“Svarbiausia – kad pacientas taptų centrine sveikatos sistemos figūra ir reformos ašimi”, – pabrėžia “Prognozių” pašnekovas – Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas, Medicinos diagnostikos ir gydymo centro direktorius Laimutis Paškevičius.

PROGNOZĖS: Pacientams vis dažniau už gydymą tenka mokėti ne tik privačiose, bet ir valstybinėse gydymo įstaigose. Ar valstybė tikrai nepajėgi užtikrinti nemokamos sveikatos apsaugos?
L.P.: Bet kokiai paslaugai, taip pat ir sveikatos apsaugos, suteikti ar prekei pagaminti būtini tam tikri technologiniai, žmonių, laiko ištekliai, taigi jų nemokamų nebūna. Skiriasi tik, kaip paslaugos apmokamos: ar žmogus pats sumoka į kasą, kaip įprasta privačiose gydymo įstaigose, ar atsidėkoja vokeliu, ar už jas sumoka draudimo institucijos iš paciento sumokėtų mokesčių į sveikatos draudimo fondus – valstybinį privalomą ir papildomą savanorišką. Nė viena pasaulio valstybė nepajėgi finansiškai užtikrinti aukštos kokybės medicinos pagalbos savo gyventojams. Todėl ES šalyse veikia kartu ir privalomojo, ir papildomo savanoriško sveikatos draudimo sistemos. Be to, visos kitos ES šalys yra įvedusios priemokas daliai sveikatos priežiūros paslaugų.

PROGNOZĖS: Ar Lietuvoje realiai veikia papildomas savanoriškas sveikatos draudimas?
L.P.: Pasaulio sveikatos organizacijos 2008 m. duomenimis, privatus sveikatos draudimas sudarė per 19 proc. visų pasaulio sveikatos išlaidų. Pasaulyje aukščiausius sveikatos sistemų įvertinimus gavusios valstybės yra labiausiai išplėtojusios papildomą savanorišką sveikatos draudimą (PSSD) – tai Prancūzija ir Nyderlandai, kuriose šiuo draudimu apsidraudę apie 92 proc. gyventojų. Lietuvoje PSSD apsidraudę vos 0,2 proc. gyventojų, ir tai dauguma ne patys, bet apdrausti darbdavių. Taigi Lietuvoje fizinių asmenų PSSD nėra, o juridinių asmenų – vos pastebimas.
PSSD plėtotis Lietuvoje būtina aiški valstybės vizija. Būtina apibrėžti, kurios paslaugos turi būti apmokamos iš Privalomo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto arba patvirtinti valstybės nekompensuojamų sveikatos priežiūros paslaugų krepšelį. Tuomet paaiškėtų papildomo PSSD objektas. Be abejo, labai svarbu, kad valstybės mokestinė politika didintų motyvaciją draustis.
Lietuvai tinkamiausias būtų mišrus PSSD variantas, susidedantis iš pridėtinio (suteikiančio galimybę greičiau gauti paslaugą, plačiau rinktis paslaugos teikėją, draudimo apsaugos mastą ir dydį) ir papildančiojo (kompensuojančio išlaidas už sveikatos priežiūros paslaugas ar medikamentus, kurių neapima privalomas sveikatos draudimas, taip pat kompensuojančio priemokas už sveikatos priežiūros paslaugas ar vaistus) savanoriško sveikatos draudimo. Siektina, kad privačiu draudimu ateityje būtų apdrausti ar apsidraudę 30–50 proc. šalies gyventojų, o PSSD išlaidos sudarytų apie 5–10 proc. sveikatos išlaidų.

