Įvykdžiusi aukštojo mokslo reformą, valdančioji dauguma pradėjo blaškytis ir nebesutarti, kaip toliau reformuoti švietimą. Taigi, per ketverius metus ši sritis fragmentiškai “apipešiota”, bet jokios naudos nei vaikai, nei tėvai nepajuto. Mokytojai ir direktoriai toliau dirba sau, bet ne mokiniams.

Valdančioji keturių partijų koalicija Vyriausybės programoje įsipareigojo: “parengti žmogų sėkmingam ir prasmingam gyvenimui; užtikrinti švietimo prieinamumą sudarant realias galimybes kiekvienam žmogui laisvai pasirinkti ir gauti jam priimtinas švietimo paslaugas; vienodai finansuoti valstybines ir nevalstybines mokyklas lankančius vaikus; tėvams, pagrindiniams švietimo užsakovams, suteikti sprendimo teisę mokyklose; įtvirtinti mokytojų asociacijų dalyvavimą sudarant švietimo turinį; veiksmingai naudoti informacines technologijas; leisti mokytojams, turintiems 25-erių metų pedagoginio darbo stažą, išeiti į pensiją; suteikti teisę mokyklos tarybai inicijuoti prastai dirbančio mokyklos vadovo atšaukimą; kasmet renovuoti bent po 100 mokyklų ir 100 ikimokyklinio ugdymo įstaigų; supaprastinti ministerijos struktūrą ir su ja susijusių institucijų tinklą; iš esmės sumažinti popierizmą ir biurokratizmą”.
Šie metai Vyriausybės programoje buvo įvardyti kaip atskaitos taškas, kai jau bus “padidėjęs mokinių, tėvų, mokytojų ir visuomenės pasitikėjimas švietimo paslaugų kokybe ir prieinamumu, iš esmės pagerėję mokinių gebėjimai taikyti žinias, geresni socialiniai įgūdžiai, tvirtesnės žinios (vertinant pagal palyginamuosius tarptautinius testus); įgiję išsilavinimą žmonės greitai ras savo vietą darbo rinkoje, vis didesnė jų dalis dirbs pagal įgytą išsilavinimą; padidės pedagogo profesijos patrauklumas, į šią sritį ateis dirbti motyvuoti žmonės; ikimokyklinėse įstaigose dirbančių pedagogų vidutinis darbo užmokestis prilygs bendrojo lavinimo įstaigose dirbančių pedagogų; labai padažnės mokslo institucijose dirbančių tyrėjų dalyvavimas tarptautiniuose tyrimų projektuose”.
Deja, 2012 m. turėję įvykti minėti pokyčiai taip ir liko Vyriausybės veiklos programos siekiais. Juos net patys valdantieji užmiršo.
“Vyriausybės paprastai užsibrėžia pasiekti maksimumą, bet darbo rezultatai dažniausiai būna labai toli nuo jo”, – atsidūsta buvęs kairiųjų švietimo ir mokslo ministras, šiandien Mykolo Romerio universiteto dekanas Algirdas Monkevičius.
Tuo tarpu Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) skelbtą konkursą Lietuvos švietimo raidos iki 2030 m. strategijai parengti laimėjęs Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius doc. Bronislovas Burgis sarkastiškai priduria, kad strategijų ir dokumentų pilna ministerija, Vyriausybė ir Seimas, bet kai reikia vykdyti patvirtintas strategijas ir programas, valdžiai pritrūksta parako.
Taigi kokiems konkretiems įsipareigojimams dešiniųjų Vyriausybė turėjo valios.

Ignoravo nevalstybinį švietimą
Labiausiai nuskriausti bendrojo ugdymo įstaigų klientai. Jų labui, galima sakyti, nepadaryta nieko – Švietimo įstatymo pataisos paviršutiniškos, atsargios, tinkamos visoms lobistinėms švietimo darbuotojų organizacijoms. Kardinalesni pokyčiai, pavyzdžiui: visus pedagogus, neatsižvelgiant į jų pedagoginį vardą ir laipsnį bei darbo stažą, atestuoti kas penkerius metus, o kas septynerius suteikti teisę mokytojams išeiti kūrybinių atostogų – numatyti tik šįmet pavasarį, bet ne įstatymu, o viso labo Švietimo koncepcija. Todėl jų veiksmingumas abejotinas.
