Marija Teresė Tiškevičienė

Žymus Viktorijos laikų britų rašytojas Džordžas Mereditas (George Meredith, 1828–1909) romane Diana of the Crossways (1885) rašė: „Sąmojinga moteris yra lobis; sąmojingas grožis – galia.“ Iki XVIII a. moteris, norėdama pasireikšti kaip menininkė arba politikė, privalėjo apversti pasaulį aukštyn kojomis. Pagrindinės jos pareigos sukosi aplink namų židinį, tačiau neperžengė kasdienybės ribų. Tad kodėl Švietimo amžiuje papūtė „emancipacijos“ srovės, prieštaraujančios Genujos humanisto Oktaviano Fregozo (Ottaviano Fregoso, 1470–1524) įsitikinimui, esą moterys itin netobulos būtybės, kilnumu nė iš tolo negalinčios lygintis su vyrais[1]? Į šį klausimą atsakysime ne tik apžvelgdami mažai kam žinomą grafienės Marijos Teresės Tiškevičienės biografiją, bet ir tyrinėdami Abiejų Tautų Respublikos (ATR) moterų kūrybinį kelią.

Marius Vyšniauskas, kamane.lt

Ankstyvaisiais viduramžiais moterims sistemingas išsilavinimas net vienuolynuose buvo sunkiai prieinamas, tačiau talentų jokiu būdu neatbaidė, pvz., Klarisija Diemuta (Diemut von Wessobrunn, 1060–1130), Herada iš Lansdbergo (Herrade de Landsberg, 1125–1195), kurios įsiamžino inkunabulų iliustracijose, vienuolynų freskose, religinėje poezijoje. Renesansas atvėrė platesnes galimybes; ir nors vis dar galiojo patriarchalinė teisė, pvz., ant Florencijos sodo vartų puikavosi užrašas: „Žąsims, moterims ir ožkoms įeiti draudžiama“[2],tačiau moters įtaka padidėjo.

Moterys ne tik pradėjo vesti rašytinius šaltinius, bet ir tapo visuomenės susidomėjimo objektu.

Būtent XVI a. karalienė tapo svarbiausia šachmatų žaidimo figūra, o kai kurios moterys – pripažintomis menininkėmis. Apie italų poetę Laurą Batiferi (Laura Battiferri, 1523–1589), garsėjusią jaudinančiais sonetais, kalbėta, kad ji turinti plieninę sielą ir ledinį kūną[3]. Italų tapytoja Lavinija Fontana (Lavinia Fontana, 1552–1614), pirmoji moteris, tapiusi aktus bei dirbusi lygiateisiai su vyrais[4], savo pelningą amatą pabrėžė autoportrete, lyg tartų:

„Galbūt nesu itin turtinga, bet talentu galiu išlaikyti šeimą“ (tai rodo šalia kraičio skrynios stovintis molbertas). Ir tai buvo tiesa, nes savo kūryba menininkė išmaitino šeimyną[5]. Jos brandžioji tapyba, artima karačeskiniam (tapytojai broliai Karačiai įkūrė vieną pirmųjų Italijos meno akademijų – Accademia dei Carracci) stiliui su kvazi-venecijietišku koloritu, paveikė Ispanijos karališkojo dvaro portretistę Sofonisbę Angisolą (Sofonisba Anguissola, 1532–1625).

Nepaisant to, kad L.Fontana paliko daugiau nei 100 drobių, mūsų dienas pasiekė tik 32 datuoti ir pasirašyti paveikslai. Dar apie 25 kūrinius mokslininkai priskiria jos teptukui, taigi tapytoją galime laikyti vienintele moterimi iki 1700 m., sukaupusią didžiausią tapybinį palikimą.

Abiejų Tautų Respublikos moterys Švietimo epochoje taip pat aktyviai reiškėsi viešumoje. Lenkų istoriografijoje pateikiamos trys svarios priežastys, dėl ko laikotarpis pavadintas „moterų amžiumi“. Visų pirma, moterys ne tik pradėjo vesti rašytinius šaltinius, bet ir tapo visuomenės susidomėjimo objektu[6].

Ironiška, intelektualiniai moterų salonai Europoje veikė nuo XVI a. (anot italų rašytojo Mateo Bandelo (Matteo Bandello, 1485–1561), Milano didiko Ludoviko Sforcos mylimoji Sesilija Galerani (Cecilia Gallerani, 1473–1536) ne tik globojusi menus, rašiusi lotyniškai eiles, bet taip pat įkūrusi pirmąjį literatūros saloną Europoje)[7], tačiau XVIII a. sudarytos palankios sąlygos damoms dalytis įžvalgomis vyrų kompanijoje.

Pasiturintys bajorai dažnai būdavo tiek ligoti, kad reprezentacinį vaidmenį patikėdavo žmonoms.

