Šiuolaikinė visuomenė, modernus gyvenimas pateikia asmenybei vis naujų iššūkių. Harmonijos, gyvenimo pilnatvės jausmui patirti reikia plačios erudicijos, užsienio kalbų mokėjimo, geresnio pasaulio ir savo vietos jame suvokimo, globalizacijos proceso, moderniųjų technologijų, kultūros išmanymo. Bet norint būti konkurencingam darbo rinkoje kartu reikia ir labai gerai išmanyti savo profesiją, turėti amatą.

Erudicijos, plačių žinių galima įgyti universitete. Bet vis akivaizdžiau, kad joks bakalauro, magistro ar net daktaro laipsnis negali garantuoti vietos ir sėkmės darbo rinkoje. Šiandien, priešingai nei praeitame amžiuje, platesnis, aukštesnis, solidesnis bendrasis ir universitetinis išsilavinimas nebegali žmogui garantuoti darbo ir laimingo gyvenimo. Šiandien didelė dalis Lietuvos jaunimo blaškosi tarp savo svajonių tapti tokiu, koks yra Holivudo filmo herojus, ir realaus gyvenimo. Populiarioji kultūra, žvaigždžių gyvenimo spindesys sukuria įspūdį, kad visi galime būti sėkmingi verslininkai, politikai, dainininkai, advokatai ar šokėjai. Nacionalinėse televizijose spindintys įvairiausių šou dalyviai sukuria netikro, nors ir labai trokštamo gyvenimo iliuziją. O realybė yra visai kitokia. Darbo rinkoje reikia žmonių, kurie nori ir sugeba daryti profesionaliai ką nors konkretaus ir reikalingo.

Lietuvos valstybė šiandien primena aštuntojo devintojo dešimtmečio Izraelio valstybę. Sovietų Sąjungoje prasidėjus “perestroikai” ir atsivėrus sienoms, šalį suskubo palikti žydų kilmės tarybiniai piliečiai. Tel Avivo Ben Guriono oro uoste kasdien leisdavosi keleiviniai laineriai, iš kurių išlipdavo po keletą šimtų žmonių, nešinų smuikų dėklais. Keletas būdavo be jų. Imigracijos biure paaiškėdavo, kad jie puikūs muzikantai, o Izraeliui reikėjo statybininkų, agronomų, žemdirbių, dažytojų, elektrikų, inžinierių ir kareivių. Taigi visiems atvykėliams teko persimokyti – tiek jauniems, tiek subrendusiems, tiek prie savo šalies gerovės dar galintiems prisidėti pensininkams.

Šiandien Izraelis yra klestinti, daug eksportuojanti valstybė. Izraelio prezidentas, neseniai lietuvius mokęs realybės jausmo, Shimonas Peresas, Jeruzalės universiteto pirmakursių paklaustas, ką šiandien verta studijuoti, patarė studijuoti tai, kas reikalingiausia pasaulyje, kad būtų galima dirbti bet kurioje pasaulio vietoje. “Jei būsite reikalingi pasauliui, visada būsite reikalingi ir Izraeliui”, – sakė Sh.Peresas.

Smuikas į Izraelio valstybę gyventi vykstančio žydo rankose šiandien gali būti palygintas su universiteto diplomu lietuvio rankose. Pirmą rugsėjo savaitę Prezidentė reziumavo, ką visi seniai jau žinome: „Lietuvoje susiklostė bloga praktika, kai įmonės, stokojančios specialistų, yra priverstos savarankiškai spręsti problemas. <…> Dabartinė sistema, kai verslas yra paliktas vienas, yra labai bloga praktika. Atiduodame aukštojo mokslo diplomą turinčius žmones užsienio šalims, eksportuojame studentus su rimtu ir dideliu finansavimu, vietoj to, kad rengtume žmones savo verslui ir savo ateičiai. Mes vėl projektuojame darbuotojų nutekėjimą ir neefektyvų lėšų panaudojimą švietimo sistemoje. Toliau kursime taip vadinamus bendristus, bendrojo aukštojo išsilavinimo žmones, kurie išvažinės. <…> Turime apsispręsti, ar matome Lietuvą, jos ekonomiką ir galimybes augti, ar manome, kad stagnuojame tokioje stadijoje, kur esame, ir to užtenka. Jaunimui reikia ne „popierinio