Pirmąjį niuksą Švietimo įstatymo projektas gavo iš Prezidentūros. Tad netrukus buvo pakeistas įstatymą rengusios darbo grupės vadovas, juo paskirtas viceministras Vaidas Bacys; o realių pokyčių galėjusios duoti iniciatyvos buvo išbrauktos arba “apipešiotos”. Tad šiandien privačioms mokykloms Lietuvoje sudarytos kur kas prastesnės sąlygos nei valstybinėms.
Dėl šios priežasties privačios švietimo įstaigos ir toliau priverstos laikyti dideles švietimo paslaugų kainas – vidutiniškai apie 1000 Lt per mėnesį. Beje, jos beveik neįkandamos vidutinei Lietuvos šeimai. Tiesa, tuo pat metu absoliuti dauguma savivaldybių mokyklų kiekvieną rugsėjį “priverstinai savanoriškai” prašo tėvus nupirkti vaikams naujų suolų, lentą, kompiuterį mokytojai, pakeisti langus, grindis, išdažyti klasę. Tai norma savivaldybių mokyklose. O Švietimo ir mokslo ministerija bei miestų, rajonų švietimo skyriai tik skėsčioja rankomis: tėvai neprivalo šito daryti.
A.Monkevičius pabrėžia, kad per pastarąją kadenciją gerokai sulėtėjo savivaldybių mokyklų renovacija.
Dar paradoksaliau tai, kad nors privačioms mokykloms keliami itin griežti higienos reikalavimai, daugelis savivaldybių mokyklų, kaip pastebi Seimo narys Edvardas Žakaris, kelia pavojų vaikų sveikatai ir turėtų būti uždarytos dėl higienos normų pažeidimo.
Tiesa, sąlygos steigtis privatiems darželiams per pastaruosius metus gerokai supaprastintos. Tad dauguma buvusių neoficialių arba veikusių dienos centrų statusu darželių tapo legalūs.
Vis dėlto šiandien teturime tik 25 privačius darželius ir 31 mokyklą. Savivaldybės valdo 622 darželius ir 1278 mokyklas.

Gabūs vaikai ir toliau nėra Lietuvos prioritetas
Jei nevalstybinėms įstaigoms būtų buvusios atiduotos visos joms priklausančios lėšos, o valstybė nustačiusi maksimalias paslaugų kainas ir taip privertusi privačias įstaigas sumažinti paslaugų įkainius, tada būtų bent iš dalies rasta išeitis ir nemotyvuoti vaikai netrukdytų bei nekenktų mokytis norintiems bendramoksliams. Bet politikai nusprendė neleisti mokykloms priimti vaikų pagal jų mokymosi laimėjimus. “Mes buvome atsargūs, kad neprasidėtų segregacija”, – paaiškina Seimo Švietimo mokslo ir kultūros komiteto (ŠMKK) pirmininkas Valentinas Stundys.
Dabar gabių, bet neturtingų tėvų vaikai negali mokytis kasmet vis geresnius mokymosi rezultatus pateikiančiose privačiose mokyklose, o savivaldybių mokyklose, nors Švietimo įstatyme ir buvo įtvirtinta nuostata diferencijuoti vaikų mokymą pagal gebėjimus, gabūs mokiniai vėl yra palikti likimo valiai.
Kaip rodo Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros atlikti išorinio mokyklų vertinimo rezultatai, absoliuti dauguma pedagogų ir toliau orientuojasi į vidutiniokus. “Tik 3–4 proc. visų vertintų mokyklų diferencijuojamos užduotys ir dirbama su gabiausiais vaikais”, – pasakoja agentūros direktorius Gražvydas Kazakevičius.
Šią kadenciją mokyklos buvo suskirstytos į tipus: pradinės, progimnazijos ir gimnazijos, bei palikta teisė ne tik religinėms, o ir pasienio rajonų, mažų miestelių, kai rajonų centrai toli, taip pat specializuotoms mokykloms iki 2015 m. išlaikyti ilgosios, tai yra dvylikos metų ugdymą teikiančios, gimnazijos statusą.
Buvęs Seimo ŠMKK pirmininkas Vydas Gedvilas kritikuoja, kad dabartinė valdančioji dauguma neleido nedidelėse kaimų mokyklose sudaryti po vieną nedidelę 15-os moksleivių klasę. Pasirodo, būtinai reikia dviejų, antraip mokykla uždaroma.