Beje, pirmieji literatūriniai bandymai LDK fiksuoti XVI a. vid., kai Sofija Olesnicka (?–1567) ir Regina Filipovska (?–1557) sueiliavo maldas. Antra, įtakos turėjo politinė Respublikos situacija, kuomet po 1772 m. moterims pavestas patriotinis jaunuolių auklėjimas, užtikrinantis valstybės tąsą. Galop, moterų gyvenimo būdas, pasižymėjęs geresniais higienos įpročiais, veikė pastarųjų sveikatos būklę. Pasiturintys bajorai dažnai būdavo tiek ligoti, kad reprezentacinį vaidmenį patikėdavo žmonoms. Tačiau kokios moterys formavo mūsų valstybės kultūrinį ir politinį veidą? 

Saksų laikais iškiliausia ATR kultūros globėja, įtakinga politikė buvo Karūnos didžiojo etmono Adomo Mikalojaus Seniavskio (1666–1726) žmona Elžbieta Elena Seniavska (1669–1729), vadinta „nekarūnuota Lenkijos karaliene“[8]. Po karaliaus Jono Sobieskio mirties didikė rėmė prancūzų kandidato princo Fransua Liudviko de Burbono Konti (François Louis de Bourbon-Conti, 1664–1709) teisę į Respublikos sostą, o 1701–1703 m. įsitraukė į sukilimą prieš Habsburgus Vengrijoje.

Tačiau ji ypač reiškėsi kultūroje, t.y. išplėtė Vilanovos rūmus, rekonstravo Pulavų rezidenciją, fundavo bažnyčias (Šv. Kryžiaus bažnyčią Konskovolioje), vienuolynus. Dėl plačių užsienio ryšių kvietė į ATR žymius menininkus, pvz., vengrų baroko tapytoją Adamą Maniokį (Ádám Mányoki, 1673–1757), vėliau tapusį Augusto II dvaro dailininku, Džiuzepę Rosį, Johaną Georgą Pleršą (Johann Georg Plersch, 1704–1774), Dresdeno rūmų tapytoją Liudviką de Silvestrą (Louis de Silvestre, 1675–1760), architektus Džiovanį Spacio, Juozapą Fontaną (1676–1739). Be to, globojo ATR poetę Elžbietą Družbacką (1695–1765), žinomą kaip „Sarmatijos Mūza“ (Muza sarmacka)[9].

Vis tik 1788 m. pakrikus santykiams su vyru, didikė grįžo į Lietuvą; čia įsiliejo į aukštuomenės pokylius, statė bei pati vaidino teatro spektakliuose.

Ne mažesnį indėlį įnešė memuaristė kunigaikštytė Apolonija Elena Masalskytė de Ligne-Potockienė (1763–1815). Didžiąją gyvenimo dalį praleidusi Vakaruose, mergina ištekėjo už Austrijos kunigaikščio Antuano Juozapo Emanuelio de Ligne (1759–1792), kurio dvaras Belgijoje garsėjo priėmimais, sutraukiančiais svečius iš Paryžiaus, Briuselio, Vienos. Vis tik 1788 m. pakrikus santykiams su vyru, didikė grįžo į Lietuvą; čia įsiliejo į aukštuomenės pokylius, statė bei pati vaidino teatro spektakliuose. Be to, domėjosi muzika, istorija, geografija, tapyba. 1811 m. su antruoju vyru (paskutiniu Karūnos dvaro pakamariu) Vincentu Potockiu (1740–1825) įsigijo Sent Oueno dvarą (Prancūzija), kur 1814 m. gegužės 2 d. Liudvikas XVIII pasirašė Sent Oueno deklaraciją (Déclaration de Saint-Ouen) grąžinusią į sostą Burbonų dinastiją[10].

Grafienė Marija Zabielaitė Kosakovskienė (1711–1776) į Lietuvos istoriją pateko ne tiek dėl literatūrinių gebėjimų, kiek tuo, kad mirus vyrui nusprendė įamžinti jo atminimą ir dvaro vietoje įkūrė miestelį.1750 m. išsirūpino Augusto III privilegiją, suteikiančią teisę „kurti Jonavos miestelį, leisti jame turgus ir prekymečius, apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones, t. y. krikščionis, žydus, totorius[11]. Taip grafienė LDK istorijoje išliko kaip pirmoji moteris, turėjusi teisę įkurti miestelį.

Jei kalbėsime apie poeziją, tuomet dera minėti vieną pirmųjų LDK poečių, Livonijos bajorų giminės atstovę Konstanciją Rykaitę Benislavską (1747–1806). Jos svarbiausias literatūrinis kūrinys „Sau dainuojamos dainos“ (Pieśni sobie śpiewane, 1776), publikuotas Vilniuje, susideda iš trijų knygų. Vėlyvojo baroko stiliaus eilės atspindi veikiau dvasinę praktiką nei pasaulietinį meną. Čia LDK bajorų buities, gamtos realijos susipina su metafizine refleksija, religiniais motyvais. Visgi meninė rinkinio įvairovė liudija puikų literatūros žanrų išmanymą.

