Prieš 90 metų Lietuvos Steigiamajam Seimui priėmus Piniginio vieneto įvedimo įstatymą, nuo 1922 m. spalio 1 dienos pas mus buvo įvesta nacionalinė valiuta – litas.

Gana ilgai buvo priimta manyti, kad sava nacionalinė valiuta yra toks pat svarbus valstybės suverenumo elementas bei laidas, kaip ir savi įstatymai, savos ginkluotosios pajėgos ar aiškiai, tvirtai užbrėžtos sienos su kaimynais. Mūsų dienomis jau daug kas mano, kad valiuta nebėra labai svarbus valstybės suverenumo elementas, esą euras – daug geresnis variantas. Tačiau jo padėtis vis dar netvirta, todėl ir abejojančiųjų euru netrūksta.

Kaip gimė mūsų litas

1915 m. rugsėjį kaizerinės Vokietijos armijai iš Lietuvos išvijus caro valdžią, pas mus kurį laiką apyvartoje buvo tiek specialiai okupuotiems kraštams išleisti vokiečių pinigai – ostmarkės, tiek rusų rubliai. Pastarieji – tik iki 1917 m. vasaros, o nuo tada liko tik ostmarkės. Jomis žmonės bei įstaigos naudojosi ir Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Priminsime, kad tuo klausimu su Vokietija buvo sudaryta speciali sutartis ir 1919 m. vasario 26 d. Ministrų Tarybos aktu ostmarkės buvo pavadintos auksinais, o pfenigai – skatikais.
Savos valiutos įvedimo idėja būdavo reguliariai aptarinėjama, bet realizuota ji buvo dar negreitai. Beje, šių laikų istorikai šiuo klausimu yra susiskaldę į dvi stovyklas ir abi grupės turi rimtų argumentų. Vieni tvirtina, kad Lietuva tada pavėlavo ir dėl to turėjo nemažai nuostolių, nes karą pralaimėjusioje Vokietijoje viešpatavo ekonominė suirutė, didžiulė infliacija, kuri per bendrą valiutą pakenkė ir mūsų kraštui. Ir iš tiesų 1922 m. birželį už vieną JAV dolerį tekdavo mokėti 242 Vokietijos markes, o rugsėjį – jau 467 markes.
Kita vertus, neskubėdama įsivesti savos valiutos Lietuva išvengė nesėkmingų, nuostolingų finansinių eksperimentų ir iš karto gavo stabilų piniginį vienetą, o štai kaimynams tas nesisekė, pavyzdžiui, estų kronos stabilizacija truko net iki 1927 m.
Kitas ginčytinas klausimas – ką, populiariai tariant, derėtų vadinti mūsų valiutos tėvu? Čia dažniau minimas prof. Vladas Jurgutis (1885–1966), bet tuo galima suabejoti. Juk pradžią mūsų litui davė žymus valstybininkas Ernestas Galvanauskas (1882–1967), pirmaisiais Lietuvos Respublikos gyvavimo metais ne kartą buvęs ir ministru pirmininku, ir finansų, prekybos bei pramonės, ir užsienio reikalų ministru.
Būtent jam tada teko studijuoti, analizuoti atitinkamus Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Šveicarijos, o ypač – Belgijos dokumentus ir parengti mūsiškį Piniginio vieneto įstatymo projektą. Mat tuometis finansų, prekybos ir pramonės ministras Jonas Dobkevičius šio darbo atlikti nepajėgė.
Aptariamą projektą išnagrinėjo žinomo verslininko, ekonomisto ir deputato Jono Vailokaičio vadovaujama speciali Seimo komisija, ir 1922 m. rugpjūčio 2 d. jis buvo pateiktas svarstyti Seimui. Klausimas, žinoma, jau buvo visai pribrendęs – deputatai jį spręsti Vyriausybę buvo raginę ne kartą. Buvo ir dar viena palanki bei svarbi aplinkybė: 1920 m. liepos 12 d. pasirašiusi taikos sutartį su Rusija, Lietuva iš jos gavo 3 mln. rublių aukso karo nuniokotam kraštui atstatyti. Šie pinigai ir buvo panaudoti finansiniams to meto sunkumams įveikti, taip pat aukso fondui, būtinai reikalingam valiutos įvedimui, sudaryti.
Todėl Seime diskusijos šiuo klausimu buvo trumpos, bet dalykiškos. Jas pradėdamas J.Vailokaitis pabrėžė, jog savos valiutos įvedimas bus organizuojamas taip, kad nesukeltų sukrėtimo valstybei. Vėliau deputatai tarėsi dėl senos valiutos likvidavimo tvarkos, dėl naujos valiutos pariteto, taip pat, žinoma, ir dėl jos pavadinimo. Siūlymų būta įvairių: muštinis, vytis, lietas, lyra, bet daugiausiai pritarimo sulaukė litas – paprastas, patogus ir aiškus, tai trys raidės iš lotyniško Lietuvos pavadinimo ir galūnė. Jį pasiūlė specialiosios Seimo komisijos sekretorius, liaudininkų bloko atstovas Vaclovas Vaidotas. Tuo metu litas prilygintas 0,1 daliai JAV dolerio, arba 0,150462 gramo gryno aukso. Įstatymas priimtas 1922 m., o oficialus įvedimas numatytas nuo spalio 1-osios.
Netrukus, rugpjūčio 11 d., buvo priimtas ir Lietuvos banko įstatymas, numatęs jam tokius uždavinius: įgyvendinti pastovią ir patvarią pinigų sistemą; reguliuoti pinigų apyvartą ir savais kreditais skatinti žemės ūkio, pramonės ir prekybos augimą. Lietuvos bankas turėjo monopolinę teisę leisti lito banknotus, kaip teisėtus valstybės mokėjimo ženklus. Banko valdytoją skyrė prezidentas, o pirmuoju banko valdytoju buvo paskirtas V.Jurgutis. Ir šį postą jis užėmė nuo  1922 iki 1929 m. O 1930–1938 m. banko valdytojas buvo Vladas Stašinskas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-40) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.