Bet dabartinis ŠMKK vadovas V.Stundys atšauna priešingai: “Mes pristabdėme kairiųjų 2000-aisiais pradėtą kaimo mokyklų naikinimą.” Dvylikos metų ugdymą teikiančių mokyklų pagal ankstesnį kairiųjų planą turėjo nelikti jau šiemet rugsėjį.
Kita vertus, kaip priėmus Švietimo įstatymą pastebėjo Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vadovas doc. Aleksas Bružas, visas mokyklas mechaniškai pavadinti aukštesnio lygio mokymo įstaigomis yra klaida.
“Jie kopijuoja ikikarinės Lietuvos švietimo modelį, bet labai nevykusiai. Tuomet mokyklos nebuvo vienodo lygio. O juk svarbiausia, kad, kaip įrodyta moksliniais tyrimais, studijuoti universitetuose yra pajėgūs tik keturi iš dešimties vaikų. Taigi tik tiek ir turėtų mokytis progimnazijose bei gimnazijose, į kurias norint patekti turėtų būti rengiami rimti stojamieji egzaminai, o vidutinių gabumų vaikai turėtų mokytis pagrindinėse ir vidurinėse mokyklose. Taip nemotyvuoti vaikai netrukdytų stropiesiems. Bet jie eina amerikietišku keliu – visi suvaromi į tas pačias mokyklas, o rezultatas – 16–17 proc. tenykščių vaikų yra mažaraščiai”, – “Veidui” kalbėjo doc. A.Bružas.
A.Monkevičius apgailestauja, kad nei jam, nei įpėdiniui Gintarui Steponavičiui nepavyko suteikti realių teisių tėvams ir direktoriams atleisti prastai dirbančius, žalą mokiniams darančius mokytojus.

Išskyrė aukštojo mokslo prioritetus
Rudens sesiją opozicija ketina pradėti teikdama prašymą Konstituciniam Teismui (KT) – skubos tvarka nagrinėti Mokslo ir studijų įstatymo pataisas, kurios buvo padarytos šįmet pavasarį po KT išaiškinimo, kad kai kurios reformatoriškojo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai. Naujo skundo KT iniciatorius Vytenis Andriukaitis mano, jog antikonstitucinės nuostatos ir toliau yra nepataisytos.
Vis dėlto, kad ir kaip dauguma prieš rinkimus kritikuotų opoziciją, svarbu pabrėžti, jog aukštojo mokslo reforma per šią kadenciją buvo įvykdyta ir šioje srityje nuveikta ne taip jau mažai: valstybė apsisprendė, kokios studijų sritys prioritetinės ir ten nukreipė finansinius srautus. Be to, maždaug du kartus padidėjo vieno valstybės finansuojamo studento išlaikymas. Kiekvienas gerai besimokantis valstybinėse aukštosiose mokyklose gauna “studijų krepšelį”, o nevalstybinėse – stipendiją, be to, skiriamos socialinės stipendijos nepasiturintiesiems, taip pat galima gauti valstybės remiamų studijų paskolų.
Negalima užmiršti ir to, kad per pastaruosius ketverius metus buvo gerokai pagerinta aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų infrastruktūra, kuriami nauji mokslo slėniai, tiesa, tai daugiausia lėmė ES finansinė parama. Be to, ŠMM bei Mokslo ir studijų departamento vadovybė konsultuoja ir teikia akivaizdžią finansinę pagalbą aukštosioms mokykloms ieškant partnerių Vakaruose bei pasirašant jungtinių studijų programų sutartis.
Tiesa, šios daugumos, kaip ir visų reformatorių, bėda ta, kad pokyčių nauda bus juntama anksčiausiai po 6–12 metų, kai baigs kelios alumnų laidos.
Kita vertus, ŠMM nedrįso priimti valingo sprendimo uždaryti nekonkurencingas aukštąsias mokyklas, tai paliko padaryti “studijų krepšeliams” bei ES paramos lėšoms, kurias gauna besijungiančios aukštosios mokyklos.
Iš viso šios kadencijos ŠMM gavo skirstyti net 3 mlrd. Lt ES paramos. Viena vertus, nemaža jos dalis duoda apčiuopiamos naudos, kita vertus, jau bręsta naujas skandalas – Valstybės kontrolė, atlikusi ŠMM finansinį auditą, kreipėsi į prokurorus dėl to, kad ministerijai pavaldžios institucijos galimai iššvaistė valstybės turtą.