Nors disponuojama santykinai nedideliu šaltinių kiekiu, grafienės portretą principingai atskleidžia beletristika, kur dėl visko kaltinamas lengvabūdiškas ir patriotizmui abejingas M.T.Tiškevičienės charakteris.

Pavyzdžiui, pirmoji knyga – lyg pamokslas: racionaliai dėstoma malda, įvedanti tvarką žmogaus poreikių hierarchijoje, čia plėtojama ramiai tartum Adomo Naruševičiaus bei kitų ankstyvosios Apšvietos autorių kūryboje[12]. Tyrinėtoja Giedrė Šmitienė apibūdina eiles kaip temperamentingą meditaciją, kuomet visiškai nereflektuojama realybė, kurioje gyvena pati autorė[13]. O lenkų literatūros istorikas Vaclovas Borovy (Wacław Borowy, 1890–1950) lygina poetę su E. Družbacka, vadindamas ją ne tiek poete, kiek filosofe, kuri pateikia gana kategorišką požiūrį į žmogaus bei Dievo santykį[14].

Prieš aptariant nepaprastą grafienės Marijos Teresės Tiškevičienės (1760–1834) likimą, tenka prisiminti lenkų istoriko Stanislovo Vasilevskio žodžius, kad šios moters istorinis vaidmuo nesutelpa epochiniame kontekste. Nors disponuojama santykinai nedideliu šaltinių kiekiu, grafienės portretą principingai atskleidžia beletristika, kur dėl visko kaltinamas lengvabūdiškas ir patriotizmui abejingas M.T.Tiškevičienės charakteris.

Visgi iš anksto nežinant, kokios skaudžios patirtys nuo mažens lydėjo grafienę, sunku kažką daugiau spręsti. Net labiausiai vėjavaikiška Rokoko dama užantyje slepia kažkokį pokštą ar malonią dorybę, už kurias galiausiai atleidžiame kaltę. Kunigaikštytė de Poniatovska, grafienė Tiškevičienė, šiuo atveju yra išimtis. Neįmanoma jai nei šypsotis, nei dovanoti[15]!

Marija Teresė Antanina Žozefina Poniatovska gimė 1760 m. lapkričio 28 d. Vienoje paskutinio ATR valdovo jaunesniojo brolio, Austrijos armijos generolo-leitenanto, kunigaikščio Andriaus Poniatovskio (1734–1773) ir austrų-čekų kilmės grafaitės Teresės Kinski fon Wchintiz und Tettau (1736–1806) šeimoje.

Augdama daugiakalbėje erdvėje, mažoji kunigaikštytė puikiai išmoko prancūzų kalbą, kurią gyvenime naudojo dažniau nei vokiečių, o lenkiškai taip niekada ir neišmoko.

Tad mergaitė ne tik buvo susijusi su Austrijos dvaru (jos krikštamote, anot šaltinių, tapo Austrijos imperatorienė Marija Teresė (Maria Theresia, 1717–1780))[16], bet ir su Šv.Romos imperija (A.Poniatovskis 1765 m. gruodį gavo paveldimą Čekijos karūnos kunigaikščio titulą, dėl kurio ryšiai su Austrija sutvirtėjo). Augdama daugiakalbėje erdvėje, mažoji kunigaikštytė puikiai išmoko prancūzų kalbą, kurią gyvenime naudojo dažniau nei vokiečių, o lenkiškai taip niekada ir neišmoko. Tai gana neįprasta, nes Respublikos aristokratija net emigracijoje savo kalbą stengėsi puoselėti, todėl tokia „asimiliacija“ nepraslydo pro akis ATR valdovui.

Apmaudu, tačiau karaliui Stanislovui Augustui giminaičiai parūpo tuomet, kai 1773 m. nuo tuberkuliozės mirė jo brolis. Pasak šaltinių, nesėkmingų mėginimų įkalbėti kunigaikštį mesti austrų tarnybą ir grįžti į ATR būta anksčiau, tačiau tik dabar, paveiktas jo priešlaikinės mirties, karalius nusprendė aktyviai įsitraukti į brolio vaikų auklėjimą bei atgaivinti jų santykį su tėvyne[17]. Pridursiu, kad po dukters šeimoje dar gimė sūnus Juozapas Antanas (1763–1813), vėliau tapęs karo ministru, generolu ir Prancūzijos imperijos maršalu. Visgi turėjo praeiti nemažai laiko, kol, remiantis solidžiu teisiniu ir finansiniu pagrindu, vaikai buvo apgyvendinti Varšuvoje.

