"Veido" archyvas

Kas ir kodėl vyksta vykdant sveikatos reformą, jau beveik pusmetį ministro poste esantis Raimondas Šukys viešai aiškinti vengia

Pažadai optimizuoti ligoninių tinklą, sumažinti vaistų kainas dūžta į didžiulį pasipriešinimą, kurstomą ne tik didelių pinigų ir įtakos, bet ir sveikatos apsaugos strategų negebėjimo paaiškinti to visuomenei.

“Iš karto sakiau, kad sveikatos reformos lakmuso popierėlis bus Antakalnio, kuriame daugiau ligoninių nei troleibuso stotelių, ligoninių kompleksas. Rajonuose ligoninės, jų skyriai uždaromi, jos jungiamos, o Vilniuje dviejų ligoninių sujungimą tebesvarsto Sveikatos apsaugos ministerijos sudarytos net kelios komisijos, kurios tarpusavyje konkuruoja. Vilniuje optimizacijos programa visiškai įstrigo”, – piktinasi Seimo Socialdemokratų frakcijos seniūno pavaduotojas, buvęs sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas.

Kas ir kodėl vyksta vykdant sveikatos reformą, jau beveik pusmetį ministro poste esantis Raimondas Šukys viešai aiškinti vengia. Valstybės politiką šiuo klausimu dažniausiai komentuoja jo patarėjas Martynas Marcinkevičius. Tačiau juo sunkoka patikėti, kai jis kalba apie ligoninių jungimosi būtinybę, nes pats patarėjas tebėra Vilniaus klinikinės Vasaros ligoninės, kuri kol kas nepateko į reformos mėsmalę, direktorius.

O ten, kur reforma juda, – viskas tik į bloga. Taip aiškina ir medikų, ir pacientų organizacijos. Taigi kas šiandien vyksta įgyvendinant šios Vyriausybės pradėtą gydymo įstaigų tinklo ir paslaugų restruktūrizavimo trečiąjį etapą, kokių tai duoda rezultatų? Galų gale kas žino, kas vyksta?

Rajonuose vykdoma, sostinėje diskutuojama

Reforma stringa ne tik Vilniuje, bet ir Klaipėdoje, Kaune. Didesni miestai – didesni įtakos laukai, didesni pinigai. Ministras R.Šukys raštu atsiųstuose atsakymuose į “Veido” klausimus tarp stringančių darbų nurodė taip ir neįvykusį Klaipėdos ligoninės (buvusios Jūrininkų) bei savivaldybės universitetinės ligoninės sujungimą, nes savivaldybė nesutiko įgyvendinti Vyriausybės nutarime priimto sprendimo perduoti steigėjo teises valstybei ir nepritarė šių ligoninių jungimui. “Galbūt tai lemia artėjantys savivaldybių rinkimai, tačiau savivaldybė priėmė sprendimą ir prisiėmė finansinę atsakomybę, ir tai sveikintina”, – aiškina ministras.

Vieno iš sveikatos reformos architektų, dėl korupcijos Sveikatos apsaugos ministerijoje atsistatydinusio ankstesnio ministro Algio Čapliko nestebina, kad reforma striginėja. “Žinojome, su kuo susiduriame, ir realiai planavome šį reformos etapą trejiems metams, nors minėjome vienus. Supratome, kad taip greitai sistemos neįveiksime, nes čia cirkuliuoja dideli pinigai, įtakingi žmonės. Susidūrėme su dideliu savivaldybių, vyriausiųjų gydytojų pasipriešinimu.

Visokių cirkų vyksta”, – neslepia A.Čaplikas, bet džiaugiasi, kad vis dėlto iki balandžio 1 d. pavyko uždaryti 25 ekonomiškai neefektyvius ir nesaugius pacientams akušerijos-gimdymo ir chirurgijos skyrius, nors iki tol per visus septynerius reformos metus buvo uždaryti aštuoni, o penkiolika iš dalies. Nuo liepos panaikinus apskričių administracijas, dar pasistūmėta optimizuojant struktūrą. Šiuo metu iš buvusios 81 ligoninės Lietuvoje yra likę 70.