PROGNOZĖS: O kokią Lietuvoje matote privačios medicinos perspektyvą?
L.P.: Daugumoje ES šalių privatus sektorius sveikatos priežiūroje sudaro 30–60 proc., o Lietuvoje vos 7 proc. – mažiausią dalį, palyginti su kitomis ES šalimis. Pavyzdžiui, privačių stacionarinių lovų santykis su visomis stacionarinėmis lovomis ES sudaro 21 proc., o Lietuvoje – 0,3 proc. Lietuvoje šis rodiklis yra mažiausias iš ES šalių, t.y. net 69 kartus mažesnis nei ES šalių vidurkis. Šis skirtumas rodo dideles privačios medicinos plėtros galimybes.
Įrodyta, kad privati medicina didina sveikatos priežiūros sektoriaus skaidrumą, konkurencingumą ir efektyvumą. Apie 27 proc. sveikatos priežiūros išlaidų, o tai sudaro arti 2 mlrd. Lt, Lietuvoje yra finansuojamos tiesiogiai gyventojų, – perkant vaistus, medicinos prekes, sveikatos priežiūros paslaugas. Tačiau kelis šimtus milijonų litų kasmet sudaro ir neformalūs pacientų atsiskaitymai už gautas paslaugas. Juos pavertus oficialiomis priemokomis daliai šių paslaugų (apsaugant socialiai pažeidžiamas gyventojų grupes ir didelės rizikos pacientų grupes) ir sudarius galimybes draustis PSSD, iš jo sumokant priemokas, sumažėtų nelegalių mokėjimų. Privačiose gydymo įstaigose pacientai už suteiktas paslaugas moka į kasą, gauna kasos kvitą ar išrašą, kuriame aiškiai parodyta, kiek kainavo paslauga, kokią jos dalį kompensuoja valstybė, apmokėdama PSDF lėšomis per ligonių kasas, ar PSSD kompanija, jei žmogus yra apsidraudęs ar jį yra apdraudęs darbdavys privačiu sveikatos draudimu.
Nors privati medicina ir sunkiai skinasi kelią, ji jau tapo svarbia Lietuvos sveikatos sistemos dalimi, kuria pasitiki ir kurios paslaugų kokybę aukštai vertina šalies gyventojai. Prie jos plėtros prisidėjo ir Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos pastangomis panaikinti mokesčiai – pridėtinės vertės privačių gydymo įstaigų teikiamoms sveikatos priežiūros paslaugoms ir nekilnojamojo turto privatiems paslaugų teikėjams, o sudarius sutartis su Ligonių kasomis pacientai pradėjo gauti kompensacijas už privačiose įstaigose suteiktas ambulatorines konsultacijas ir dienos chirurgijos paslaugas. Planuojame, kad 2011 m. Ligonių kasos pasirašys sutartis su privačiomis gydymo įstaigomis ir stacionaro paslaugoms. Asociacijos pastangomis privačių medicinos įstaigoms renovuoti ir įrangai modernizuoti skirta 17 mln. Lt iš ES struktūrinių fondų.

PROGNOZĖS: Ar, Jūsų nuomone, pagrįstas sprendimas Lietuvoje mažinti ligoninių ir stacionaro lovų?
L.P.: Iš tiesų kai kurios ES valstybės sugeba užtikrinti gyventojams pakankamai aukšto lygio stacionarinę pagalbą, turėdamos ketvirtadaliu mažiau ligoninių, stacionaro lovų, skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų. Tačiau klaidinga lyginti Lietuvos ir kitų išsivysčiusių valstybių ligoninių ir stacionaro lovų skaičius atskirai nuo šeimos medicinos, ambulatorinės pagalbos, slaugos ir reabilitacijos sektorių. Pastarieji Lietuvoje kur kas mažiau išplėtoti, todėl ligoninėse, ypač mažesniuose šalies miestuose, teikiamos ne tik stacionarinės, bet ir kitos sveikatos priežiūros ir socialinės globos paslaugos. Saugiai sumažinti ligoninių ir stacionaro lovų būtų galima tik išplėtojus šeimos gydytojo, ambulatorinės pagalbos, dienos chirurgijos, slaugos ir reabilitacijos bei globos sritis.
Pertvarkant ligonines būtina įvertinti jų veiklos efektyvumo ir teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ir saugos rodiklius. Deja, Lietuvoje nevykdomas medicinos įstaigų veiklos procesų ir rezultatų rodiklių sulyginimas (benchmarkingas). Jei gebėtume teisingai įvertinti ligonines, paaiškėtų, kad kai kurias jų būtina paversti slaugos-globos profilio įstaigomis, kai kurias vidutinio dydžio vertėtų palikti, nes jos dirba efektyviai, sugeba užtikrinti tam tikrų paslaugų aukštą kokybę, jų paslaugomis patenkinti pacientai. Mokslinių tyrimų išvados rodo, kad efektyviausios ligoninės – turinčios nuo 150 iki 500 stacionaro lovų, nes tuomet geriausiai pasireiškia masto ekonomija (economies of scale). Ligoninėms perkopus 600–800 lovų skaičių, mažėja vadybos efektyvumas, tampa sudėtingiau komunikuoti ir priimti sprendimus, išauga paslaugų sąnaudos ir gaunamas atvirkštinis (dis-economies of scale) efektas.

