Žinoma biologė, šviesaus atminimo daktarės žolininkės Eugenijos Šimkūnaitės mokinė Gražina Gaidienė nežino, ką reiškia sirgti, seniai užžėlė ir jos takai į vaistines. Beveik viską, ko reikia sveikam ir laimingam gyvenimui, vilnietė randa gamtoje. Nors prieš dvi dešimtis metų vos kapanodavosi iš ją puolančių ligų.

Iš raudančiųjų, esą neįmanoma sveikai gyventi sunkmečiu, moteris tik nusijuokia. Jos pramogos, sportas, maistas ir vaistai per dieną kainuoja apie penkis litus. Šiuo metu gimtojoje sodyboje Užpaliuose atostogaujanti moteris mielai sutiko, kad “Moters savaitgalio” žurnalistė atvyktų, užfiksuotų ir skaitytojoms perteiktų jos sveikuoliško gyvenimo paslaptis.

Rytas prasideda mankšta

Gražinos rojus – jauki žalia sodyba, kurioje telpa ir daržas, ir vaistingųjų augalų kampelis, keletas avilių ir kūdra su žuvimis bei pasėdėti ir pasvajoti skirtu liepteliu, ir išpuoselėta veja. Čia vasarą bėga sveikuolės dienos, paįvairinamos žoliavimu, sodybos rekonstrukcija ir daugybe kitų darbelių. Tiesa, nereikia manyti, kad grįžusi Vilniun moteris staiga pamiršta savo režimą ir ima tinginiauti prie televizoriaus bei kirsti riebius ar saldžius patiekalus.

“Rytą neleidžiu sau net arbatos išgerti nepasimankštinusi, o ką jau kalbėti apie pusryčius, –  pasakojimą pradėjo liekna ir jaunatviška 54-erių metų sveikuolė. – Sveikam gyvenimui nereikia nei specialios įrangos, nei sporto salių ar brangių treningų ir apavo. Antai savo namų kieme Vilniuje turiu specialiai įrengtą skersinį, ant kurio pakabu atlikdama stuburo tempimo pratimus. O čia, Užpaliuose, galiu pakaboti ir ant durų krašto. Kaimynai šypsosi matydami, kaip rytais basa, apsivilkusi tik šortais ir lengvais marškinėliais bėgu į upę maudytis. “Sušalsi”, – dar šūkteli. Tikriausiai laiko keistuole, bet manau, kad per tiek metų prie tokio mano keistumo priprato”.

Taigi Gražinos rytas prasideda mankšta, kuri organizmui suteikia neįkainojamos atgaivos ir duoda naudos. Vos nubudusi Gražina pasirąžo lovoje, tempia stuburą, kiek įmanoma labiau tiesdama už galvos rankas bei priekin tempdama kojas. Paskui tebegulėdama pakelia rankas ir kojas vertikaliai aukštyn bei trumpai papurto – tai pagerina kraujotaką.

Nepaprasta “įranga”

Prie sveikuolės lovos stovi dėžutė, pripilta darže surinktų akmenukų. Atsikėlus patrepsėti šioje dėžutėje – taip pat būtinas malonus ritualas. Akmenukams masažuojant padus, suaktyvinama įvairių organų veikla. Tuomet ateina eilė pakabėti ant skersinio, durų arba spintos krašto. Išsivaliusi dantis, moteris išgeria stiklinę šilto vandens ir ruošiasi pusryčiauti.

Tikriausiai visi prisimena vaikystės pasaką apie Coliukę, kuriai per dieną maistui pakakdavo pusės grūdelio. Nors Gražina nepasisotintų viena kruopa, jos pusryčių gausiais nepavadinsi: “Dar iš vakaro būnu užpylusi verdančiu vandeniu 3–4 šaukštus ryžių (arba grikių, sorų, kukurūzų). Rytą išbrinkusias kruopas nuplaunu, užpilu trupučiu vandens, o šiam užvirus – pusryčiai beveik baigti. Jei noriu, kad mano košė būtų saldi, įdedu smulkiai pjaustytų džiovintų slyvų, abrikosų, razinų. Jei labiau traukia sūrumas (Gražina druskos, kaip ir cukraus, beveik nevalgo – red. past.), košę pagardinu sausais maltais jūros kopūstais arba savo pačios gaminta vegeta (su parduotuvėje gaunama šioji neturi nieko bendra – red. past.)”.

Sveikuolė prieskonių mišinį ruošia iš maltų kmynų, kalendrų, mėtų, džiovintų imbierų, pankolio sėklų. Kadangi organizmui būtina gauti šiek tiek riebalų, košė pagardinama truputėliu (daugiausia desertiniu šaukštu) nerafinuoto sėmenų, saulėgrąžų ar kanapių aliejaus.

Kai tik turi galimybę, tai yra būdama kaime, Gražina ne mūsų krašto vaisius ir daržoves pakeičia lietuviškais.
Košėms gardinti tinka špinatai, cukinijos, krapai, salotų lapai, įvairūs vaisiai, svogūnai.

