Prieš gerus du mėnesius gvildenau temą apie mūsų abiturientų baigiamuosius valstybinius egzaminus ir jų išgyvenimus žengiant į vis savarankiškesnį gyvenimą. Maniau, su egzaminais baigsis ir ši tema. Kur tau! Vos tik kur pasipainioja kokia valstybinė ar nevalstybinė institucija, turinti galią lemti žmonių likimus, tuoj pat bus kokia liūdna paprastam žmogui ir vaisinga rašančiajam naujiena. Štai ir pasipainiojo. Šį kartą visų būsimųjų Lietuvos studentų likimus sprendžianti organizacija – Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bendram priėmimui organizuoti (LAMA BPO). Ir nutik tu man, kad organizacija, kurios tikslas – kaip galima toliau pabėgti nuo valstybės kontrolės ir, manding, jai būdingų elgesio su žmonėmis būdų, pasielgė nė kiek ne blogiau nei prokuroras, žvelgiantis į žudiko ar prievartautojo ašaras.

Taip jau nutiko, kad šiemet įdėmiau stebiu mūsų abiturientų vasaros gyvenimą. O jį spalvina du, kitiems atrodantys visai nereikšmingi, bet patiems vaikams ir jų tėvams bei artimiesiems svarbiausi gyvenime įvykiai – baigiamieji brandos egzaminai ir stojimo (ar nestojimo) į aukštąją mokyklą procesas. Nenuvertinkime: šie įvykiai ne vienam mūsų lemia visą tolesnį gyvenimą. Tai ir žiūrėti į juos tenka rimtai. Juolab kad abiturientas vis dar tebėra paauglys, kurio psichiką nėra taip sunku ir sugriauti. Štai čia ir prasideda visų griaunančių veiksnių veikla: įtampa prieš egzaminus, atsakomybė prieš tėvus ir artimuosius, kurių lūkesčius būtinai reikia įgyvendinti, gėda prieš draugus.

Žodžiu, ta pati istorija kaip ir apie Lietuvos krepšininkus, kuriems laimėti ne padeda, bet dar labiau trukdo pergalių reikalaujanti į nugarą alsuojanti trijų milijonų sirgalių minia. Bet ten bent už komandos draugų gali pasislėpti, o čia vienam teks kaltę ir gėdą nesėkmės atveju pakelti. O dar mūsų ministerija ir patys universitetai “pajuokauja” – šast, ir likus porai mėnesių iki egzaminų paskelbia, kad stojant į vieną ar kitą specialybę reikalaujamų egzaminų ar metinių pažymių dalykų sąrašas ėmė ir pasikeitė… Ir koks skirtumas, kad prieš dvejus metus rinkaisi vienus dalykus, pasitikėdamas valstybe ir jos žmonėmis, kurie tai sprendžia, tvirtai žinodamas, kokių dalykų reikės, o kokių ne.

Svarbiausia – išlaikyti intrigą ir parodyti jėgą! Taigi pirmoji abiturientų vasaros dalis ne tik įtampai pasmerkta, bet ir bet kokį pasitikėjimą griaunanti.

Ir štai prasideda naujas etapas. Te nesupyksta LAMA BPO, bet šiemet apie juos kalbant norisi sūrių epitetų pavartoti… O viskas prasidėjo paprastai arba dar geriau pasakyti – norėjau kaip geriau, išėjo kaip visada. Ši organizacija sugalvojo visą dokumentinę stojimų dalį paversti internetine. Kitaip sakant, tikrai norėjo kaip geriau – niekam niekur eiti ir nešti dokumentų su pasirenkamomis specialybėmis nebereikia, tik svarbu laiku savo norus internete pažymėti. Būtų gražu, bet… Išėjo kaip visada: jau ir taip įtampos užvaldyti būsimieji studentai, kurie ir taip nebuvo tikri dėl savo galimybių įstoti į vieną ar kitą specialybę, susidūrė su technine problema: internetas strigo, o nustatytą dieną ir valandą rezultatai pasirodė tik kai kam, o po to internetas “užlūžo”, ir… visi liko it musę kandę – jokių naujienų. Įtampa tik auga, o kai kuriems jaunuoliams atsiunčiamos žinutės telefonu, kad jie niekur nepakviesti. Sudie, svajonės ir viltys… Ir ta daug kartų aptarta atsakomybė ir gėda!