Laiške kunigaikštienei Gajatanai Ghigiottie mergina atskleidė, kad su broliu yra gimę po nelaimingomis žvaigždėmis.

Galima manyti, kad karališkos didybės ir kultūrinio gyvenimo supama Marija Teresė niekada nepatyrė nusivylimo, tačiau laiške kunigaikštienei Gajatanai Ghigiottie mergina atskleidė, kad su broliu yra gimę po nelaimingomis žvaigždėmis (il faut croire que lui et moi sommes nées sous les cruelles etoilles)[18].

Didžiausia kunigaikštytės tragedija įvyko 1776 m. Tuomet šešiolikmetę Mariją Teresę paskiepijo (greičiausiai nuo raupų), tačiau netrukus ji sunkiai susirgo. Liga taip komplikavosi, kad mergaitei buvo pašalintas kairės akies obuolys ir pakeistas stikliniu. Operaciją Strasbūre atliko gydytojas Ventzelis (Wentzel). Norint suvokti, ką jautė ligonis operacijos metu prieš atsirandant anestezijai, geriausiai tinka 1811 m. britų rašytojos Fanės Burnei (Fanny Burney, 1752–1840) laiškas seseriai Esterai, kuriame detaliai aprašomas vėžio pažeistos krūties amputavimas. Kai šiurpus geležinis įrankis buvo įstumtas į krūtį – pjaudamas per venas – arterijas – mėsą – nervus – aš negalėjau sulaikyti ašarų. Pradėjau taip šaukti, kad spiegimas tęsėsi be perstojo visą pjovimą. Ir tik stebiuosi, kaip nebeskamba ausyse iki šiol[19]? Gydytojai XVI–XIX a. operuoti mokėsi karo lauke preparuodami lavonus ar iš chirurginių piešinių, pvz., Žozefo Pancoasto, Žano Baptisto Marko Buržeri ir kt. Tačiau nepaisant mokslo pažangos, škotų chirurgas Džonas Hunteris (John Hunter, 1728–1793) chirurgiją XVIII a. apibūdino kaip žeminantį mokslo beprasmiškumo spektaklį[20]. Vis dėlto S.Vasilevskis akies praradimą apybraižoje „Kunigaikščio Pepi sesuo“ (Siostra księcia Pepi, 1924) priskiria lakiai moters vaizduotei.

Laimei, operacija kunigaikštytės grožiui nepakenkė. Sulaukusi pilnametystės karaliaus valia ji ištekėjo už Liubavo (Vilniaus r.) grafo Lahoisko Svislovičiaus (Baltarusija) LDK referendoriaus Vincento Tiškevičiaus (1757–1816). Anot vedybų sutarties, nuotaka gavo 30 tūkst. lenkiškų zlotų kraitį, kurio didžiąją dalį padengė pats valdovas[21].

Šeimininkas turėjo nemažai juokingų keistybių. Didžiausias jo džiaugsmas būdavo rytais klausytis mišių, o vakarais persirengti moteriškais rūbais.

Amžininkų nuomonės apie grafą gana prieštaringos. Studijavęs Paryžiaus universitete, po tėvo mirties (Antanas Tiškevičius aistringai mėgo medžioklę, Lahoiske įkūrė žvėryną, šunų veislyną) sūnus nuolatiniam gyvenimui pasirinko Svislovičiaus dvarą (Gardino sritis), kur ėmėsi ekonominių bei kultūrinių reformų; pastatė teatrą, bažnyčią, turgaus aikštę, įrengė gražų parką. Be to, 1805 m. įkūrė gimnaziją, kurią baigė Napoleonas Orda, Konstantinas Kalinauskas, Juozapas Ignotas Kraševkis ir kt. Visgi dėl ekscentriško būdo vedybiniam gyvenimui grafas sutvertas nebuvo. Tam pritarė LDK poetas Julianas Ursynas Nemcevičius (1758–1841): Nors protas buvo toks pat riebus, kaip kūnas, tačiau geras ir darbštus šeimininkas turėjo nemažai juokingų keistybių. Didžiausias jo džiaugsmas būdavo rytais klausytis mišių, o vakarais persirengti moteriškais rūbais. Tam net turėjo paruoštą pilną spintą apdarų[22].

