XX a. pradžioje Lietuvoje veiklą pradėjusios „Žiburio“, „Saulės“ ir „Ryto“ draugijos atliko didžiulį darbą tautos švietimo, religinio ir tautinio sąmoninimo plėtros kelyje, tapo svarbiais lietuvių katalikiškąjį intelektualinį sąjūdį vienijančiais centrais. O lygiai prieš šimtą metų įkurta Vilniaus “Ryto” lietuvių švietimo draugija labai daug nuveikė stiprindama lietuvybę Vilnijoje.

Nors nuo seno žinoma, kad civilizuotos visuomenės pagrindas yra švietimas, XIX–XX a. lietuviška švietimo sistema kūrėsi labai vėluodama ir labai iš lėto. Tiesa, XIX a. veikė parapinės mokyklos (ypač jomis rūpinosi Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius), tačiau jos paprastai buvo lenkiškos. O po 1863 m. sukilimo caro valdžia ir jas uždraudė: to meto Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas pareiškė, kad Lietuvos krašto likimą nulems liaudies švietimas, žinoma, vien rusų kalba. Tada mūsų protėvius nuo tamsos gelbėjo kaimų daraktoriai, slaptos mokyklėlės ir knygnešiai.
Legaliai veikiančios lietuviškos mokyklos atsirasti galėjo tik po 1905 m. įvykių, ir tai buvo svarbus revoliucijos iškovojimas, kurio mums pavydėjo kaimynai baltarusiai. Tačiau ir po to rusų valdžia ne tik nepadėjo tokioms mokykloms, bet jų steigimąsi visaip varžė, tad steigti mokyklas teko vien visuomenės pastangomis ir lėšomis.
Daugiausiai iniciatyvos čia parodė dvasininkai, pelnę didelį autoritetą ir žmonių pasitikėjimą. 1906 m. kunigai Konstantinas Olšauskas, Povilas Januševičius, pasauliečiai Tomas Žilinskas, Rokas Šliūpas Kaune įkūrė Lietuvių švietimo draugiją „Saulė“, kuri iki 1910 m. įkūrė 40 mokyklų ir 30 skaityklų. „Saulė“ aptarnavo Kauno guberniją, o Užnemunei, kuri tada priklausė Suvalkų gubernijai, tais pačiais 1906-aisiais buvo įkurta Lietuvių krikščionių draugija „Žiburys“. Ji taip pat steigė ir išlaikė mokyklas. Aktyviausi jos nariai buvo Justinas Staugaitis, kun. Motiejus Gustaitis ir kiti.
Žinoma, šios draugijos patyrė begalę problemų, susidūrė su įvairiomis kliūtimis – nebuvo mokytojų, vadovėlių, visada trūko lėšų, tačiau jų aktyvistai dirbo kryptingai ir labai daug nuveikė.

Nelengva „Ryto“ pradžia
Vilniaus kraštui tokios organizacijos taip pat reikėjo, bet čia ją pavyko sukurti šiek tiek vėliau. 1907 m. trys broliai – Petras, Antanas ir Jonas Vileišiai, taip pat kunigai Vladas Mironas, Juozas Tumas ir keletas kitų bendraminčių įsteigė Vilniaus lietuvių apšvietos draugiją „Aušra“, kuri irgi buvo užsimojusi organizuoti lietuviškas mokyklas ir skaityklas. Tačiau valdžia nusprendė, kad šios draugijos veikla bus nukreipta prieš rusinimą, tad netrukus ją uždarė.
Bet vilniečiai rankų nenuleido. 1913 m. jau kiti iniciatoriai – kunigai Alfonsas Petrulis, Jonas Steponavičius, pasauliečiai Liudas Gira, Jonas Basanavičius, Antanas Smetona ir kiti įkūrė naują švietimo organizaciją Vilniaus gubernijai – „Ryto“ draugiją. Ji gavo oficialų valdžios leidimą organizuoti lietuvišką švietimą Vilnijoje, tačiau kurti mokyklų periferijoje jai vis tiek neleista. Taigi iki Pirmojo pasaulinio karo Vilnijoje pavyko įsteigti tik keliolika bibliotekų-skaityklų.
Truputį geriau draugijai ėmė sektis vokiečių okupacijos metais: 1915 m. Vilniuje ėmė veikti pradžios mokyklos, pedagoginiai kursai ir pirmoji lietuviška gimnazija. Kitos gimnazijos Kaune, Panevėžyje ir kitur vėliau pasinaudojo vilniškės gimnazijos pavyzdžiu bei patirtimi.
Vis dėlto ir tada plėtoti švietimo tinklą Vilniaus krašte okupantai draudė (bent iš pradžių), todėl mokytis norintys tolimų kaimų vaikai turėjo keliauti į Vilnių. Taip atsirado nauja problema: mieste teko kurti moksleivių prieglaudas ir bendrabučius, aprūpinti vaikus nakvyne, maistu, drabužiais. Be to, karo metais daugeliui civilių gyventojų žuvus nuo karinių veiksmų ar nuo epidemijų, labai pagausėjo vaikų našlaičių: patekę į lenkiškas prieglaudas jie buvo mokomi lenkiškai, į lietuviškas – lietuviškai, nepaisant, kas buvo jų tėvai. Todėl tų prieglaudų vaidmuo stiprinant ir palaikant lietuvybę Vilniuje buvo ypač svarbus: jose augo būsimi sąmoningi mūsų tautiečiai – mokytojai, kunigai, visuomenininkai, būsimi kovotojai dėl tautos teisių.
Karui baigiantis ir okupaciniam režimui silpnėjant, „Ryto“ draugija vis labiau aktyvino savo veiklą: sėkmingai rengė mokytojus, išplėtė pradžios mokyklų tinklą aplink Vilnių periferijoje. 1918 m. Vilniaus krašte veikė jau 58 lietuviškos mokyklos: Rimšėje, Švenčionyse, Švenčionėliuose, Rėkučiuose, Motiejūnuose ir kitur. Dešimtys kaimų prašė „Ryto“ draugijos, kad ir pas juos įkurtų lietuviškas mokyklas: mokslo trauka buvo didžiulė, todėl galimas daiktas, kad Vilnija, atsidūrusi nepriklausomos Lietuvos švietimo srityje, būtų pasivijusi kitus šalies regionus ir kartu atlietuvėjusi. Deja, taip neįvyko.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-5-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.