Tačiau, pasak A.Čapliko, pavyzdžiui, Onkologijos institutas – atskira karalystė valstybėje. “Jei sveikatos įstaigų steigėja būtų valstybė ir ji disponuotų jų turtu, be abejo, viskas vyktų daug greičiau. Buvo mintis perimti, kaip padarė estai prieš dvidešimt metų, visas ligonines, sutvarkyti ir grąžinti. Tačiau suvokėme, kad Seimo pasipriešinimo neįveiksime”, – pripažįsta eksministras.

Dar sudėtingiau pasipriešinti farmacininkų sistemai. “Generiniai vaistai pigesni. Tačiau patentiniai brangesni, o medikai ir farmacininkai prijaukina žmogų prie jų kaip prie narkotikų, ir paskui sunku jį įtikinti, kad rinkoje yra tokių pačių, tik pigesnių. Vyksta žaidimas, tačiau farmacininkų finansiniai pajėgumai nepalyginti didesni. Štai birželį vaistai atpigo 8–9 proc. Sunku rasti sutarimą su farmacininkais, kai jų praradimai per metus sieks apie 50–100 mln. Lt.

Suardėme oligopolinę rinką, tad dabar turi atsirasti naujos žaidimo taisyklės. Be abejo, reikia stiprinti Vaistų kontrolės tarnybą, bet farmacininkai kai kuriais atvejais galingesni už valstybę”, – konstatuoja A.Čaplikas.

Vis dėlto reformos strategai turėtų pripažinti, kad planuodami pokyčius ignoravo gydytojų, specialistų organizacijų nuomonę. Gydytojas Audrius Šimaitis iš Didžiosios Britanijos prisimena, kaip sausį per konferenciją Klaipėdoje daugiau kaip šimtas jos dalyvių, atstovavusių gydytojų ir pacientų organizacijoms, priėmė rezoliuciją, siūlančią Klaipėdoje įkurti trečią universitetinį gydymo ir diagnostikos centrą, sujungiant visas tris Klaipėdos ligonines į vieną.

Keli parlamentarai kreipėsi į Klaipėdos miesto merą ir Sveikatos apsaugos ministeriją siūlydami surengti atvirą forumą šiai idėjai apsvarstyti, tačiau jis neįvyko. Ministerija ignoravo tiek Klaipėdos savivaldybės, tiek medikų nuomonę.

“Prieš pat lemiamą posėdį į Klaipėdą atvykęs viceministras Gintaras Valiukonis savivaldybės tarybai grasino nepaklusnumo pasekmėmis, esą Klaipėdoje būsiančios dvi Marijampolės lygio ligoninės. Tai ne tik Marijampolės įžeidimas – tokia aukšto pareigūno retorika kelia klausimą, ar tikrai ministerijai visų pirma rūpi pacientai. Ar jiems svarbiau, kad A būtų prijungta prie B? O jei savivaldybė mano, kad B prie A, tai tada turi būti nubausti pacientai ir neteikiamos universitetinio lygio paslaugos?” – piktinasi A.Šimaitis.

Kas žino, kaip vyksta reforma

Tačiau ir ten, kur reforma vyksta, ji nesulaukia nei medikų, nei pacientų pritarimo. “Matau vien trūkumus, kurie pradeda ryškėti, – sako Gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas. – Vyksta ne sveikatos apsaugos, o pastatų reforma – apie paslaugas niekas nešneka. Žadėta atlikti išplėstinę analizę, tačiau netesėta. Pacientui viskas tik pablogėjo. Taupėme, bet ką sutaupėme – sveikatos sąskaita”.

Parlamentaro J.Oleko manymu, dėl nesubalansuoto finansavimo gydymo prieinamumas dešimtyje rajoninėmis tapusių ligoninių pateko į kritišką padėtį, žlugdoma viena geriausių Lietuvoje įdiegtų kardiologinės pagalbos sistemų Pietryčių Lietuvoje, nes kai kurių itin svarbių procedūrų, pavyzdžiui, fibrinolizės, finansavimas sumažintas penkiskart.

Didžiulio medikų ir pacientų pasipriešinimo sulaukė ir ministerijos bandymai tramdyti farmacininkus. “Žiūrėjau rugsėjo mėnesio kainyną. Vaistų sergantiesiems astma priemokos maksimalus atpigimas – iki 3 Lt, tačiau daugumos vaistų priemokos pacientams brangsta, kai kurių net penkiskart. Tai dar nėra galutinis kainininkas, tačiau tendencijos akivaizdžios – vaistai brangsta”, – konstatuoja Eglė Kvedaraitė, Astmos klubų asociacijos pirmininkė.