Tuose atsiminimuose autorius pateikia ir grafienės portretą: Žmona, karščiausios vaizduotės, romantiška, graži, gyvybinga, narsiai gyveno su tokiu vyru, nemylėdama ano taip, kaip žirgų, kurie buvę jos gyvenimo ir laisvalaikio džiaugsmas (tai atspindi Bernardo Beloto paveikslas „Vaizdas į Vilanovos pievas“). Vos pora iš Varšuvos atvykdavo į Svislovičius, vyras kaip mat apsirengdavo sijonu ir mantija, o žmona – kelnėmis, fraku, skrybėle ir, kuomet šeimininkas ryte keliaudavo į mišias, o vakare drybsodavo ant kanapos sijonuotas, besivėdindamas vėduokle, leisdamas kiekvienam bučiuoti ranką, ponia skraidė raita laukais ar grioviais[23]. Taigi nieko keisto, kad santuoka ilgai netruko (pora niekada oficialiai neišsiskyrė). Tačiau akyliau žvilgtelėjus į tolimesnį grafienės gyvenimą, akivaizdu, kad čia užgimė meilė teatrui.

Liberali karaliaus Stanislovo Augusto aplinka jokių „kraštutinumų“ netoleravo; nebent gero tono. Įdomu, kad viena didžiausių atrakcijų Didžiojo Seimo metu buvo ant grindų nukritusi mergina, kurios suknelė apnuogino kūno formas. Tas faktas taip suaudrino salėje buvusius vyrus, kad atsiminimuose aprašytas gana smulkiai[24].

1788 m. išvyko į Londoną, kur praleidusi trejus metus persikėlė į Monpeljė, o dar po kurio laiko į Paryžių. Grįžti į Varšuvą moteris neskubėjo.

Marija Teresė aplinkinių dėmesį masino spektakliais théâtre de société, ėmusi vaidinti vyriškus vaidmenis. Pastarąjį užmojį mini LDK kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis (1770–1861): Norėdama pamaloninti mano motiną, ponia Tiškevičienė pastatė Považkuose komediją „Penkiolikmetis meilužis“, kur pati vaidino vyrišką vaidmenį, o mano jaunesnė sesuo jos mylimąją. <…> Ponia Tiškevičienė persirengusi vyru įjojo į teatrą ant žirgo[25]. Vis dėlto moters noras persirengti vyriškai ne tik scenoje, bet ir kamerinėje erdvėje nieko nestebino. Tą rodo 1785 m. gruodžio 22 d. Varšuvos karalių rūmuose Marijos Teresės vaidmuo Pjero de Bomaršė (Pierre de Beaumarchais, 1732–1799) komedijoje „Figaro vedybos“ (La Folle journée, ou le Mariage de Figaro, 1778).

Kiti poelgiai amžininkų sutikti lyg ažiotažas, pvz., kunigaikštienė Izabelė Fleming-Čartoriska laiške Konstancijai Narbutaitei pasakojo apie 1787 m. Izabelės Poniatovskos (prav. „Ponia Krokuva“ (Pani Krakowska)) rūmuose įvykusias peštynes tarp grafienės M.T.Tiškevičienės ir kunigaikštienės Karolinos de Nassau-Siegen, po kurių, subjurus grafienės sveikatai, toji išvyko į užsienį[26].

Akibrokštas, bet daugiausiai išlikusių dokumentų pasakoja būtent apie grafienės sveikatą, kuri po išsiskyrimo su vyru itin pablogėjo; nuo 1781 m. jai teko ištverti keletą bevaisių konsiliumų, 1788 m. išvyko į Londoną, kur praleidusi trejus metus persikėlė į Monpeljė, o dar po kurio laiko į Paryžių. Grįžti į Varšuvą moteris neskubėjo, nors šeimyna mėgino ją privilioti. Vėl ATR sostinėje Marija Teresė pasirodė 1791 m. rudenį. Iš pradžių atrodė, kad viskas gerai, tačiau orui atšalus liga atsinaujino, užpuolė depresija. Visi ligos simptomai liudijo tuberkuliozę.

Savo laiške 1791 m. lapkričio 21 d. Stanislovas Augustas rašė: Garsusis anglų gydytojas Braunas, gyvenantis Berlyne, pranešė galįs jai padėti. <…> Jeigu ne vėlu, norėčiau ją ten išsiųsti, bet tokioje būklėje, kokioje dabar yra, bijau rizikingos kelionės žiemą. <…> Visgi ką dabar daro gydytojai, kelia daug rūpesčių, ypač tas faktas, kad vargšelę tuo pat metu kankina plaučių ir skrandžio skausmai, o gydytojai užuot padėję vienas kitam trukdo[27].

Iš tiesų Marijos Teresės sirguliavimų pagrindas buvo nervinio pobūdžio, pasireiškęs depresija su smurtine agresija. Šis elgesys dabar psichiatrijoje apibrėžiamas maniakinės depresijos sąvoka. Nuo 1786 m. ją prižiūrėjęs karališkojo dvaro gydytojas Valentinas Gagatkevičius (1750–1805), įkūręs chirurgijos mokyklą šalia Šv. Lozoriaus ligoninės Varšuvoje, didikės gydymą bei simptomus aprašė detalioje, į Berlyną išsiųstoje suvestinėje. Jis teigė grafienę sausai kosėjus (neretai su krauju), skundusis krūtinės, galvos skausmais, pykinus, krėtus šalčiui, be to, ją kamavo kataras. Moteris jautusi silpnumą, širdies permušimą, atrodžiusi paraudusi, vėmusi[28].