Ar lietūs, ar vėjai

Mums lankantis sveikuolės sodyboje, Užpaliuose siautė tikra audra. Medžius prie žemės lenkė Amerikoje siaučiančius tornadus primenantys viesulai, kurie kaip netikėtai užgriūdavo, taip ir pranykdavo. Liūtys kaitaliojosi su pragiedruliais. Tačiau sveikuolė nė nemanė slėptis po stogu – jos laukė žoliavimas ir darbas. Po pusryčių Gražina išlėkė Utenos katalikiškosios moksleivių stovyklos lankytojams vesti paskaitos – pažinties su vaistiniais augalais. O kurgi su jais pažindintis, jei ne laukuose ir pamiškėse? Kiek kartų perlijo ir vėl išdžiūvo ant kūno drabužiai, moteris neskaičiuoja. Juk dabar pats vaistinių augalų žydėjimas, taigi ir pats jų rinkimo metas. Jau žydi gaurometis, kartais vadinamas lietuviška žaliąja arbata, cikorijos, puikiai tinkančios sveikai kavai paruošti, kraują skystinančios pelkinės vingiorykštės (jos tinka vietoje aspirino širdies ligoniams), galvas pakėlė ir raudonieji dobilai (jų žiedai valo kraują ir padeda gydyti aterosklerozę).

Sveikuolės pietūs

Stovykloje Gražina buvo pavaišinta be mėsos virta burokėlių sriuba ir daržovių troškiniu. Bet jei būtų gaminusi pietus namie, greičiausiai tai būtų šlakeliu aliejaus pagardintas troškinys iš savo darže užaugintų morkų, žirnių, krapų, svogūnų. O gal sriuba, kurios moteris suvalgytų ne daugiau kaip 250 gramų, tai yra tiek, kiek telpa į stiklinę.

Sriubas ir troškinius sveikuolė valgo su duona, kurią perka keptą be mielių, kuo natūralesnę. Kiek jos suvalgo? Moteris išėmė iš šaldytuvo nemažą gabalą suraikytos duonos, kurią pirko dar šeštadienį. Kai mes lankėmės ketvirtadienį, 600 gramų duonos kepaliuką sveikuolė dar tik buvo  įpusėjusi valgyti.

Vakarienė – brangiausia

Bene brangiausiai kainuoja vakarienė, mat sveikuolė mėgsta pasiruošti gabalėlį garuose troškintos žuvies. Perka pangasiją, jūros lydeką. Kaip pati sako, jokiu būdu ne rūkytą ir ne sūdytą. Žuvį valgo su trupučiu daržovių troškinio.

Dar moteris mėgsta gaminti linų sėmenų sriubą. Į pusę litro verdančio vandens įberia valgomąjį šaukštą maltų linų sėmenų. Keptuvėje ant aliejaus pakepina šiek tiek morkų, svogūnų, krapų ir visa tai suberia į sėmenų plikalą. Beje, maistui moteris vartoja ir morkų lapus, kuriuose, pasak jos, daugiau naudingųjų medžiagų nei pačiose morkose. Darže retindama morkas ar burokėlius jų neišmeta.

Ar šiaip skaičiuotų, ar kitaip, bet kai užsiaugina ar prisirenka savų prieskonių bei daržovių, per dieną sveikuolė maistui išleidžia daugiausiai penkis litus. “Žmogus vis mano, kad jam reikia, reikia ir reikia, – tikino biologė. – O iš tikrųjų jo laimei ir sveikam gyvenimui reikia taip mažai! Gyvenimas labai labai gražus, o iš gamtos galime gauti labai daug. Tereikia išmokti ją pastebėti, pamilti ir tiesiog pasiimti tai, ko tau reikia”.

Atsikratė ligų

Žiūrint į žavią, liekną, raumeningo kūno ir jaunatviško veido moterį sunku patikėti, kad būta kitaip.  Kai Gražina buvo jauna, vos trisdešimtmetį perkopusi moteris, ją persekiojo daugybė bėdų bėdelių. Svėrė 96 kilogramus, kartais trūkdavo oro, darydavosi silpna, svaigdavo galva, skaudėjo kojas. Kentėjo nuo paveldėtų bėdų dėl venų. Be to, kamavo per aukštas kraujospūdis.

“Buvo 1991-ieji, kai sau pasakiau: užtenka taip gyventi, sirgti – juk turiu būti sveika, privalau užauginti tris vaikus! Pasiryžau iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą, taip ir padariau. Beveik dvidešimt metų laikausi sveiko gyvenimo būdo principų”, – sakė pašnekovė. Į klausimą, ar nebuvo sunku keisti maitinimosi ir gyvenimo įpročius, nekamavo abejonės, kam viso to reikia, biologė atsakė paprastai: “Buvo lengva. Mat buvau tvirtai pasiryžusi, žinojau, kodėl tai darau. Labai padėjo ir mano sugalvotas posakis: “Kiek valios – tiek ir žmogaus”. Net jei užeidavo noras pasmaguriauti, pagalvodavau: “Na, gerai, šiandien prisikimšiu pilvą, o kas bus rytoj? Kaip jausiuosi, kaip atrodysiu?”.