Bet viskas tuo dar nesibaigia. Internete atsiranda pakvietimai studijuoti į valstybės finansuojamas vietas, o nefinansuojamos vietos paaiškėjo tik po paros! O kad būtų dar “linksmiau”, maždaug šimtas norinčiųjų studijuoti tiesiog “pametami”, nes baigė gimnazijas ir vidurines mokyklas ne šiemet, o jų perlaikyti kai kurie egzaminai sistemai pasirodė “nepriimtini” ir įvertinami tik nuliu… Ir nesvarbu, kad tavo balas buvo 90, įstoti neturi šansų, nes internete intensyviai rodomas nulis.

Štai tokiam chaosui ir įtampai esant viskas pagaliau stoja į vietas po paros, o masiškai nemiga ir neįsivaizduojama įtampa besiskundę naujieji studentai sulaukia rezultatų, kurie, pasirodo, kai kam net skiriasi nuo atsiųstų pranešimų SMS žinutėmis. Apie kokį pasitikėjimą tada galime kalbėti?

Bet įdomumas psichologiniu požiūriu prasideda net ne tada, o dar vėliau, kai žurnalistai kreipiasi į žmogų, kuris yra vienas atsakingųjų LAMA BPO darbuotojų. Yra toks ponas Aloyzas, kuris į paklausimą, ką mano apie beprotišką įtampą, kurią patyrė būsimieji studentai dėl jo organizacijos kaltės, atsako, kad nemato ko nerimauti, ir apskritai atrodo, kad jam nusispjaut ant žmonių jausmų. Atsiprašyti sugeba tik organizacijos technikai, atsakantys už internetinę sistemos pusę. O patys jos vadai nemato reikalo atsiprašinėti: suprask, mums, profesoriams, nusileisti iki “piemenų” lygio – tai jau ne!

Štai ir turime situaciją: tik leisk žmogui pasijusti visagaliam, tuoj kam nors tai atsirūgs. O mūsų jaunuoliai pateko į dar vieną žeminančią ir net, galima sakyti, traumuojančią situaciją. Čia man ir norisi pasitelkti dar vieną motinos ir vaiko pavyzdį. Šiuolaikinė psichoanalizė teigia, kad vieną teigiamiausių įspūdžių vaikui palieka ne tai, kad jo motina yra tobula, nes tokių apskritai nebūna, bet tai, kad ji gali daryti klaidas, bet sugeba jas ir ištaisyti, o vyresniame amžiuje – ir atsiprašyti. Visa tai vaiko psichikoje sukuria suvokimą, kad visos problemos gali būti sprendžiamos ir išsprendžiamos, ir vietoje nuolatinio, sakyčiau, savižudiško lėkimo į perfekcionizmą jis gali leisti sau mokytis iš klaidų, jas taisyti ir, jei reikia, atsiprašyti.

Tad aprašytoji šiųmetė stojimo į universitetus situacija verčia tik liūdnai palinguoti galvą ir atsidusti – ir vėl užlipome ant to paties grėblio ir, užuot padėję paaugliui ateiti į suaugusiųjų pasaulį, dar sykį parodėme jam gyvenimo iltis, pamokę, kad silpnesnius, jei tik galima, reikia ne užjausti ir jiems padėti, bet bent jau gerai apkramtyti. Kad savo vietą žinotų… O už klaidas atsiprašyti apskritai nereikia – juk tai silpnųjų dalia. Taigi, mielas jaunime, sveikas atvykęs į žvėryną!