Giminės netgi įtarė, kad negalavimas yra dvasinės kilmės ir liepė atsidėti religijai.

Gydymui išbandytos įvairios priemonės, pvz., dėta ant kūno dėlės, liepta gerti raugą, simarubos (tropinis medis), kaskarolos ar perujietiško cininmedžio žievės nuovirus, sumaišytus su mėtomis, gumiarabiku ar cinamoniniu vandeniu. O giminės netgi įtarė, kad negalavimas yra dvasinės kilmės ir liepė atsidėti religijai. Jauniausias ATR valdovo brolis vyskupas Mykolas Jurgis Poniatovskis (1736–1794) 1791 m. gegužės laiške rašė: Tavo subtilų kūną bemaž trisdešimt metų blaškė pernelyg karšta dvasia, o tai savo ruožtu lėmė sveikatos bėdas[29]. Visa tai leidžia dabartiniam skaitytojui ne tik įvertinti laikmečio tradicijas, bet pasinerti į vidinius aristokratės išgyvenimus.

Išvarginta tėvynėje kilusio erzelio ir nuolatinių gydytojų vizitų, Marija Teresė apsigyveno Paryžiuje, kur nuomojo butą Saint Thomas du Louvre gatvėje. Pasak šaltinių, Prancūzijos sostinėje prasidėjo naujas grafienės etapas, kuriame netrūko intelektualinių pažinčių. Priešingai nei XIX a. užsienyje atsidūrę mūsų piliečiai, Marija Teresė palaikė ryšius su maža saujele lietuvių ir lenkų emigrantų, pvz., generolu, mineralogu Jonu Komarževskiu (1744–1810), lenkų pasiuntiniu Paryžiuje, rašytoju Feliksu Oračevskiu (1739–1799), Stanislovo Augusto Poniatovskio korespondentu Italijoje Filipu Mazzeim, be to, globojo karališkąją stipendininkę, pirmąją ATR moterį, eksponavusią savo darbus Paryžiaus salone, Aną Rajecką (1762–1832).

Čia galime pridurti, kad Marija Teresė sukaupė įvairaus pobūdžio autoportretų kolekciją, per kuriuos atsiskleidžia įvairialypis moters požiūris į kultūrą, pvz., orientalistiką, kamerinę, oficialiąją, taip pat žirgų pomėgis. Visgi artimiausia grafienės draugė buvo Henrieta de Vauban (Henriette de Vauban, 1753–1829), kuri 1793 m., tarpininkaujant bičiulei, Briuselyje užmezgė intymius santykius su J.A.Poniatovskiu. Ši moteris įvedė grafienę į aukštosios Paryžiaus aristokratijos draugiją, kur lankėsi garsus prancūzų poetas, masonas, abatas Žakas Delilė (Jacques Delille, 1738–1813). Teigiama, kad jų pažintis tapusi tokia artima, jog grafienė, naudodamasi proga, lengvino visiems į Paryžių atvykstantiems ATR piliečiams (pvz., 1791 m. Izabelei Fleming-Čartoriskai) pažintį su žymiosios poemos „Sodai, arba peizažo gražinimo menas“ (Les Jardins ou l’art d’embellir les paysages, 1782) autoriumi. O tai nebuvo taip paprasta – Ž. Delilė laikytas Voltero idėjų tęsėju, globotas Prancūzijos karalienės Marijos Antuanetės, įžymiojo salono savininkės Mari Teresės Žofrin (Marie-Thérèse Geoffrin, 1699–1777) bei Artua grafo (Charles X, comte d’Artois, 1757–1836), tad bendrauti su juo galėjo tik rinktinė publika.

Manoma, kad būtent tuomet Marija Teresė susitiko su vyskupu, diplomatu Šarliu Morisu de Taleiranu Perigoru (Charles-Maurice de Talleyrand-Périgord, 1754–1838), kuris kaltintas „skandalingu amoralumu“ bei 1791 m. popiežiaus Pijaus VI ekskomunikuotas dėl atstovavimo generaliniams luomams. Tad greičiausiai Š. M. Taleirano salone Bellechasse gatvėje ar kurio nors iš įtakingų jo draugų namuose M. T. Tiškevičienė galėjo kalbėtis su Ž. Delilė. Vis dėlto kuomet grafienė kovojo su depresija ir pradėjo laisvai keliauti po Europą, išsivadavusi iš karaliaus dėdės globos, jos gyvenime išryškėjo stiprus individualumas, padėjęs įveikti nuotaikų kaitą.