Vis dėlto ar gali reforma būti nepasmerkta, jei jos rėmėjų gretos apsiriboja ne ką didesniu skaičiumi nei jos autorių ir vykdytojų? Ar galima sulaukti pritarimo, kai oficialios informacijos apie reformos eigą praktiškai nėra?

“Informacijos apie tikrąją padėtį labai mažai. Neturime duomenų, ar sumažėjo lovų skaičius. Nėra duomenų, kaip su padidėjusiais srautais susitvarko didžiosios ligoninės ir ar nenukenčia nuo to ligoniai”, – stebisi aktyviai sveikatos apsaugos reikalais Lietuvoje besidomintis gydytojas A.Šimaitis.

Jį stebina, kad visai neseniai ministerija sudarė darbo grupę sveikatos sistemos plėtros metmenims parengti, nors tai turėjo būti padaryti prieš pradedant reformą, o reformos valdymo grupės apskritai nėra.
O kai negirdėti valstybės politiką aiškinančiųjų nuomonės, labai gerai girdėti kita.

Pinigų yra. Nėra tvarkos

Vis dėlto ar šios Vyriausybės pradėtas reformos etapas, kad ir lėtai braškėdamas, bent kiek sumažins anomaliją, kai nepaisant vieno menkiausių sveikatos sistemos finansavimo ES, palyginti su gyventojų skaičiumi, esame tarp pirmūnų pagal gydytojų ir medicinos personalo, lovų ligoninėse skaičių. Tačiau nors turime kur kas daugiau medikų ir lovų ligoninėse nei kiti, esame dugne pagal pacientų pasitenkinimą teikiamomis paslaugomis – tą rodo kad ir Europos sveikatos vartotojų indeksas.

Verkiame, kad mūsų sveikatos sistemos finansavimas – vienas mažiausių ES, tačiau ką tik paskelbtose Valstybės kontrolės išvadose įrodyta, kad dešimtmečiais šioje sistemoje valstybės lėšos bei turtas naudoti neefektyviai ir tik pernai pagaliau imta šiek tiek tvarkytis. Beje, eksministro A.Čapliko teigimu, optimistiniais skaičiavimais, šiuo reformos etapu planuota sutaupyti apie 300 tūkst. Lt.

O štai ISM vadybos ir ekonomikos universiteto finansų ekonomikos magistrantūros absolventė Neringa Jasaitytė tyrime apie sveikatos apsaugos sistemos finansavimą ir efektyvumą, taikydama ekonominių modelių formules, suskaičiavo, kad Lietuva, palyginti su jos tirtomis 20 Europos šalių, pagal sveikatos sistemai skiriamų lėšų panaudojimo efektyvumą – paskutinėje vietoje. Mūsų sveikatos sistemos efektyvumas, palyginti su Prancūzijos, Austrijos, Švedijos, Danijos, Portugalijos, Graikijos ir Lenkijos, siekia tik 60 proc. Vadinasi, jei ir esamas lėšas panaudotume kaip prancūzai ar danai, turėtume 40 proc. efektyvesnę sveikatos apsaugą. Arba netgi tais 40 proc. sumažinus finansavimą neturėtume justi skirtumo, jei tik lėšas naudotume efektyviai. Dar pridūrę, kad šalia oficialaus sistemos finansavimo gydymo įstaigose tebeegzistuoja papildomų dovanų ar kyšių sistema, gautume visai pakenčiamai finansuojamą sritį.

Tačiau srityje, kurioje ne tik veikia didžiuliai pinigai ir įtakos, bet ir sprendžiami jautriausi – gyvenimo bei mirties klausimai, keisti nusistovėjusią sistemą nelengva. Tad ir dabartinis reformos etapas daugiausia galioja tik turintiesiems menkesnę įtaką. Norėdami įgyti daugiau sąjungininkų, o ne oponentų, sveikatos apsaugos strategai turėtų bent jau visuomenei nuosekliai aiškinti, ką ji dėl tokio sistemos neefektyvumo praranda, ir būti vienodai principingi ir su rajono ligonine, ir su sostinės sveikatos sistemos “magnatais”.