Menininkas, kurio verslo ir vadybos talentas persveria profesinį, turėtų vengti visuomeninių projektų, idant nekelti cecho kolegų bei kultūrinės visuomenės pasipiktinimo, nepelnytai juodinančio iš savo profesijos gyventi galinčio kūrėjo viešąją reputaciją.
Rinkimų tylos savaitę atsiranda laiko pasamprotauti apie meną, juoba, tą jo dalį, kuri irgi susijusi su politika, tačiau leidžia neminėti konkrečių politikų pavardžių bei partijų pavadinimų. Ypač, jei neseniai paskelbtas meninis projektas sukėlė daugelio kultūros viešuomenės veikėjų nuoširdų pasipiktinimą – tenka pripažinti, šį kartą visiškai pelnytą.
Kalba apie garsaus skulptoriaus Tado Gutausko projektą „Lietuvos Skydas“, kurio esmė – šalia Druskininkų pastatyti pseudolietuviško (nes gryniausią romėnišką Scutum primenantį) skydo formos skulptūrą, kurioje, pasak savivaldybės tinklapio: „Bus įamžinti visi Lietuvos miestai ir miesteliai, pasaulio miestai, kuriuose susibūrusios lietuvių bendruomenės – vietos, kur gyvena, iš kur yra kilę iškiliausi pasaulio lietuviai. Visi neabejingi šiai iniciatyvai jau gali išsakyti savo nuomonę ir siūlyti iškiliausius lietuvius, atstovaujančius vieną ar kitą Lietuvos ir pasaulio miestą, diskutuoti apie tai internetinėje svetainėje. „Lietuvos skydui“ gali būti siūlomi asmenys, gyvenę ar tebegyvenantys Lietuvoje nuo valstybės atkūrimo 1990-aisiais metais iki šių dienų. Iškiliausius lietuvius galima siūlyti užpildžius specialią „Iškiliausio lietuvio anketą“ interneto svetainėje“.
Čia tenka daryti nuokrypą į šoną ir prisipažinti, jog šiaip jau T.Gutauską mėgstu ir gerbiu, jo skulptūrinis projektas „Baltijos kelio“ 20-mečiui paminėti sulaukė visiško mano pritarimo beigi palaikymo, nuperkant vieną iš vardinių plytų.
Tad tuometinius gausius menininkų viešuomenės pasipiktinimus T.Gutausko projektu sutikau su atvira pašaipa: patys, nesugebantys kažką įsimintino ir visuomenę vienijančio pasiūlyti ir varo ant to, kuris sugeba ir daro. Beje, lygiai taip pat vertinau ir vertinu žymiausio XXI a. pradžios lietuviškojo monumentalizmo pavyzdžių – „Krantinės Vamzdžio“ (žinia, originale jis „arka“, bet tauta turi teisę keisti viešųjų paminklų pavadinimus) autoriaus Vlado Urbanavičiaus arba Neries tiltus nerūdyjančio plieno spygliais, žiedais bei kamuoliais papuošusio Kunoto Vildžiūno kritikus. Ypač tuos, reikalavusius, kad šių meno kūrinių pagaminimui reikėtų skelbti konkursą, nors taip virinti metalą moka tik pats Kunotas ir dar kažkokie japonai. Lygiai kaip ir tuos šiandienio Kauno dvasios nejaučiančius viešuomenininkus, užsipuolusius tą patį T.Gutauską dėl jo „Liūto su krepšinio kamuoliu“, turėjusiu papuošti, bet nepapuošusio Kauno „Žalgirio“ areną. Geresnio savo vietos moderniojoje Lietuvoje nerandančio Kauno “patrolinimo” neįmanoma įsivaizduoti – netgi jei pats T.Gutauskas to ir nenorėjo (plačiau žr. 2011 m. birželio 6 dienos „Veidą“).
Įkandin „Baltijos keliui“ sekęs kitas T.Gutausko projektas – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui sukurtas ir Vingio parke iškilęs „Vienybės medis“ jau privertė gūžtelėti pečiais. Jokios naujos idėjos ar formos – tas pats vardų įkalimas plokštumoje, tegu ji vaizduoja ne kelią, bet tautišką verpstę. Na, bet mat jį paibeliai, – tuomet pagalvojau. – Priėjo talentingas, vardą turintis, vyras prie viešuomenės dėmesio, kaip gryno oro gurkšnio, trokštančių ir paskutines dienas valdžioje skaičiuojančių pokomunistinių politikų, nurovė nuo jų pinigų, tai vis geriau, nei ten kokį Sniečkų ar iš Maskvos emisarų pinigus ėmusį Smetoną pastatę būtų. Tad jau geriau neabejotinai talentą turintis T.Gutauskas, nei kažkoks „Nou Neimas“, užsakymą gavęs tik todėl, kad jis – „Ne Gutauskas“.
Bet viskas turi turėti ribas. Trečias iš eilės, absoliučiai niekuo nuo pirmtakų nesiskiriantis projektas (vardų ant plokštumos iškalimas) – tai jau netgi ne ankstesnių, sėkmingų, darbų mini kopijų tiražavimas – tai žemiausio lygmens chaltūra ir nykus pasipinigavimas. T.Gutausko kūriniai yra pakankamai gerai perkami privačiai, kad šis menininkas galėtų pyragui su juoda ikra užsidirbti ir be visuomenės pinigais apmokamų viešųjų skulptūrų projektų. Puikus to pavyzdys – Harmonijos parke iškilę, tai yra, už privačius pinigus privačioje žemėje pastatyti „Saulės vaikai“ . Nes tai, ką jis dabar išdarinėja, stokoja ne tik paprasčiausio sveiko skonio, bet ir saiko, be kurio neįsivaizduojamas tikras menas.

Audrius Bačiulis

Įkirta
Menininkas, kurio verslo ir vadybos talentas persveria profesinį, turėtų vengti visuomeninių projektų.