Įdomu, jog asmeninėje krizėje šalutinio vaidmens nevaidino ir Š. M. Taleiranas, pats buvęs luošys; tad skirtingos negalios sukūrė bendrumo jausmą. Nors pirmasis M. T. Tiškevičienės susitikimas su dievinamu prancūzų diplomatu įvykęs 1807 m. Lenkijoje, tačiau tai galėjo nutikti ir 1788–1791 m. Paryžiaus salone. Vyskupo Poniatovskio korespondencijoje subtiliai užsimena apie moters jausmines aistras, sulaikiusias ilgėliau Paryžiuje, tačiau pati grafienė apie tą nutylėjo[30]. Į Varšuvą sugrįžti ji nenorėjo, nepaisant artimųjų reikalavimų; viena vertus, tai nulėmė ligos paūmėjimas, kita vertus, nenusisekusi santuoka.

Inteligentiška, protinga, įžvalgi, efektingos išvaizdos, labai narsi, žinojo nemažai kalbų, domėjosi politika.

Trumpam į žlungančios ATR sostinę grafienė užsuko 1793 m., tačiau po kelių mėnesių išvyko į Belgiją, pakeliui sustodama Berlyne. Briuselyje moteris gydėsi garsiosiose mineralinių vandenų gydyklose, o netoli Nyderlandų sienos praleido 1792–1795 m. ir taip išvengė Teroro laikotarpio Prancūzijoje. Būtent čia 1793 m. ją aplankė iš Respublikos priverstas bėgti brolis, atsisakęs paklusti Targovicos konfederatams. Paskutinį kartą Varšuvoje Marija Teresė pasirodė 1796 m., kuomet miestą jau buvo okupavusi Prūsija. Neilgai užtrukusi išvyko į Gardiną, kur rusų valdžioje gyveno karalius Stanislovas Augustas. Nepuoselėdama artimų jausmų dėdei, ji skubiai grįžo atgal į sostinę, kiek galėdama atstovaudama mylimo brolio interesams. Kaip apie grafienę rašė istorikė Marija Jozefovičiovna: Inteligentiška, protinga, įžvalgi, efektingos išvaizdos, labai narsi, žinojo nemažai kalbų, domėjosi politika. Iš paliktų apie ją dokumentų žinome, kad 1810–1811 m. Marija Teresė prenumeravo žurnalus „Le publiciste“, „Gazette National ou le Moniteur Universel“, „Journal de Paris“, „Journal de l’Empire“ ir kt.[31]

Pažintis su Š. M. Taleiranu, kuri po 1807 m. įgijo ypatingą reikšmę, Marijai Teresei tapo priežastimi visam laikui persikelti į Paryžių. Sprendimas priimtas po 1810 m. Pastarąjį veiksnį galbūt daugiau lėmė ir šeiminiai interesai, t. y. J. A. Poniatovskio ir Sofijos Potockaitės Šosnovskos (1787–1857) šeimoje gimęs sūnus Karolis Juozapas Poniatovskis (1809–1855), kurį po tragiškos brolio mirties (žuvo nuo žaizdų Leipcigo mūšyje) atsigabenusi į Paryžių globoti pradėjo grafienė M. T. Tiškevičienė, o 1828 m. oficialiai įsivaikino.

Vis dėlto, tyrinėjant teisinius bei korespondencinius dokumentus, atsiskleidžia visiškai kitoks grafienės charakteris. Jos pastangomis iš S. Šosnovskos buvo atimtos motinystės teisės. Suinteresuotumą sūnėno globa nemažiau paveikė atitekęs palikimas (nors kupinas skolų). Turtą sudarė kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, paveldėtas iš brolio ir karaliaus Stanislovo Augusto (įskaitant Lazienkų, Ujazdovo, Jablonovo, Vieliševo dvarus), bei gausus meno kūrinių rinkinys, kurio didžiąją dalį grafienės M. T. Tiškevičienės agentai (tarp kurių svarbiausias – mirusio kunigaikščio draugas senatorius, rašytojas Aleksandras Linovskis (1760–1820)) pardavė Varšuvos aukcione. Tarp kitko, sklaidant Tiškevičių archyvo aprašus, į akis krenta faktas, kad nemažai M. T. Tiškevičienės sergėtų meno relikvijų po mirties atiteko jos giminaičiams Lietuvoje, pvz., archeologo Euchstachijaus Tiškevičiaus šeimai.

Marija Teresė Tiškevičienė po insultų serijos mirė Ture (Prancūzija) 1834 m. lapkričio 2 d. ir pagal jos valią palaidota Šv. Mauricijaus koplyčioje (Valansi) įrengtoje kunigaikščio Š. M. Taleirano šeimos kriptoje. Po ketverių metų šalia atgulė ir pats diplomatas, prieš mirtį susitaikęs su bažnyčia.