PROGNOZĖS: Vis dėlto – ko Lietuvos sveikatos apsaugos reformoje stinga, kad ji taip sunkiai skinasi kelią?
L.P.: Manau, ne paskutinėj vietoj – vadybos trūkumai, negebėjimas nusistatyti ilgalaikių strateginių tikslų ir prioritetų, nemokėjimas užmegzti socialinio dialogo su suinteresuotomis pusėmis ir užsitikrinti partnerystės, pagaliau, pasiekti užsibrėžtų tikslų, skaidriai ir efektyviai panaudojant išteklius. Sunkiai Lietuvoje kelią skinasi efektyvi ir veiksminga, moksliniais įrodymais pagrįsta pasaulinė sveikatos apsaugos praktika (evidence based healthcare) – mokslo įrodymais paremtas sveikatos priežiūros paslaugų teikimas (evidence based care) ir mokslo įrodymais paremta sveikatos priežiūros vadyba (evidence based management).
Tiesa, yra nustatyta, kad nuo pačios sveikatos priežiūros žmogaus sveikata priklauso vos 10 proc., o nuo paveldimumo ir genetikos – apie 20 proc., aplinkos poveikio – taip pat apie 20 proc., bet daugiausia – nuo žmogaus gyvenimo būdo – net 50 proc. Todėl norint pasiekti esminio gyventojų sveikatos būklės pagerėjimo, būtinas integruotas tarpsektorinis ir tarpžinybinis požiūris į sveikatą – kelių ūkio šakų bendra ilgalaikė strategija ir konkretus veiklos planas. Sveikos gyvensenos kultūros formavimas, sveikos gyvensenos mados propagavimas ir tarpsektorinis sveikatą stiprinantis valstybinio ir nevalstybinio sektoriaus bendradarbiavimas – tai trys, sinerginį poveikį turinčios veiksmingiausios ir ekonomiškai efektyviausios veiklos, leidžiančios mažiausiais ištekliais pasiekti didžiausių teigiamų visuomenės sveikatos pokyčių.
Nustatant ilgalaikius strateginius sveikatos sektoriaus pertvarkos tikslus ir plėtros prioritetus, būtina atsižvelgti į tikruosius paciento ir visuomenės poreikius ir prisiminti, kad išlaikyti žmogų sveiką valstybei yra du tris kartus pigiau, nei gydyti ar slaugyti. Svarbiausia – kad pacientas ne popieriuje, bet realybėje taptų centrine sveikatos sistemos figūra ir reformos ašimi. Tik tuomet sveikatos priežiūros sektorius efektyviausiai panaudos jo valdomus ribotus išteklius kuriant valstybės žmogiškojo kapitalo aukščiausią vertę – žmogaus, šeimos ir visuomenės sveikatą.