Tačiau iš pradžių ne viskas ėjosi lyg sviestu patepta. Iš pradžių Gražinos nesuprato aplinkiniai. Tai buvo laikai, kai visuomenė kitokiems, tai yra kitaip gyvenantiems ar mąstantiems, nebuvo tolerantiška. Nueis, būdavo, pradedanti sveikuolė su šeima į svečius, o ten krauna jai į lėkštę patiekalus. Šiai ėmus gintis klausinėja, kodėl nevalgo, juk sublogs. Kai svoris ėmė kristi, aplinkiniai, užuot drauge su būsimąja sveikuole pasidžiaugę, ėmė lipdyti jai etiketes: ir keistuole vadindavo, ir sakė, kad ši serganti neišgydoma liga.

Sveikai gyventi Gražina pradėjo vasarą, rugpjūtį. Specialiai pasirinko tokį laiką, kai šilta, kad prie naujo gyvenimo būdo organizmas priprastų pamažu. Pradėjo basa bėgioti. “Tam labiausiai tinka žolynėliai, miško keliukai, bet jokiu būdu ne asfaltas ar šaligatvis, mat risnojimas kieta danga kenkia stuburui. Sveikatinimo bėgimas – ne rekordų šturmas.

Jis turi teikti malonumą ir nepakenkti, todėl greitį ir atstumą kiekvienas tegul pasirenka individualiai pagal savo treniruotumą ir jėgas. Galima pradėti bėgioti kad ir nuo dešimties žingsnelių, pamažu atstumą ilginant”, – paaiškino moteris. Ponia Gražina savo žiniomis dalijasi ir važinėdama po Lietuvą – visur į jos paskaitas susirenka daug žmonių. Net kai būdavo sunkoka, moteris primindavo sau davusi žodį ir negalinti nuleisti rankų. Gražina ir šiandien nepamiršta kasdien pabėgioti.

Kaip vadavosi nuo ligų

Iš pradžių Gražina sirguliavo. Tačiau stojusi į naująjį sveiką kelią cheminių vaistų griežtai atsisakė. Pakilus kraujospūdžiui prieš naktį gerdavo kefyro stiklinėje išmaišytą šaukštelį cinamono. Arba virdavosi krapų arbatos: žiupsnelį krapų užplikydavo verdančiu vandeniu, palaikydavo 20 minučių ir gerdavo po puodelį rytą ir vakare.

Gražina žino daugybę gydymo paslapčių, pažįsta bene visas mūsų krašto vaistingąsias žoles, dar yra įvaldžiusi gydymą adatėlėmis – akupunktūrą. Todėl į ją pagalbos ar patarimo kreipiasi ne tik artimieji, kaimynai, kolegos, bet ir mažai pažįstami žmonės. “Kiek žolių už ačiū išdaliju! – juokėsi moteris, sakydama, kad jai už tai iš aukščiau atlyginama. Būdavo, eina į Užpalius iš autobusų stotelės, kelio – net 8 kilometrai per miškus. Svetimų prošal važiuojančių žmonių šiek tiek prisibijo. Todėl ima galvoti, kaip būtų puiku, jei Dievas pasiųstų pažįstamą žmogų su automobiliu – ir toks būtinai atsiranda ir paveža.

Teigiamas emocijas moteris semiasi iš gamtos. Ji visada geros nuotaikos, nes niekad ant nieko nepyksta. Dar Gražinos močiutė sakydavo, kad jei kas mes akmenį, reikia atsakyti ištiesiant tam žmogui duonos. Tik suaugusi moteris suprato tikrąją šių žodžių mintį. Dabar laikosi šios taisyklės, todėl neturi ir priešų. Sveiko gyvenimo keliu pasuko ir Gražinos vyras Stasys, kuris 34 metus dirba Vilniaus universiteto administratoriumi. Pati Gražina biologiją dėsto kurtiesiems ir neprigirdintiesiems. Visą gyvenimą – toje pat darbovietėje. Užauginti du šaunūs vaikai. Tik vidurinėlis, jaunas gabus teisės studentas, kadaise savo noru išėjo iš gyvenimo. Kad įveiktų netekties skausmą, Gražina kibo į mokslus ir įgijo antrą aukštąjį išsilavinimą, o dabar pasvajoja ir apie trečią specialybę.

“Jei norite būti sveiki, išmokite matyti gėrį mažuose dalykuose, džiaukitės tekančia saule, rasos lašeliu, mylėkite visus besąlygiška meile ir jokiu būdu nelaikykite pykčio”, – sveiko gyvenimo pagrindą atskleidė sveikuolė.