Taigi mūsų istorikai, kalbėdami apie Lietuvos ir Lenkijos valstybę, laikosi ribotos, konservatyvios nuomonės, dažniausiai įvardydami tas pačias XIII–XVI a. gyvenusias moteris (Mortą, Birutę, Barborą Radvilaitę). Glaustose beletristinėse monografijose stengiamasi įrodyti, kad šalies istorijoje svarbiausią vaidmenį atliko vyrai, nors iš straipsnyje minimų vardų matome, kad kultūriniame gyvenime svarbus vaidmuo teko ir moterims.

[1] Keras J. J., Italų Renesansas, Vilnius, 1996, 30 p.

[2]Ibid., 30 p.

[3]Ibid., 30 p.

[4]„Artist Profile: Lavinia Fontana“. National Museum of Women in the Arts [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://nmwa.org/explore/artist-profiles/lavinia-fontana.

[5] Weidemann C., Larass P., Klier M., 50 Women Artists You Should Know, London, 18–19 p.

[6] Godineau D., Kobieta, Człowiek Oświecenia, Warszawa, 2001, 401 p.

[7] Servadio G., Renaissance women, London, 2005, 6 p.

[8] Muszyńska-Hoffmannowa H., Panie na Wilanowie (Ladies on Wilanów), Warszawa, 1976, 326 p.

[9] Mitchell C., Woman: in all ages and in all countries, 3 V., London, 1907, 400 p.

[10]Château de Saint-Ouen [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.tourisme93.com/document.php?pagendx=618&engine_zoom=PcuIDFC930001049.

[11]Butkuvienė A., Garsios Lietuvos moterys, Vilnius, 2007, 87 p.

[12]Senosios Lietuvos literatūra 1253–1795, sud. Narbutas S., Vilnius, 2011, 279–286 p.

[13] Šmitienė G., Konstancija Benislavska, Eilėraščiai, in: Trys Baroko saulėlydžio literatai, Vilnius, 2003, 45 p.

[14] Borowy W., O poezji polskiej w wieku XVIII, Warszawa, 1978, 13 p.

[15] Sołtys A., Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz [interaktyvus]. Prieiga per internet: http://arsenal.org.pl/siostra-ks-jozefa-poniatowskiego-maria-teresa-tyszkiewicz/.

[16]Maria Teresa Tyszkiewicz, część 1[ interaktyvus]. Prieiga per internet: https://www.zamek-krolewski.pl/blogi-zamku-krolewskiego/archiwum/poniatoviana/posty/maria-teresa-tyszkiewicz-1.

[17]Ibid., Maria Teresa Tyszkiewicz, część 1…..

[18] AGAD, Archiwum księcia Józefa Poniatowskiego i Marii Teresy Tyszkiewiczowej (dalej: AJP), sygn. 9.

[19]Dunne C., Gruesome and Surreal Surgical Illustrations from the 15th–19th Centuries [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://hyperallergic.com/257404/gruesome-and-surreal-surgical-illustrations-from-the-15th-19th-centuries/.

[20]Ibid., Dunne C., Gruesome and Surreal Surgical Illustrations from the 15th–19th Centuries…

[21] Asygnata z 26 X 1778, płatna ze skarbu królewskiego, AGAD, AJP, sygn. 1056.

[22] Niemcewicz U. J., Pamiętniki czasów moich, oprac, Warszawa 1957, 148 p.

[23]Ibid., 148 p.

[24]Maria Teresa Tyszkiewicz, część 2 [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

https://www.zamek-krolewski.pl/blogi-zamku-krolewskiego/archiwum/poniatoviana/posty/maria-teresa-tyszkiewicz,-czesc-2.

[25]Teatr Narodowy 1765-1794, pod red. Kotta J., Warszawa 1967, 647 p.

[26] Biblioteka Książąt Czartoryskich, Archiwum Rodzinne Książąt Czartoryskich, sygn. 6107 II, nr 1.; Ibid.,Maria Teresa Tyszkiewicz, część 2…

[27] Archiwum Główne Akt Dawnych (dalej: AGAD), Zbiór Popielów, sygn. 373, k. 86–87. Ibid., Sołtys A.,Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz……

[28]Ibid., Sołtys A., Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz……

[29]Ibid., Sołtys A., Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz…….

[30]Ibid., Sołtys A., Siostra ks. Józefa Poniatowskiego: Maria Teresa Tyszkiewicz..…

[31] Józefowiczówna M., Inwentarz Archiwum księcia Józefa Poniatowskiego i Marii Teresy Tyszkiewiczowej, Warszawa-Łódź 1987, 14 p.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. gegužės 15 d.