Išmone apdovanoti valdžios žmonės prabilo apie bausmes už visuomenės dezinformavimą. Iniciatyva sklinda iš Valstybės saugumo departamento. Mintį dabar atsargiai gromuliuoja parlamentarai.

Arūnas Brazauskas

Kadangi Lietuva puolama ir kibernetiškai, ir visaip kitaip, nieko nuostabaus, kad hibridinio karo sąlygomis norima griežtinti įstatymus. O ir praeitis įpareigoja. Istorikas Modestas Kuodys: „Teisingai suvokti, kas buvo Lietuvos Respublika 1918–1940 m., analizuoti jos raidą vargu ar įmanoma deramai neįvertinus aplinkybės, jog beveik dvidešimtmetį valstybė gyveno ypatingojo teisinio-administracinio režimo – karo padėties – sąlygomis. To meto Europoje tai buvo išskirtinis atvejis.“

Prieš keliant ranką už ar prieš bausmes dėl dezinformavimo, būtų protinga įvertinti kitus „slidžius“ įstatymus, reglamentuojančius informacijos pateikimą.

Yra stulbinamas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, kuris interneto ir išmanaus ryšio laikais atrodo kaip įstatymas dėl antkapių užrašų arba dėl raganavimo. Beje, Didžiojoje Britanijoje raganavimą draudžiantys įstatymai 1951 m. imti keisti vartotojų apsaugos kryptimi. Manyčiau, kad tai teisingas minties posūkis: informuojant galima apgauti, bet kodėl visuomenė turėtų tai pakęsti?

Dezinformacija, kaip ir klaidinga reklama, – painus reikalas. Štai pavyzdys. Antai pernai anaiptol ne anonimas piktinosi:  „…kaip galima vertinti pranešimus, kad Lietuvai jėga ir šantažu Briuselio ponų primetamiems vadinamiesiems „pabėgėliams“ bus skiriama net 600 eurų per mėnesį!? Daugiau kaip dvigubai daugiau nei pensininkams…“

Nurodyta suma buvo skiriama tais atvejais, kada asmuo dalį laiko gyveno pabėgėlių centre. Nuo to laiko išmokų dydžiai sumažinti. Šiuo metu skiriamos mėnesinės išmokos – 204 eurai vienam, 306 eurai dviems ir 408 eurai trims asmenims – praėjus pusmečiui atitinkamai mažės iki 102, 204 ir 306 eurų. Yra ir lubos – šeimai ne daugiau 510 eurų, nepriklausomai nuo narių skaičiaus.

Atrodo, kad tai viešas interesas internete pateikti visą kintančią finansinę informaciją apie užsieniečius, kuriuos šiuo metu išlaiko Lietuvos valstybė. Prašom nurodyti svetainės adresą. Kur ji? Ar ne pati valstybė, turėtų nušviesti prieštaringus valstybės reikalus?

Šitoje valstybėje žmonės nėra padoriai informuojami. Matyt, todėl knieti bausti už dezinformavimą.

Kitas nesenas pavyzdys. Balandžio pradžioje nesėkmingai baigėsi gana keista piliečių iniciatyva įpareigoti Seimą iš naujo svarstyti Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties pataisas, kurios įsigaliojo pernai gruodžio 1 d. Akcijos iniciatoriai paskleidė blėnių apie tą įstatymą, tačiau patingėjo pateikti pavyzdžių, kaip Lietuvą ištinka katastrofa dėl iš esmės sunaikintos buvusios užsieniečių registravimo tvarkos. Kadangi nėra ir nebus katastrofos, nebus ir tų pavyzdžių. Bet ir valdžia nepaprašė akcijos organizatorių viešai paneigti keliuose tinklalapiuose publikuotų nesąmonių apie šį įstatymą.

Aktyvistai nenuleido rankų ir dabar ta pati publika renka parašus po peticija, reikalaujančia, kad Seimas „atsisakytų“, „atšauktų“ ir „užkirstų“ Darbo kodekso pakeitimus, kurie „blogina dirbančiųjų padėtį“.

Brėžkime prioritetus. Darbo kodeksas ir juo grindžiamas socialinis modelis – kūlgrinda į šviesų rytojų. Prašom nurodyti valstybinį tinklalapį, kuriame glaustai, vaizdžiai, „ant pirštų“ su deklamacija ir animacija išaiškintas socialinis modelis ir nušviesti nuo svarstymo pradžios padaryti pakeitimai.

Bet ir profsąjungų ar darbdavių pajėgos tokių liaudžiai suprantamų piešinėlių nenupiešė. Šitoje valstybėje žmonės nėra padoriai informuojami. Matyt, todėl knieti bausti už dezinformavimą.