Ranka užrašytas šventinis atvirukas ne tik paglosto adresato širdį – išsaugotas jis tampa istorijos dalele.

Šventinio atviruko prototipas – jau XV a.

Susirašinėjimą laiškais, seniausią bendravimo ir kultūros formą, nuo pjedestalo nustūmė telefonas, vėliau – visagilis internetas. O juk anksčiau laiškai buvo neatskiriama šeimos buities dalelė, ir kol nebuvo paplitusi fotografija, juos kruopščiai saugojo ir kaip šeimos istorinės atminties palikimą perduodavo ateinančioms kartoms. Juose atsispindi ne tik to meto buitis, bet ir žmonių mintys, jausmai, jų raiška per turtingą žodyną ir vaizduotę.

To meto kultūra reikalavo asmeninę korespondenciją siųsti tik slaptai, sulankstytame ir užklijuotame popieriaus lape ar voke, todėl šventinių atvirukų prototipas – pirmosios sveikinimo kortelės (angl. greeting cards), vizitinės ar meninės kvietimo į svečius kortelės – atsirado daug anksčiau nei oficialus atvirukas, kaip atviras laiškas, pašto struktūrose. Manoma, kad seniausia tokia kortelė buvo pagaminta dar XV a. (dar iki knygų spausdinimo staklių išradimo) ir dabar saugoma Britų muziejuje Londone.

XVIII a. paskutiniame dešimtmetyje anglų graveris Dobsonas pabandė litografiniu būdu išspausdinti seriją pirmųjų kalėdinių paveikslėlių, dabar vadinamų atvirukais, netgi dalį tiražo spalvino rankomis, tačiau bent penketą metų publika jų nepastebėjo…

Sveikinimo kortelės (atvirukai) be asmeninių įrašų

Tik nuo XIX a. pradžios susirašinėjant ėmė populiarėti specialus laiškų popierius ir sveikinimo kortelės (atvirukai), spausdinti pažangiose Anglijos, Prancūzijos ar Vokietijos spaustuvėse, su trumpu sveikinimo tekstu tam tikros valstybės prekybininko užsakyta tos tautos kalba. Todėl anksčiau, kaip ir dabar, dažnai buvo galima pamatyti tapataus vaizdo atvirukus su skirtingu tekstu skirtingomis kalbomis. Pirkėjas rinkdavosi ne tik paveikslėlio vaizdą, bet ir jam patinkantį tekstą.

Asmeninių įrašų ar palinkėjimų to meto atvirukuose dar nerašė – jausmai buvo reiškiami tik privačiuose laiškuose. Vis dėlto tokias sveikinimo korteles (atvirukus) žmonės labai vertino ir saugojo – jų perteikiamas asmeninis emocinis poveikis per savitą sąryšį su jo siuntėju psichologams iki šiol tebėra mįslė. Gal todėl juos dėdavo į šeimos albumus, o kitus, ypač išspausdintus reljefiniu būdu ar su paauksuotu rėmeliu, net įrėmindavo, kartais jais apklijuodavo stalinių lempų gaubtus, gamindavo vazeles ar dėžutes.