manyti, kad į britanijas, skandinavijas ar ispanijas išlakstė sveikuoliai, o Lietuvoje liko tik paliegę ir ligoti, dėl to nuo 2002-ųjų fondo pinigams padidėjus beveik triskart sveikatos paslaugos nei stipriai keitėsi, nei tapo prieinamesnės. Tiksliau, šis tas keitėsi gana stipriai – provincijoje sveikatos paslaugų sumažinta iki minimumo ir kiekio, ir pasiekiamumo požiūriu.

Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM) 2004 m. nebuvo nė šimto darbuotojų etatų, o dabar jų gretos jau viršija du šimtus.

Kur nukeliauja sveikatos milijonai ir milijardai, nes šioje srityje tūkstančiais retai kur eurai skaičiuojami. Ne vieno milijardo prireikė skambiai pradedamoms, bet iki galo taip ir nepabaigiamoms reformoms įgyvendinti, gy­dymo paslaugoms didžiuosiuose miestuose telkti ir stiprinti, pavyzdžiui, sostinėje atskiram sveikatos apsaugos darbuotojų, gydytojų ir ligonių miestui Santariškių klinikoms pastatyti, gražinti ir plėsti.

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir teritorinių ligonių kasų (TLK) duomenimis, prašymus šiemet sudaryti sutartis su TLK dėl paslaugų teikimo ir apmokėjimo PSDF lėšomis pateikė 1419 gydymo įstaigų. 610 iš jų yra valstybės ir savivaldybių, 809 – privačios gydymo įstaigos.

Pliki šiųmečių sutarčių skaičiai rodo, kad privatus sektorius lenkia valstybinį, bet tai miražas. Tiek visos Santariškių arba Kauno klinikos, tiek nedidukas privatus stomatologijos ar echoskopijos kabinetas lygus vienam sutarties vienetui. Skelbiama, kad naujų TLK ir privačių medicinos įstaigų sutarčių šiemet dar padaugėjo (iš 61 naujo prašymo 54 gauti iš privačių gydymo įstaigų), bet sutarčių skaičių kalbą išvertus į eurų išraišką tampa aišku, kad toms pačioms Santariškėms metams skiriama kur kas daugiau, nei visoms Lietuvos privačioms gydymo įstaigoms kartu sudėjus. 2016 m. PSDF biudžetas siekia ARTI 1,44 mlrd. eurų ir yra beveik 4 proc. (56 mln. eurų) didesnis nei 2015 m. Didžiausia jo dalis (per 1 mlrd. eurų, o tai 38 mln. eurų daugiau nei pernai) numatyta gydymo įstaigų sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti: apie 479 mln. eurų skirta ligoninių paslaugoms, 196 mln. eurų – ambulatorinei asmens sveikatos priežiūrai, 180 mln. eurų – pirminei ambulatorinei priežiūrai.

Per metus praretėjusios Lietuvos gyventojų sveikatos priežiūrai skiriami keli milijardai eurų – per maža suma dalytis. Privatininkams neaiškios paslaugų įkainių apskaičiavimo formulės, netenkina nustatyti įkainiai? Nepasirašykite su TLK sutarčių, niekas to daryti neverčia, tik jokių pinigų iš TLK nesitikėkite. O ką be sutarties likusiai privačiai gydymo įstaigai tai reiškia? Ogi skausmingą lėtinę mirtį. Jei tokia baigtis nevilioja, nėra ko verkšlenti, kad prie PSDF dalybų stalo (ypač tą mėgstama daryti Vilniaus teritorinėje ligonių kasoje) privatininkai kviečiami tada, kai didžioji fondo pinigų pyrago dalis jau būna išnešiota.

Privačioms ir valstybinėms medicinos įstaigoms kaip lygiavertėms partnerėms bendradarbiauti ir konkuruoti ypač trukdo keli įsisenėję valstybinių institucijų nustatyti barjerai: nevienoda bazinių paslaugų kainų skaičiavimo metodika (nustatant galutinę paslaugos kainą į ją neįtraukiamos ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos), atgaline data skaičiuojamas paslaugų kiekis (jų kasmet daugėja, bet suskaičiuojama gerokai mažiau paslaugų, nei jų būna realiai atlikta), suteikiamas nevienodas finansinis svoris ir ribojamas privačių įstaigų vaidmuo.

Privačioms mažinamos teikiamos kvotos, o valstybinėse už neišnaudotas didžiules kvotas paskiriamas užmokestis.

Privačiose įstaigose padaugėjo valstybės kompensuojamų paslaugų kiekis, o valstybiniai stacionarai stovi pustuščiai? Išeitis greit randama: privačioms mažinamos teikiamos kvotos, o valstybinėse už neišnaudotas didžiules kvotas paskiriamas užmokestis. Formulių, finansinių eilučių daug – kas jas visas supaisys.

Valstybės milijardų džiunglėse nepaklysti sunku, kaip ir rasti atsakymą, kodėl PSDF kasmet didėjant privačioms gydymo įstaigoms atseikėjama po 10–60 proc. mažiau. Gal iš sutaupytų lėšų (o tokių neabejotinai turėtų likti) būtų galima kompensuoti už analginą tiems, kuriems į privatų stomatologijos kabinetą neleidžia eiti tuščia kišenė, o sutinusiu žandu belaukiant eilės poliklinikoje ir vaistai nuo skausmo pasibaigia.