“ mokslo, o realių įgūdžių ir darbo.“

Ar gali būti aiškiau įvardytos mūsų švietimo sistemos problemos? Darbo birža praneša, kad trūksta dažytojų, mūrininkų, statybininkų, siuvėjų, mechanikų. Jau 44 proc. Lietuvos įmonių susiduria su kvalifikuotų darbininkų trūkumu. Vien šiemet užregistruota 172 tūkst. naujų laisvų darbo vietų. Ekonomistai prognozuoja, kad Lietuvos ekonomikos augimas gali sulėtėti, nes dėl darbo jėgos trūkumo nebeaugs eksportas.

Jei nesugebame patys išspręsti savo švietimo sistemos problemų, reikėtų matyti, kaip šias problemas sprendžia kitos valstybės. Kaip sugeba suderinti jaunimo norus ir svajones rinktis prestižines studijas universitetuose ir užtikrinti darbo rinkai būtinus specialistus. Kaip šią problemą sprendžia ES lokomotyvas Vokietija. Šios šalies šveitimo sistemą kaip pavyzdinę savo metiniame pranešime paminėjo ir JAV prezidentas Barackas Obama, atkreipdamas dėmesį į itin mažą, tesiekiantį 4 proc., jaunimo nedarbą Vokietijoje. Kongrese JAV prezidentas klausė, kodėl kone kiekvienas Vokietijos gimnazijų abiturientas kartu su vidurinio mokslo baigimo diplomu įgyja ir kvalifikuotą darbininkišką profesiją, taigi iškart gali įsilieti į darbo rinką, o JAV abiturientas neturi jokių darbininkiškų profesijų įgūdžių.

Čia kyla klausimas, kodėl ir Lietuvos gimnazijose vietoj beprasmių ir jokio rimto turinio neturinčių, formaliai organizuojamų technologijų pamokų vaikai nemokomi šaltkalvystės, dažymo, mūrijimo, siuvimo, kompiuterių ir jų tinklų priežiūros amato. Lėšų tam yra, ir labai daug. Nuo to moksleivių svajonės ir ryžtas tapti laursais ar brensonais nenukentėtų, nes jie mokytųsi visavertiškoje gimnazijoje, sunkų paauglystės metą gyventų tėvų namuose ir niekas jiems neužkirstų svajonių kelio į kolegiją ar universitetą. Bet po gimnazijos ar studijų baigimo jaunuoliai nesijaustų tokie bejėgiai, kokie yra šiandien, rankose laikydami socialinių mokslų bakalauro ar magistro diplomą.

Tai jau pradeda suprasti ir patys jaunuoliai. Iki savaitės pradžios norą mokytis profesinėse mokyklose pareiškė daugiau nei 19 tūkst. pretendentų, o priėmimo planas – tik 8,4 tūkst. Beveik 50 proc. daugiau norinčiųjų sulaukė Vilniaus automechanikos ir verslo mokykla, Žeimelio žemės ūkio mokykla, trečdaliu daugiau – Biržų technologijų ir verslo mokymo centras ir pan.

Gimnazijų, nepasiruošusių prisidėti prie moksleivių profesinio rengimo, problemas galėtų spręsti ir privatus verslas. Vien Vilniuje seniai veikia tuzinas privačių informacinių technologijų, programavimo mokyklų. Jas baigę moksleiviai gauna tarptautinius savo žinių atitikties sertifikatus, kuriuos pripažįsta ir Vakarų valstybės. Juos turintys abiturientai niekada nestovės darbo biržoje. Mūrininko, dažytojo, siuvėjo profesiją gimnazijoje įgiję moksleiviai ir studentai taip pat niekada nebūtų be darbo. Tokia galimybė skatinama ir ES institucijų, tam noriai skiriama šimtai milijonų eurų iš ES biudžeto.

Politikų ir švietimo vadybininkų valios reikia tik tam, kad kokybiškas profesinis pasirengimas būtų privalomas kiekvienam abiturientui ir kad įgytą profesinę kvalifikaciją atitinkantis dokumentas būtų brandos atestato sudedamoji dalis.